Semas niūriai linktelėjo. Lentynos stovėjo taip glaudžiai, kad išeiti jie turėjo vienas paskui kitą. Durys iš rūsio vedė į vieną iš tunelių, kuriuos broliai vadino kirminų landomis — tai buvo po žeme vingiuojantys takai, jungiantys Juodosios pilies bokštus ir rūmus. Vasarą tose kirminų landose būdavo tuščia, tik lakstydavo žiurkės ir kitokia bjaurastis, tačiau žiemą viskas pasikeisdavo. Kai pusnys užaugdavo iki keturiasdešimties ar penkiasdešimties pėdų ir stūgaudavo iš šiaurės atlėkęs ledinis vėjas, tik tie tuneliai palaikydavo Juodosios pilies gyvybę.
Jau greitai, mąstė Jonas kopdamas su Semu aukštyn. Jau anksčiau jis matė pas meisterį Eimoną su žinia apie vasaros pabaigą atvykusį pasiuntinį — didįjį Citadelės varną, baltą ir tylų tarsi Vaiduoklis. Kadaise, dar vaikystėje, jis regėjo žiemą, bet visi sutarė, kad tada ji buvusi trumpa ir švelni. Šį kartą būsią kitaip. Jis jautė tai visu kūnu.
Lipti reikėjo stačiais akmeniniais laiptais, ir jų viršuje Semas pūškavo kaip kalvio dumplės. Lauke juos pasitiko gaivus vėjas, nuo jo gūsių Jono apsiaustas ėmė plasnoti ir pliaukšėti. Vaiduoklis miegojo išsitiesęs palei iš molio drėbtą svirno sieną, tačiau pasirodžius Jonui tuoj pat pabudo ir, stačiai iškėlęs papurusią baltą uodegą, atbėgo arčiau.
Semas prisimerkęs pažvelgė į Sieną. Ji dunksojo virš jų — septynių šimtų pėdų aukščio apledėjusi uola. Jonui ji kartais net atrodydavo gyva, tarsi vis kitokios nuotaikos. Vos tik pasikeisdavo šviesa, mainė spalvą ir Sienos ledas. Tai jis atrodydavo tamsiai mėlynas lyg sušalusi upė, tai purvinai baltas kaip senas sniegas, o debesiui užstojus saulę, patamsėdavo iki blyškiai pilko rauplėto akmens. Siena tęsėsi į rytus ir vakarus kiek tik akys užmato ir buvo tokia milžiniška, kad rąstiniai pilies namai ir akmeniniai bokštai atrodė menki ir mažučiai. Tai buvo pasaulio kraštas.
O mes ketiname žengti už jo.
Ryto danguje driekėsi pavieniai ploni pilki debesėliai, tačiau po jais ryškėjo ir blyški raudona linija. Juodieji broliai tą klajoklę vadino Mormonto deglu ir sakė (bet tik pusiau juokais), kad ją dievai bus atsiuntę nušviesti senajam kariui kelio per grėsmingą mišką.
— Kometa dabar tokia ryški, kad ji matoma ir dieną, — tarė Semas, knygų krūvele prisidengdamas akis.
— Pamiršk tą kometą, Senajam Lokiui reikia žemėlapių.
Priekyje šuoliavo Vaiduoklis. Aikštė šį rytą atrodė tuščia, nes daug brolių patraukė į viešnamį Kurmių mieste, kiti kapstėsi ieškodami paslėptų lobių ar gėrė tol, kol nebepastovėjo ant kojų. Su jais išėjo ir Grenas. Jo pirmojo žygio proga Pipas, Halderis ir Rupūžius pasisiūlė sumokėti už jo pirmąją moterį. Jie kvietė kartu ir Joną su Semu, tačiau Semas kekšių bijojo beveik taip pat, kaip ir baisiosios girios, o Jonui tokie reikalai apskritai nepatiko.
— Darykite ką tinkami, — pasakė jis Rupūžiui. — Aš esu davęs įžadą.
Praeinant pro septą, pasigirdo kelių balsų traukiama giesmė. Vieniems vyrams prieš mūšį reikia kekšių, kiti šaukiasi dievų. Kažin, kuriems vėliau būna geriau, svarstė Jonas. Septa jo neviliojo lygiai kaip ir viešnamis; jo dievų šventyklos buvo tyruose, kur savo baltas tarsi kaulas šakas skleidžia burtmedžiai. Septynetas už Sienos nebeturi galios, o mano dievai manęs lauks.
Šalia ginklinės seras Endrius Tartas darbavosi su keliais naujokais. Jie atkeliavo vakar vakare su Konviu, vienu iš tų brolių keliauninkų, kurie klajoja po Septynias Karalystes ir renka žmones tarnybai ant Sienos. Šį kartą jis atsivedė lazda pasiramsčiuojantį žilabarzdį, du šviesiaplaukius berniukus, atrodančius tarsi būtų broliai, purvinu aksomu vilkintį jauną puošeivą, skarmaluotą šleivakojį vyrą ir kažkokį išsiviepusį pakvaišėlį, kuris tikriausiai įsivaizdavo esąs tikras karžygys. Seras Endrius kaip tik įrodinėjo, kad taip manydamas jis klysta. Seras Endrius su savo auklėtiniais elgdavosi švelniau negu seras Aliseris Tornas kadaise, tačiau po jo pamokų mėlynių vis dėlto likdavo. Semas krūpčiojo nuo kiekvieno smūgio, bet Jonas Snou pratybas stebėjo dėmesingai.
