Arija
Jie keliavo nuo aušros iki sutemų, pro miškus ir sodus, pro tvarkingai įdirbtus laukus, mažus kaimelius, žmonių knibždančius turgus ir galingas tvirtoves. Sutemus įsikurdavo pakelėje ir valgydavo šviečiant Raudonajam Kalavijui. Vyrai paeiliui ėjo sargybą. Pro medžius Arija matė mirgant laužus kitų keliautojų stovyklose. Kas naktį daugėjo ir laužų, ir žmonių Karališkajame kelyje.
Jie ėjo kiauras dienas, seniai ir vaikai, aukšti vyrai ir visai nedidukai, basos merginos ir kūdikius prie krūtinės glaudžiančios moterys. Kai kurie riedėjo valstietiškuose vežimuose ar kratėsi jaučių traukiamose vežėčiose. Daugelis jojo — darbiniais arkliais, poniais, mulais, asilais, nesvarbu, bet kuo, kas eina, bėga ar rieda. Viena moteris vedėsi melžiamą karvę, jai ant nugaros pasodinusi mažą mergaitę. Arija matė kalvį, kuris stūmė karutį su visais savo įrankiais, kūjais, replėmis ir net priekalu, paskui dar vieną vyrą irgi su karučiu, bet šiame į antklodę susupti gulėjo du kūdikiai. Dauguma ėjo pėsčiomis, nešdamiesi mantą ant pečių, žvelgdami pavargusiomis, bet ir atsargiomis akimis. Jie keliavo į pietus, į miestą, į Karaliaus Uostą, ir gal tik koks vienas iš šimto persimesdavo keliais žodžiais su šiaurėn vykstančiu Jorinu ir jo globotiniais. Arija svarstė, kodėl daugiau niekas neina į tą pusę kaip jie.
Daug keliautojų buvo ginkluoti. Arija matė peilius, durklus, dalgius, kirvius, retkarčiais kalaviją. Kai kas turėjo pasidaręs vėzdą iš medžio šakos ar nešėsi raižytą gumbuotą lazdą. Jų gurguolei riedant pro šalį, ne vienas gniaužė delnais ginklus ir įdėmiai žiūrėjo į pakrautus vežimus, bet vis dėlto jų nekliudė. Trisdešimt žmonių buvo didelis būrys, kad ir ką jie turėtų tuose vežimuose.
Žiūrėk savo akimis, kadaise sakė Sirijus, klausyk savo ausimis.
Vieną dieną pakvaišusi moteris pakelėje prapliupo šaukti jiems pavymui:
— Kvailiai! Jie jus užmuš, kvailiai!
Ji buvo liesa tarsi giltinė, įkritusiomis akimis ir iki kraujo nutrintomis kojomis.
Kitą rytą prie Jorino ant pilkos kumelės prijojo įmitęs pirklys ir pasisiūlė nupirkti jo vežimus ir visa, kas juose yra, už ketvirtadalį jų vertės.
— Ten karas, jie vis tiek viską atims, verčiau, drauguži, parduok man.
Kryptelėjęs kreivais pečiais, Jorinas atsuko jam nugarą ir nusispjovė.
Tą pačią dieną Arija pamatė pirmąjį kapą — nedidelį, vaikui sukastą kauburėlį šalia kelio. Ant purios žemės gulėjo krištolo gabalėlis. Lomis norėjo jį pasiimti, bet Jautis patarė jam su mirusiais geriau neprasidėti. Nukeliavus dar kelias mylias, Preidas parodė jų daugiau — visą šviežių kapelių eilę. Paskui beveik nebūdavo nė dienos, kad jų vienas kitas nepasitaikytų.
Kartą Arija nubudo tamsoje išsigandusi, bet niekaip negalėjo suvokti, kas nutiko. Virš galvos Raudonasis Kalavijas danguje rungtyniavo su tūkstančiais žvaigždžių. Naktis atrodė keistai rami, nors buvo girdėti, kaip sau panosėje šnarpščia Jorinas, kaip traška žarijos lauže ar tyliai prunkščioja asilai. Vis dėlto atrodė, kad pasaulis tyli užgniaužęs kvapą, ir nuo tos tylos ją supurtė šiurpas. Arija užmigo apsikabinusi Adatą.
Kai išaušo rytas ir Preidas nebepabudo, Arija suprato, kad naktį ji buvo pasigedusi jo kosulio. Tad dabar jie patys išrausė kapą ir palaidojo samdomą karį ten, kur jis miegojo. Jorinas paėmė visa, ką tas turėjo vertinga, tik tada užvertė duobę žemėmis. Vienam teko jo batai, kitam — durklas. Pasidalijo ir jo grandininius marškinius bei šalmą. Kalaviją Jorinas padavė Jaučiui.
