Jonas žinojo, kad meisteris Eimonas sulaukė jau daugiau kaip šimto vardo dienų. Paliegęs, susitraukęs, visas raukšlėtas ir aklas — žiūrint į jį, buvo sunku įsivaizduoti jį buvus mažą berniuką tokio paties amžiaus kaip Arija.
— Eimonas sėdėjo prie savo knygų, — pasakojo Mormontas, — kai vyriausias iš jo dėdžių, tiesioginis įpėdinis, žuvo turnyre per nelaimingą atsitikimą. Jis paliko du sūnus, bet ir jie neilgai trukus per Didžiąją pavasario ligą pasekė tėvo pėdomis. Mirė ir karalius Deironas, tad karūna atiteko antrajam Deirono sūnui Eiriui.
— Karaliui Pamišėliui? — Jonas sutriko. Eiris karaliavo prieš Robertą, tai buvo gana neseniai.
— Ne, šis buvo Eiris Pirmasis. Roberto nuverstasis jau buvo antras šituo vardu.
— Kada visa tai buvo?
— Prieš aštuoniasdešimt metų ar maždaug panašiu metu, — atsakė Senasis Lokys, — bet ne, aš vis dar nebuvau gimęs, nors Eimonas tuo metu jau buvo nukalęs bent pustuzinį grandžių savo meisteriškai grandinei. Eiris vedė savo seserį, Targarienai taip visada mėgo daryti, ir valdė dešimt ar dvylika metų. Eimonas davė priesaiką ir išvyko iš Citadelės į tarnybą kažkokio lorduko dvare… kol nenumirė jo karališkasis dėdė, nepalikęs nė vieno įpėdinio. Geležinis sostas perėjo paskutiniam iš keturių Deirono sūnų. Tai buvo Meikaras, Eimono tėvas. Naujasis karalius sukvietė į dvarą visus sūnus ir būtų skyręs Eimoną į savo tarybą, bet šis atsisakė paaiškinęs, esą taip jis užimtų vietą, teisėtai priklausančią didžiajam meisteriui. Ir stojo tarnauti vyriausiojo brolio — kito Deirono — pilyje. Na, šitas taip pat mirė, įpėdine palikęs tik silpnaprotę dukterį. Matyt, pasigavo kokį užkratą nuo kekšės. Kitas brolis buvo Eirionas.
— Eirionas Baisusis? — tą vardą Jonas žinojo. Viena iš senosios auklės baisesnių pasakų buvo apie „princą, kuris manė esąs drakonas“. Ją labai mėgo mažasis Jono brolis Branas.
— Taip, tas pats, nors save jis vadino Eirionu Ugninguoju. Vieną naktį smarkiai pasigėręs jis išlenkė ąsotį laukinės ugnies, prieš tai paaiškinęs draugams, kad ta ugnis paversianti jį drakonu. Tačiau dievai buvo maloningi, ir gėrimas jį pavertė tik lavonu. Neprabėgo nė metai, kai mūšyje su maištingu lordu žuvo ir karalius Meikaras.
Jonas šiek tiek išmanė krašto istoriją, tuo kadaise pasirūpino jo paties meisteris.
— Tai buvo Didžiosios tarybos metai, — tarė jis. — Lordai, palikę nuošalyje princo Eiriono sūnų, dar visai kūdikį, ir princo Deirono dukterį, karūną atidavė Eigonui.
— Ir taip, ir ne. Pirmiau jie patyliukais ją pasiūlė Eimonui. O jis patyliukais atsisakė. Dievai skyrę jam likimą tarnauti, o ne valdyti — taip jis jiems pareiškė. Esą jis davęs priesaiką ir negalįs jos laužyti, nors aukštasis septonas pats pasisiūlė jį nuo tų įžadų atleisti. Žinoma, nė vienas sveiko proto žmogus nenorėjo į sostą įsileisti jokios Eiriono atžalos, o Deirono duktė — ne tik moteriškos lyties, bet ir pusprotė, tad neliko nieko kita, tik atsigręžti į Eimono jaunesnįjį brolį Eigoną, penktąjį toje giminėje. Eigonas Neįtikėtinasis, taip jį vadino, ketvirtajam sūnui gimęs ketvirtuoju. Eimonas spėjo — ir neklydo, — kad, jam likus dvare, nepatenkintieji brolio valdymu stengsis juo pasinaudoti, todėl atkeliavo prie Sienos. Čia ir pasiliko, o tuo metu vienas po kito valdė ir mirė jo brolis, brolio sūnus ir šio sūnus, kol galų gale Drakonų karalių dinastija baigėsi, nes nuo Džeimio Lanisterio rankos krito paskutinis jų karalius.
— Karalius, — sukarkė varnas. Paukštis nuplasnojo per menę ir atsitūpė Mormontui ant peties. — Karalius, — vėl pakartojo kraipydamasis.
