Jis neatrodo panašus į liūtą, toptelėjo Ketlinai. Šitas seras Kleosas Frėjus buvo ledi Dženos sūnus, o ši — lordo Taivino Lanisterio sesuo, tačiau Kleosas nepasižymėjo nė vienu garsiojo Lanisterių grožio bruožu — nei šviesiais plaukais, nei žalsvomis akimis. Iš savo tėvo sero Emono Frėjaus, senojo lordo Valderio sūnaus, buvo paveldėjęs neklusnias rudas garbanas, menką smakrą ir pailgą veidą. Jo akys buvo blausios, pavandenijusios, regis, jis niekaip negalėjo liautis mirksėjęs, bet gal tik dėl šviesos. Riverano požemiai tamsūs, drėgni… o šiais laikais dar ir prigrūsti kalinių.
— Stokitės, sere Kleosai, — jos sūnus kalbėjo lediniu balsu, nors ir ne taip šaltai, kaip būtų kalbėjęs jo tėvas, tačiau tai jau buvo toli gražu ne penkiolikametis berniukas. Karas jį pavertė vyru gerokai anksčiau. Ryto šviesa neryškiai atsispindėjo nuo plieninių ašmenų, gulinčių jam ant kelių.
Tačiau serui Kleosui Frėjui nerimą kėlė ne kalavijas; jis žiūrėjo į žvėrį. Į Pilkąjį Vėją — taip jos sūnus vadino tą didvilkį. Didesnis už bet kurį skaliką, grakštus, lieknas ir tamsus tarsi dūmas, gelsvomis lydyto aukso akimis. Žvėriui nutipenus apuostyti belaisvio riterio, visi esantys salėje pajuto baimės kvapą. Seras Kleosas nelaisvėn pateko per mūšį prie Kuždesių girios, Pilkasis Vėjas tada perplėšė gerkles bent pustuziniui vyrų.
Riteris pašoko traukdamasis taip spėriai, kad kai kurie žiūrintys garsiai susijuokė.
— Dėkoju jums, milorde.
— Jūsų malonybe, — sudundėjo lordas Amberis, Didysis Džonas, skambiausias balsas iš Robo vasalų… na, ir ištikimiausias bei smarkiausias, bent jau pats taip tvirtino. Jis pirmasis paskelbė jos sūnų Šiaurės karalium ir neketino leisti nė menkiausiu žodeliu įžeisti naujojo valdovo garbės.
— Jūsų malonybe, — kuo skubiau pasitaisė seras Kleosas. — Prašau man atleisti.
Na ne, šitas — ne drąsuolis, mąstė Ketlina. Tiesą sakant, labiau Frėjus, ne Lanisteris. Jo pusbrolis Karalžudys elgtųsi kitaip. Per jo dailiai sukąstus dantis tokio pagarbaus kreipinio išgauti niekada nepavyktų.
— Liepiau jus atvesti čionai iš požemio, kad nugabentumėte į Karaliaus Uostą mano laišką savo pusseserei Sersėjai Lanister. Keliausite su taikos vėliava, lydimas trisdešimties mano geriausių vyrų.
Seras Kleosas aiškiai lengviau atsiduso.
— Su didžiausiu džiaugsmu pristatysiu jūsų malonybės laišką karalienei.
— Manau, suprantate, — tarė Robas, — kad nedovanoju jums laisvės. Jūsų senelis lordas Valderis prisiekė man paramą savo ir Frėjų giminės vardu. Daugelis jūsų pusbrolių ir dėdžių kovėsi su mumis Kuždesių girioje, bet jūs pasirinkote vietą po liūto vėliava. Todėl esate Lanisteris, o ne Frėjus. Noriu, kad riterio garbe prisiektumėt, jog įteikęs mano laišką grįšite su karalienės atsakymu ir toliau būsite belaisvis.
— Prisiekiu, — iš karto atsakė seras Kleosas.
— Jūsų žodžius girdėjo kiekvienas žmogus, esantis šioje menėje, — įspėjo Ketlinos brolis seras Edmuras Tulis, kalbantis Riverano ir Trišakio lordų vardu vietoj jų mirštančio tėvo. — Jeigu negrįšite, visas kraštas žinos, kad sulaužėte duotą žodį.
— Padarysiu viską taip, kaip pasižadėjau, — išdidžiai pareiškė seras Kleosas. — Kas rašoma laiške?
— Tai taikos pasiūlymas, — laikydamas kalaviją rankoje, Robas atsistojo. Jam iš šono atsirado Pilkasis Vėjas. Menė nuščiuvo. — Perduokite karalienei regentei, kad jeigu ji priims mano sąlygas, šį kalaviją įsikišiu į makštis ir užbaigsiu mūsų karą.
Ketlina menės gale pastebėjo aukštą liesą lordo Rikardo Karstarko figūrą; prasibrovęs pro sargybinių gretą, jis žengė pro duris lauk. Visi kiti nė nekrustelėjo. Robas to sumišimo nepaisė.
— Oliveri, raštą! — įsakė jis.
Ginklanešys paėmė kalaviją ir įteikė suvyniotą pergamentą.