— Turi tokias rankas, gal kartais išmoksi juo naudotis, — pridūrė jis.
Berniukas, vardu Tarberis, ant Preido kūno pabėrė saują gilių — gal virš jo kapo užaugs ąžuolas.
Tą vakarą jie apsistojo kaime prie gebenėmis apaugusios smuklės. Jorinas suskaičiavo monetas savo kapše ir nutarė, kad jų užteks karštai vakarienei.
— Miegosime lauke, kaip visada, bet jei kuris pasiilgot karšto vandens ir muilo, jie čia turi pirtį.
Arija ten eiti nedrįso, nors ji, visa lipni ir pradvisusi, jau dvokė taip pat bjauriai kaip Jorinas. Kai kurie drabužiuose gyvenantys padarėliai keliavo kartu su ja nuo pat Blusyno, tad atrodė neteisinga dabar juos skandinti. Tarberis, Pyragėlis ir Jautis stojo su vyrais laukti eilės prie kubilų. Kiti įsitaisė priešais pirtį. Likusieji susigrūdo į smuklę. Jorinas net pasiuntė Lomį nunešti alaus aniems trims supančiotiems, kurie prikaustyti grandinėmis liko sėdėti vežimo gale.
Ir švarieji, ir nesiprausę sėdo valgyti karšto pyrago su kiauliena ir keptais obuoliais. Smuklininkas visus dar nemokamai pavaišino alumi.
— Turėjau brolį, jau daug metų, kai jis apsivilko juodai. Darbštus vaikis, protingas, bet kartą jį pagavo vagiant pipirus nuo mūsų lordo stalo. Na, patiko jam labai tų pipirų skonis. Vos saujelę paėmė, bet mūsiškis seras Malkolmas buvo labai griežtas. Ar ten, ant Sienos, pipirų turite?
Jorinui papurčius galvą, vyras atsiduso.
— Gaila. Linkas labai mėgo tuos pipirus.
Arija, šaukštu kabindama ką tik iš krosnies ištrauktą, dar neataušusį pyragą, nedrąsiai sriūbčiojo iš savo puoduko. Ji atsiminė, kad tėvas kartais jiems leisdavo išgerti puodelį alaus. Sansa, pajutusi jo skonį, raukydavosi ir aiškindavo, kad vynas kur kas skanesnis, bet Arijai visai patikdavo ir alus. Pagalvojusi apie Sansą ir tėvą, ji nuliūdo.
Smuklėje buvo pilna į pietus traukiančių žmonių, ir visas kambarys pratrūko peikti Joriną, kai šis prasitarė keliaująs į kitą pusę.
— Netrukus grįšite atgal, — patikino smuklininkas. — Šiaurėn nėra ko eiti. Pusė laukų išdegę, jei kokių žmogelių likę, tai tupi užsidarę, tvoromis apsitvėrę. Vieni auštant iškeliauja, temstant jau pasirodo kiti.
— Mums vis vien, — užsispyręs tvirtino Jorinas. — Tuliai ar Lanisteriai, koks skirtumas. Sargyba nesideda su niekuo.
Lordas Tulis — mano senelis, pagalvojo Arija. Jai nebuvo vis vien, bet ji prikando lūpą ir tylėdama klausėsi toliau.
— Ten ne vien Lanisteriai ir Tuliai, — kalbėjo smuklininkas. — Nuo Mėnulio kalnų nusileidžia laukiniai, tu jiems pamėgink išaiškinti, kad su niekuo nesidedi. Įsikišo ir Starkai, jų priešakyje stojo jaunasis lordas, mirusio rankos sūnus…
Arija ištempė kaklą, stengdamasi išgirsti aiškiau. Nejaugi jis kalba apie Robą?
— Girdėjau, tas vaikinas į mūšį joja raitomis ant vilko, — tarė geltonplaukis vyras su puoduku rankoje.
— Kvailių tauškalai, — nusispjovė Jorinas.
— Tas, iš kurio girdėjau, matė savo akimis. Vilkas didumo sulig arkliu, jis net prisiekė.
— Priesaika dar nereiškia tiesos, Hodai, — atsiliepė smuklininkas. — Tu man vis prisiekinėji, kad sumokėsi, ką man esi įsiskolinęs, bet dar negavau nė varioko.
Visas kambarys sugriaudėjo nuo juoko, ir geltonplaukis vyras išraudo.
— Šiais metais su vilkais prastai, — įsiterpė pabalęs vyras žaliu, kelionėje apspurusiu apsiaustu. — Aplink Dievo Akį jų gaujos labai išdrąsėjo, niekas neatsimena, kad taip būtų kada buvę. Avys, karvės, šunys — jie pjauna bet ką, kas tik papuola. Ir žmonių nebijo. Naktį į tas girias išėjęs gali ir nebegrįžti.