— Tas žodis jam patinka, — tarė Jonas šypsodamasis.
— Jį lengva ištarti. Lengva ir pamėgti.
— Karalius, — vėl pridūrė paukštis.
— Man atrodo, jis siūlo karūną jums, milorde.
— Šiame krašte — jau trys karaliai, mano nuomone, dviem per daug.
Mormontas pakasė varnui kaklą, bet neatitraukė akių nuo Jono Snou. Šis pasijuto keistai.
— Milorde, kodėl pasakojote man visa šitai apie meisterį Eimoną?
— Negi reikia kokių nors priežasčių? — Mormontas pasisuko krėsle raukydamasis. — Tavo brolis Robas karūnuotas Šiaurės karalium. Tuo esate su Eimonu panašūs. Turite brolį karalių.
— Panašūs ir dar kai kuo, — atsiliepė Jonas. — Priesaika.
Senasis Lokys garsiai prunkštelėjo, varnas suplasnojęs pakilo ir apsuko ratą palubėje.
— Jei už kiekvieną mano akyse sulaužytą priesaiką gaučiau po vyrą, Sienai gynėjų niekada nepritrūktų.
— Visada žinojau, kad Robas bus Vinterfelo lordas.
Mormontas švilptelėjo, paukštis vėl atskrido ir nutūpė jam ant rankos.
— Lordas — tai viena, o karalius — visai kas kita. — Ištraukęs iš kišenės, jis pakišo varnui saują kukurūzų. — Tavo brolis bus išpuoštas šilkais, atlasais ir aksomais, žėrės šimtais įvairiausių spalvų, o tu gyvensi ir mirsi vilkėdamas juodus grandininius marškinius. Jis ves kokią dailią princesę, kuri pagimdys jam sūnų. Tu žmonos neturėsi ir niekada ant rankų nesūpuosi savo kraujo kūdikio. Robas valdys, tu tarnausi. Žmonės tave pravardžiuos varna. Į jį kreipsis „jūsų malonybe“. Dainiai garbstys kiekvieną jo žingsnį, o tavo žygdarbiai liks niekam nežinomi. Na, pasakyk, kad dėl viso to nesikamuoji, Jonai… o aš paskelbsiu tave didžiausiu melagiu ir žinau, kad būsiu teisus.
Jonas išsitiesė virpėdamas tarsi įtempta lanko templė.
— O jeigu ir kamuojuosi, ką turėčiau daryti, būdamas štai toks pavainikis?
— Tai ką gi tu darysi? — paklausė Mormontas. — Būdamas štai toks pavainikis?
— Kamuosiuos, — atsakė Jonas, — ir laikysiuos savo priesaikos.
Ketlina
Jos sūnaus karūna buvo ką tik nukalta, ir Ketlinai Stark atrodė, kad savo svoriu ji smarkiai spaudžia Robui galvą.
Senoji Žiemos karalių karūna pradingo prieš tris šimtus metų, patekusi į Eigono Užkariautojo rankas, kai Torenas Starkas atsiklaupęs pripažino jo valdžią. Niekas nežinojo, kur Eigonas ją dėjo. Lordo Hosterio kalvis darbą atliko gerai, ir Robo karūna atrodė lygiai tokia pat, kaip ji vaizduojama sakmėse apie Starkų karalius senovėje: iš bronzos nukaltas atviras vainikas su išraižytomis Pirmųjų Žmonių runomis ir devyniais kalavijo pavidalo dantimis. Nepuošė jos nei auksas, nei sidabras, nei brangieji akmenys: žiemos metalai — tai bronza ir geležis, tamsūs ir tvirti, kad atsilaikytų prieš šaltį.
Visiems susirinkusiems į didžiąją Riverano menę belaukiant, kol bus atvestas belaisvis, Ketlina matė, kad Robas karūną nustūmė atgal, ant tankios kaštoninių plaukų kupetos. Po valandėlės vėl patraukė į priekį, paskui dar pasuko per ketvirtį apskritimo, tarsi tada ji galėtų patogiau priglusti prie galvos. Nešioti karūną — nelengvas dalykas, pagalvojo Ketlina, ypač penkiolikamečiam berniukui.
Sargybiniams įvedus belaisvį, Robas liepė atnešti jo kalaviją. Oliveris Frėjus padavė jį rankena į priekį, o jos sūnus ištraukė ginklą iš makštų ir nuogą pasidėjo sau ant kelių — tai buvo grėsmingas įspėjimas, kurį turėjo matyti visi.
— Jūsų malonybe, štai žmogus, kurį kvietėte, — paskelbė seras Robinas Rigeris, Tulių apsaugos kapitonas.
— Klaupkis prieš karalių, Lanisteri! — riktelėjo Teonas Greidžojus. Seras Robinas privertė kalinį kristi ant kelių.