— Kas atsitiko?
— Auksiniai apsiaustai, — jo veidas paniuro.
Negali būti, pagalvojo Arija, tačiau atsigręžusi išvydo juos atjojančius Karališkuoju keliu, šešis raitelius juodais grandininiais šarvais ir auksiniais miesto sargybos apsiaustais. Vienas buvo vyresnysis — vilkėjo juodu emaliu puoštą antkrūtinį su keturiais aukso spalvos skrituliais. Priešais smuklę jie sustojo. Žvelk savo akimis, regis, sušnibždėjo Sirijaus balsas. Jos akys regėjo baltas putas po balnais; žirgams teko bėgti ilgai ir greitai. Rami tarsi sustingęs vanduo, ji čiupo Jautį už rankos ir trūktelėjo už aukštos žydinčios gyvatvorės.
— Kas yra? — nesuprato jis. — Ką čia darai? Paleisk.
— Tylėk kaip šešėlis, — sušnibždėjo Arija, lenkdama jį prie žemės.
Keletas Jorino vyrų sėdėjo prie pirties, laukdami eilės maudytis.
— Ei, vyrai, — šūktelėjo vienas iš auksinių apsiaustų, — ar jūs iš tų, kurie ruošiasi vilktis juodai?
— Gal ir mes, — pasigirdo atsargus atsakymas.
— Mes neatsisakytume dėtis ir prie jūsų, — pridūrė senasis Reisenas. — Girdėjome, ten, ant Sienos, šaltoka.
Auksinių apsiaustų vyresnysis nušoko nuo žirgo.
— Turiu įsakymą paimti iš jūsų vieną berniuką…
Smuklės tarpduryje pasirodė Jorinas, kasydamasis susivėlusią juodą barzdą.
— Kam tokiam čia prireikė berniuko?
Tuo metu ir kiti auksiniai apsiaustai, nušokę nuo arklių, jau stovėjo greta.
— Kodėl mes slepiamės? — tyliai paklausė Jautis.
— Jiems reikia manęs, — atsakydama sušnibždėjo Arija. Jo ausis kvepėjo muilu. — Neišsiduok.
— Seni, jį pristatyti reikalauja karalienė, taigi čia jau ne tavo reikalas, — tarė vyresnysis, iš už diržo traukdamas juostą. — Štai jos malonybės antspaudas ir įsakymas.
Už gyvatvorės Jautis abejodamas purtė galvą.
— Kodėl karalienei tavęs reikėtų, Ari?
Ji niuktelėjo jam į petį.
— Tylėk!
Jorinas pačiupinėjo įsakymo juostą su auksinio vaško gniutulu.
— Gražus, — jis nusispjovė. — Tik, matai, vaikinas dabar jau priklauso Nakties sargybai. Ką jis ten mieste pridarė, man nusišvilpt.
— Tavo nuomonė, seni, karalienės nedomina, manęs — taip pat, — atkirto vyresnysis. — Privalau pasiimti tą berniuką.
Arija svarstė, gal jai bėgti, bet suprato, kad nuo žirgus turinčių auksinių apsiaustų su savo asilu toli nepaspruks. Be to, jai buvo taip įkyrėję bėgti. Bėgo, kai jos paimti atėjo seras Merinas, paskui dar kartą, kai jie nužudė tėvą. Jeigu ji būtų tikra vandens šokėja, žengtų tenai iškėlusi Adatą, visus išžudytų ir daugiau niekada nuo nieko nebėgtų.
— Nieko tu nepasiimsi, — užsispyręs pareiškė Jorinas. — Tokiems dalykams yra įstatymas.
Auksinis apsiaustas išsitraukė trumpą kalaviją.
— Štai tau įstatymas.
Jorinas pažvelgė į ginklą.
— Čia joks įstatymas, tik kalavijas. Turiu ir aš tokį.
Karininkas šyptelėjo.
— Senas kvailys. Su manimi — penki vyrai.
Jorinas nusispjovė.
— O su manimi — trys dešimtys.
Auksinis apsiaustas nusijuokė.
— Šitie? — tarė drimba sulaužyta nosimi. — Kuris pirmas? — čia pat riktelėjo, atkišdamas kalaviją.
Tarberis iš šieno kaugės išsitraukė šakes.
— Aš.
— Ne, aš, — atsiliepė Kapoklis, apkūnus mūrininkas, traukdamas kūjį iš odinės prijuostės, kurią visada dėvėjo.
— Ir aš, — pakilo nuo žemės Kurcas su kailialupio peiliu rankoje.
— Mes abu, — Kosas įtempė savo didįjį lanką.
— Mes visi, — tarė Reisenas, pastvėręs ilgą kietmedžio lazdą, su kuria vaikščiojo.
Iš pirties, į gniužulą suspaudęs drabužius, išlindo nuogas Doberis; pamatęs, kas vyksta, viską, išskyrus durklą, metė šalin.
