Didvilkis atlošė galvą ir užkaukė.
Seras Kleosas tapo balkšvai melsvas lyg sugižęs pienas.
— Karalienė gaus jūsų laišką, mi… jūsų malonybe.
— Gerai, — tarė Robas. — Sere Robinai, pasirūpinkite, kad jis gautų iki soties pavalgyti ir švarių drabužių. Privalo išjoti švintant.
— Bus padaryta, jūsų malonybe, — atsiliepė seras Robinas Rigeris.
— Tuomet ir baigsime.
Robui pasisukus eiti, susirinkę prisiekusieji lordai ir riteriai priklaupė. Pilkasis Vėjas nubėgo paskui Robą. Oliveris Frėjus suskubo priekin atidaryti durų. Ketlina žingsniavo po karaliaus, šalia ėjo jos brolis.
— Gerai laikeisi, — tarė ji sūnui galerijoje, vedančioje iš menės galo, — nors visas tas vilko dalyvavimas atrodė tarsi pokštas, labiau derantis berniukui, o ne karaliui.
Robas pakasė Pilkajam Vėjui paausį.
— Ar matei, motin, kokia buvo jo veido išraiška? — paklausė šypsodamasis.
— Mačiau, kad lordas Karstarkas išėjo pro duris.
— Mačiau šitai ir aš. — Robas abiem rankomis nusiėmė karūną ir padavė Oliveriui. — Nunešk ją atgal į mano miegamąjį.
— Tuoj pat, jūsų malonybe, — ir ginklanešys nuskubėjo tolyn.
— Kertu lažybų, kad buvo ir kitų, kurie jautėsi taip pat kaip lordas Karstarkas, — pareiškė jos brolis Edmuras. — Kaip galima kalbėti apie taiką, kai Lanisteriai tarsi maras siaubia mano tėvo valdas, grobia jo derlių ir žudo jo žmones? Sakau dar kartą — turime žygiuoti į Harenholą.
— Mums trūksta pajėgų, — paniuręs tarė Robas.
— Nejaugi sėdėdami čia stiprėjame? — neatlyžo Edmuras. — Mūsų kariuomenė kasdien tirpsta.
— O kas dėl to kaltas? — atsigręžė Ketlina į brolį. Ne kas kitas, o Edmuras reikalavo, kad Robas leistų paupių lordams po karūnavimo grįžti namo ir kiekvienam atskirai ginti savo žemes. Pirmieji iškeliavo seras Markas Paiperis ir lordas Karilas Vensas. Paskui juos patraukė lordas Jonosas Brakenas, prisiekęs atsiimti savo pilies degėsius ir palaidoti žuvusius, o dabar ir lordas Džeisonas Molisteris paskelbė ketinąs grįžti į savo valdas Sigarde, kurių kol kas, laimei, mūšiai nepalietė.
— Negali reikalauti, kad manieji upių lordai sėdėtų čia rankas sudėję, kai grobiamas jų turtas ir naikinami žmonės, — tarė seras Edmuras, — tačiau lordas Karstarkas — šiaurietis. Būtų negerai, jeigu jis sumanytų mus palikti.
— Pakalbėsiu su juo, — nusprendė Robas. — Kuždesių girioje jis prarado du sūnus. Kas drįstų jį kaltinti, jei jis nenori taikos su jų žudikais… su mano tėvo žudikais…
— Praliejęs daugiau kraujo, nesusigrąžinsi nei tėvo, nei lordo Rikardo sūnų, — atsiliepė Ketlina. — Pasiūlyti taiką reikėjo, nors išmintingesnis žmogus būtų surašęs švelnesnes sąlygas.
— Bent šiek tiek švelnesnės, ir būčiau paspringęs jas dėstydamas.
Jos sūnaus barzda sudygo raudonesnė už kaštoninius plaukus. Robas, regis, manė, kad barzda jį daro atšiauresnį, labiau karališką, vyresnį. Tačiau su barzda ar be jos — jis tebebuvo penkiolikos metų jaunuolis ir keršto troško ne menkiau už Rikardą Karstarką. Teko gerokai paplušėti, kol pavyko jį įtikinti pateikti net ir tokį, nelabai tinkamą, pasiūlymą.
— Sersėja Lanister niekada nesutiks mainyti tavo seserų į porą pusbrolių. Juk puikiai žinai, kad jai reikia jos brolio.
Aiškino jam šitai ne kartą, bet Ketlina vis labiau įsitikino, kad karaliai nesiklauso nė perpus taip dėmesingai kaip sūnūs.
— Negaliu paleisti Karalžudžio, net jeigu ir norėčiau. Mano lordai su tuo niekada nesutiktų.
— Tavo lordai pripažino tave karalium.
— Ir gali taip pat lengvai nuversti.