Robas ritinį išvyniojo.
— Visų pirma, karalienė privalo paleisti mano seseris ir pasirūpinti jų kelione per jūrą iki Baltojo Uosto. Savaime suprantama, Sansos ir Džofrio Barateono sužadėtuvės nutrūksta. Gavęs žinią iš savo pilies valdytojo, kad abi seserys laimingai grįžo į Vinterfelą, paleisiu laisvėn karalienės pusbrolius, Vilemą Lanisterį ir jūsų brolį Tioną Frėjų, taip pat duosiu jiems palydą iki Kasterlių Uolos ar kokios kitos vietos jos nuožiūra.
Ketlina Stark žvelgė į surauktas kaktas, kietai sučiauptas lūpas ir mėgino spėti, kokias mintis slepia visi tie veidai.
— Antra, mano lordo tėvo kaulai turi būti mums grąžinti, kad jis galėtų ilsėtis šalia brolio ir sesers kriptose po Vinterfelo pilimi, kaip būtų pats pageidavęs. Jo karių, kurie žuvo tarnaudami jam Karaliaus Uoste, palaikai taip pat privalo būti grąžinti.
Į pietus iškeliavo gyvi žmonės, atgal grįš tik šalti kaulai. Nedo buvo tiesa, galvojo Ketlina. Jo vieta turėjo būti Vinterfelas, jis taip ir sakė, bet ar išklausiau jį? Ne. Keliauk, sakiau jam, privalai tapti Roberto ranka mūsų giminės, mūsų vaikų labui… tai mano kaltė, mano ir niekieno daugiau…
— Trečia, mano tėvo didysis kalavijas Ledas privalo būti pristatytas pilies valdytojui čionai, į Riveraną.
Ji žiūrėjo į savo brolį Edmurą Tulį, stovintį suakmenėjusiu veidu, abiejų rankų nykščius susikišusį už kalavijo diržo.
— Ketvirta, karalienė įsakys savo tėvui lordui Taivinui Lanisteriui paleisti tuos riterius ir man prisiekusius lordus, jo paimtus į nelaisvę mūšyje prie Trišakio Žaliosios Šakos. Jam taip padarius, aš paleisiu savuosius belaisvius, sučiuptus Kuždesių girioje ir Stovyklų mūšyje, išskyrus vienintelį Džeimį Lanisterį, kuris liks mano įkaitu, taip užtikrindamas tinkamą savo tėvo elgesį.
Ketlina tyrinėjo gudrią Teono Greidžojaus šypsenėlę, mėgindama suprasti, ką ji reiškia. Tas jaunuolis visada atrodydavo taip, tarsi žinotų kokį slaptą, tik jam vienam žinomą juokingą dalyką; Ketlinai tai niekada nepatiko.
— Ir pagaliau karalius Džofris bei karalienė regentė privalo atsisakyti visų pretenzijų valdyti Šiaurės žemes. Nuo šiol esame ne jų krašto dalis, o laisva ir nepriklausoma karalystė, kaip buvo senovėje. Į mūsų valdas įeina visos Starkų žemės į šiaurę nuo Sąsmaukos, taip pat Trišakio upės ir jos intakų skalaujami kraštai, ribojami Auksinio Danties vakaruose ir Mėnulio kalnų rytuose.
— Šiaurės karalius! — sugriaudėjo Didysis Džonas Amberis, savo žodžius patvirtindamas gero kumpio didumo kumščio mostais. — Starkas! Starkas! Šiaurės karalius!
Robas vėl suvyniojo pergamentą.
— Meisteris Vimanas nubraižė žemėlapį, kur parodytos mūsų žemių ribos. Perduosite karalienei jo nuorašą. Lordas Taivinas privalo atsitraukti už tų ribų ir liautis puldinėjęs, deginęs, plėšikavęs. Karalienė regentė ir jos sūnus iš mano žmonių nereikalaus nei mokesčių ar duoklių, nei tarnybos, atleis mano lordus ir riterius nuo visų pavaldumo priesaikų, įžadų, įsipareigojimų, skolų ir prievolių Geležiniam sostui bei Barateonų ir Lanisterių giminėms. Be to, Lanisteriai, patvirtindami taikos siekį, pristatys dešimt aukštos kilmės įkaitų, dėl kurių bus abipusiškai sutarta. Mano valdose jie bus garbingi svečiai, su jais elgsiuosi taip, kaip dera pagal jų kilmę ir padėtį. Jeigu šio susitarimo sąlygų bus tvirtai laikomasi, kasmet paleisiu po du įkaitus ir pasirūpinsiu, kad jie saugiai grįžtų į savo namus.
Robas švystelėjo pergamentą riteriui prie kojų.
— Tokios mano sąlygos. Jeigu ji priims jas, gaus taiką. Jeigu ne, — jis švilptelėjo, ir Pilkasis Vėjas urgzdamas žengė į priekį, — gaus dar vieną Kuždesių girią.
— Starkas! — vėl subaubė Didysis Džonas, šį kartą jį palaikė ir kiti balsai. — Starkas, Starkas, Šiaurės karalius!