— Reikės peštis? — tik pasiteiravo.
— Atrodo, taip, — atsakė Pyragėlis, visom keturiom siekdamas didelio akmens. Arija negalėjo patikėti tuo, ką mato. Pyragėlio ji nekentė! Kodėl jis stoja pavojun dėl jos?
Kareivis sulaužyta nosimi vis dar manė galįs linksmintis.
— Na, mergaitės, meskit šalin tuos akmenis ir pagalius, nes gausite lupti. Juk nė vienas nežinote, už kurio galo laikyti kalaviją.
— Aš žinau! — Arija neketino leisti jiems mirti dėl jos, kaip Sirijui. Ji to neleis! Prasibrovusi pro gyvatvorę su Adata rankoje, sustingo vandens šokėjo poza.
Sulaužyta Nosis sužvengė. Vyresnysis ją nužvelgė nuo galvos iki kojų.
— Mergyte, padėk tą kardą, niekas tavęs nesirengia skriausti.
— Aš ne mergytė! — įnirtusi suriko Arija. Kas jiems atsitiko? Taip toli dėl jos jojo, štai ji čia stovi, o tie tik vaiposi žiūrėdami. — Jūs manęs ieškote.
— Štai šito mes ieškome, — vyresnysis dūrė kalaviju Jaučio pusėn — šis buvo išėjęs priekin ir stovėjo greta Arijos laikydamas rankoje pigų Preido ginklą.
Tačiau karys padarė klaidą — nuo Jorino nė akimirkai nebuvo galima nuleisti akių. Juodojo brolio kalavijas žaibiškai atsidūrė ties vyresniojo kaklu ir prisispaudė prie gerklės.
— Nė vieno tu negausi, nebent norėtum, kad patikrinčiau, ar tavo obuoliukas jau sunokęs. Turiu dar dešimt, penkiolika brolių toje smuklėje, jei dar reikia tau ką aiškinti. Tavim dėtas, mesčiau tą skerdiką žemėn, kelčiau savo žandukus ant to riebuilio arklėko ir šuoliuočiau atgal į miestą. — Jis vėl nusispjovė ir stipriau spustelėjo kalavijo smaigalį. — Tuojau pat.
Karininko pirštai atsigniaužė. Jo kalavijas nukrito į dulkes.
— Mielai jį mes pasiliksime, — tarė Jorinas. — Geras plienas ant Sienos visada pravers.
— Ką gi, jojam, vyrai. Kol kas. — Auksiniai apsiaustai susikišo ginklus į makštis ir šoko ant arklių. — Tu, seni, greičiau keliauk prie savo Sienos ir būtinai pasiskubink. Kai pakliūsi man kitą kartą, manau, kad su tuo netikša vaikiu pasiimsiu ir tavo galvą.
— Jau mėgino ne vienas rimtesnis už tave. — Jorinas pliaukštelėjo kalavijo plokštuma vyresniojo žirgui per strėnas, ir tas pasileido Karališkuoju keliu tolyn. Jo vyrai nujojo iš paskos.
Jiems dingus iš akių, Pyragėlis prapliupo džiaugsmingai šūkauti, bet Jorinas atrodė piktesnis negu kada nors anksčiau.
— Kvaily! Negi manai, kad jis nuo mūsų atstos? Kitą kartą jis neatjos išdidžiai ir nerodys jokių prakeiktų juostelių. Traukite likusius iš pirties, turime nešdintis. Keliausime visą naktį, gal šiek tiek nuo jų atsiplėšime.
Pasilenkęs pakėlė nuo žemės auksinio apsiausto numestą kalaviją.
— Kas jo nori?
— Aš! — suriko Pyragėlis.
— Tik nemojuok juo prieš Arį.
Jis padavė berniukui kalaviją rankena į priekį ir pasuko prie Arijos, tačiau kreipėsi į Jautį:
— Tu labai reikalingas karalienei, vaikine.
Arija stovėjo suglumusi.
— Kodėl jai reikia jo?
Jautis pažvelgė į ją susiraukęs.
— O kodėl jai reikėtų tavęs? Kažkokio menko patvorio žiurkiuko?
— Tu pats — tik varganas kekšvaikis!
O gal jis tik apsimeta esąs kekšės vaikas?
— Koks tavo tikras vardas?
— Gendris, — tarė jis, tarsi pats nebūtų tuo tikras.
— Nežinau, kodėl kam nors reikėtų bent vieno kurio iš jūsų, — pasakė Jorinas, — bet, šiaip ar taip, jie jūsų ir negaus. Dabar abu imkite žirgus. Jei tik kur nors pasirodys koks auksinis apsiaustas, lėkite prie Sienos, lyg jums ant kulnų liptų drakonas. Į mus, likusius, jiems nusispjaut.