— Ką apie juos manai, Snou? — ginklinės tarpduryje stovėjo Donalas Nojus, po odine prijuoste iki pusės nuogas, jo kairės rankos strampas šį kartą kyšojo nepridengtas. Storas pilvas, krūtinė kaip statinė, suplota nosis, juodais šeriais apšepęs žandikaulis — vargu ar kas būtų pavadinęs jį gražuoliu, bet Jonas džiaugėsi jį matydamas. Ginklininkas ne kartą pasirodė esąs geras draugas.
— Jie atsiduoda vasara, — tarė Jonas, o seras Endrius tuo metu smogė priešininkui, ir šis krito ant žemės paslikas. — Kur Konvis tokių surado?
— Vieno lordo požemyje prie Kirų miesto, — atsiliepė kalvis. — Plėšikas, barzdaskutys, elgeta, du našlaičiai ir vaikinukas kekšius. Štai su tokiais turime ginti kraštus, kur žmonės gyvena.
— Nieko, tiks, — Jonas šyptelėjo Semui. — Ir mes tikome.
Nojus prisitraukė jį arčiau.
— Girdėjai kalbas apie savo brolį?
— Vakar vakare.
Konvis ir jo naujokai, atkeliavę į šiaurę, papasakojo naujienų, tad bendrojoje menėje visi tik apie tai ir kalbėjo. Jonas dar negalėjo susigaudyti, ką jam apie tai galvoti. Robas — karalius? Brolis, su kuriuo žaista, peštasi, kartu pirmą kartą ragauta vyno? Bet ne motinos pieno, ne. Vadinasi, dabar Robas gurkšnos vasarvynį iš brangakmeniais nusagstytų taurių, o aš klūposiu prie kokio upelio ir, pasėmęs rieškučiomis, čiulpsiu tirpstantį sniegą.
— Robas bus geras karalius, — taikiai tarė jis.
— Ar tikrai? — kalvis atvirai žvelgė į Joną. — Tikėkimės, kad taip ir bus, vaikine, bet kadaise tą patį būčiau galėjęs pasakyti ir apie Robertą.
— Sako, tu jam nukalei kovos kūjį, — prisiminė Jonas.
— Taigi. Buvau jo žmogus, Barateonų žmogus, kalvis ir ginklininkas Vėtrų Gūžtoje, bet paskui netekau rankos. Esu toks senas, kad atsimenu lordą Stefoną, kurį vėliau pasiglemžė jūra, o tris jo sūnus pažįstu nuo tada, kai jie dar tik gavo vardus. Štai ką tau pasakysiu — užsidėjęs tą karūną, Robertas pasidarė visai kitoks žmogus. Kai kurie vyrai tarsi kalavijai — sutverti mūšiui. Pakabini tokį ant sienos, o jis ir surūdija.
— O kaip jo broliai?
Ginklininkas valandėlę mąstė.
— Robertas buvo tikras plienas. Stanis — grynas ketus, juodas, tvirtas, žinoma, kietas, bet trapus — su ketumi taip būna. Nelinksta, bet lūžta. O Renlis, tas tai kaip varis, ryškus, švytintis, gražus pažiūrėti, bet iš tikrųjų ne kažin ko vertas.
Iš kokio metalo Robas? Bet Jonas nutylėjo. Nojus buvo Barateonų žmogus; ko gero, jis Džofrį laikė teisėtu karalium, o Robą — išdaviku. Nakties sargybos brolijoje galiojo nerašytas susitarimas niekada per daug nesigilinti į tokius dalykus. Prie Sienos susirinkdavo vyrai iš visų Septynių Karalysčių, tad senus ryšius ir ištikimybes pamiršti būdavo nelengva, kad ir kiek kartų visi prisiekdavo… Jonas ir pats tai buvo patyręs. Štai net ir Semas — jo tėvo giminė buvo prisiekusi Haigardenui, kurio galva lordas Tairelis rėmė karalių Renlį. Apie tokius reikalus geriau nekalbėti. Nakties sargyba nepalaikė nė vienos pusės.
— Mūsų laukia lordas Mormontas, — tarė Jonas.
— Na, nekliudysiu jums patekti pas Senąjį Lokį, — Nojus paplojo jam per petį ir nusišypsojo. — Tegu rytoj su jumis keliauja dievai, Snou. Susigrąžink tą savo dėdę, girdi?
— Būtinai, — pažadėjo Jonas.
Po gaisro, nusiaubusio jo bokštą, lordas vadas Mormontas buvo įsikūręs Karaliaus bokšte. Vaiduoklį Jonas paliko prie durų šalia sargybinių.