— Jeigu tavo karūna būtų ta kaina, kurią turime sumokėti už tai, kad Arija ir Sansa saugiai grįžtų, tai reikėtų mokėti nesiginčijant. Pusė tavo lordų norėtų nudėti Lanisterį jo požemyje. Jeigu jis mirtų tavo nelaisvėje, žmonės kalbėtų…
— …kad jis šito nusipelnė, — užbaigė Robas.
— O tavo seserys? — griežtai paklausė Ketlina. — Ar jos taip pat nusipelnė mirties? Galiu tave užtikrinti, kad jei Sersėjos broliui nutiks kas nors bloga, ji mums už kraują atsilygins krauju…
— Lanisteris nemirs, — tarė Robas. — Be mano leidimo su juo niekas net pasikalbėti negali. Jis gauna maisto, vandens, švarių šiaudų — daugiau patogumų, negu galėtų reikalauti. Tačiau laisvės jam nesuteiksiu net ir dėl Arijos su Sansa.
Sūnus žvelgė į ją iš viršaus žemyn, Ketlina staiga suvokė. Ar jis taip smarkiai paaugo dėl karo, svarstė ji, ar dėl tos jam ant galvos uždėtos karūnos?
— Negi bijai mūšio lauke vėl susidurti su Džeimiu Lanisteriu, gal čia šuo ir pakastas?
Pilkasis Vėjas suurzgė lyg pajutęs Robo pyktį, o Edmuras Tulis broliškai uždėjo ranką jai ant peties.
— Kete, nereikia. Berniukas šiuo atžvilgiu teisus.
— Nevadink manęs berniuku, — šoko Robas prieš dėdę, išliedamas visą pyktį ant vargšo Edmuro, norėjusio jį paremti. — Esu beveik suaugęs vyras, ir karalius — jūsų karalius, sere. Ir Džeimio Lanisterio nebijau. Kartą jau sumušiau jį, sutriuškinsiu ir dar sykį, jei reikės, tik… — Jis nubraukė plaukų sruogą nuo akių ir papurtė galvą. — Gal būčiau galėjęs Karalžudį išmainyti į tėvą, bet…
— …bet ne į mergaites? — jos balsas stingdė ledine ramybe. — Mergaitės — ne itin svarbu, juk taip?
Robas nieko neatsakė, tačiau žvelgė įsižeidęs. Žydros akys, Tulių spalva, paveldėta iš jos. Ji skaudžiai užgavo Robą, bet jis — tikras savo tėvo sūnus ir negalėjo to pripažinti.
Man nederėjo taip kalbėti, tarė ji sau. Dievai maloningieji, kas man atsitiko? Jis daro, ką gali, stengiasi kaip įmanydamas, juk žinau, matau šitai, bet vis dėlto… Aš praradau Nedą, uolą, kuria rėmėsi mano gyvenimas, neištverčiau, jeigu tektų prarasti ir mergaites…
— Dėl seserų padarysiu viską, ką tik galėsiu, — tarė Robas. — Jeigu karalienė turi sveiko proto, ji sutiks su mano sąlygomis. Jeigu ne, priversiu ją gailėtis tos dienos, kai jas atmetė, — jis aiškiai daugiau apie tai kalbėti nenorėjo. — Motin, ar tikrai nesutiktum keliauti į Dvynius? Būtum toliau nuo mūšių, susipažintum su lordo Frėjaus dukterimis ir padėtum man išsirinkti nuotaką, kai karas bus baigtas.
Nori, kad išvažiuočiau, atsidususi pagalvojo Ketlina. Karaliams, regis, turėti motinas nepritinka, o aš kalbu jam tai, ko jis nenorėtų girdėti.
— Robai, esi pakankamai suaugęs ir be motinos pagalbos gali nuspręsti, kuri iš lordo Valderio mergaičių tau labiau patinka.
— Tada keliauk su Teonu. Jis išvyksta rytoj. Padės Molisteriams lydėti tą belaisvių būrį į Sigardą, o iš ten plauks laivu į Geležies salas. Galėtum ir tu rasti laivą, tad, jei vėjai būtų palankūs, mėnuliui keičiantis jau pasiektum Vinterfelą. Branui ir Rikonui tavęs labai reikia.
O tau ne — ar šitai norėjai pasakyti?
— Mano lordui tėvui gyventi jau liko nedaug. Kol tavo senelis gyvas, mano vieta — šalia jo Riverane.
— Galėčiau tau įsakyti. Juk esu karalius.
Ketlina nekreipė dėmesio į šituos žodžius.
— Sakau tau dar kartą, į Paiką verčiau siųstum ką nors kitą, o Teoną laikytum arčiau savęs.
— Kas geriau sutartų su Beilonu Greidžojum, negu jo sūnus?
— Džeisonas Molisteris, — pasiūlė Ketlina, — Titas Blekvudas, Stevronas Frėjus. Bet kuris… tik ne Teonas.
Jos sūnus, pritūpęs šalia Pilkojo Vilko, šiaušė jam kailį ir kartu vengė motinos žvilgsnio.