— Teonas narsiai kovėsi mūsų gretose. Juk pasakojau, kaip jis išgelbėjo Braną nuo tyržmogių Vilkų girioje. Jeigu Lanisteriai nesitaikys, man prireiks lordo Greidžojaus ilglaivių.
— Jų sulauksi greičiau, jeigu jo sūnus bus tavo įkaitas.
— Jis įkaitu prabuvo pusę savo gyvenimo.
— Ir ne veltui, — atsiliepė Ketlina. — Beilonas Greidžojus nėra tas, kuriuo galėtum pasitikėti. Nepamiršk, kad jis ir pats kažkada dėvėjo karūną, tegu tik kelis mėnesius. Gali sugalvoti vėl ją užsidėti.
Robas atsistojo.
— Nepavydėsiu jam šito. Jeigu aš — Šiaurės karalius, tebūnie jis Geležies salų karalius, kad jau taip trokšta. Su džiaugsmu leisiu jam turėti tą karūną, jei tik jis padės sumušti Lanisterius.
— Robai…
— Siunčiu Teoną. Būkite sveika, motin. Pilkasis Vėjau, eime. — Robas sparčiai nužingsniavo, o Pilkasis Vėjas bėgo šalia.
Ketlinai neliko nieko kito, tik žiūrėti jam pavymui. Jos sūnus, o dabar jos karalius. Koks tai keistas jausmas. Įsakinėk, liepė ji jam kadaise prie Keilino Griovos. Štai ir įsakinėja.
— Aplankysiu tėvą, — staiga pareiškė ji. — Eime su manimi, Edmurai.
— Turiu šnektelti su tais naujokais lankininkais, kuriuos moko seras Desmondas. Aplankysiu jį vėliau.
Jeigu dar bus gyvas, pamanė Ketlina, bet nieko nepasakė. Jos brolis kur kas geriau jautėsi mūšio lauke negu prie ligonio lovos.
Trumpiausias kelias į pagrindinį pilies pastatą, kur merdėjo jos tėvas, vedė per dievų giraitę su tankiai sužėlusiomis guobomis ir raudonmedžiais, aukšta žole ir laukinių gėlių žiedais. Medžiai, nepaisydami žinios, kurią į Riveraną prieš porą savaičių atnešė baltasis varnas, tebeošė tankia lapija. Konklava paskelbė, kad atėjo ruduo, bet dievai dar nesiteikė apie tai pasakyti vėjams ir miškams. Ketlina jautėsi už tai nuoširdžiai dėkinga. Ruduo visada baugino, nes jam iš paskos slinko žiema. Net ir išmintingiausias žmogus niekada nežino, ar kitas jo derlius nebus paskutinis.
Hosteris Tulis, Riverano valdovas, gulėjo savo menėje, kurios langai žvelgė į rytus atverdami įspūdingą kraštovaizdį — po jo pilies sienomis į vieną vagą spraudėsi dvi upės, Akmenvartis ir Raudonoji Šaka. Ketlinai užėjus, lordas snaudė; jo išbalę plaukai ir barzda buvo balti kaip pūkinis patalas, kuriame gulėjo, kadaise stuomeningą kūną vis labiau kamuojanti mirtis pavertė trapiu ir smulkiu.
Prie lovos, dar tebevilkėdamas grandininius šarvus ir kelionėje išsipurvinusį apsiaustą, sėdėjo tėvo brolis Juodoji Žuvis. Jo batai buvo dulkini, aplipę sudžiūvusiu purvu.
— Ar Robas žino, kad jau grįžote, dėde?
Seras Brindenas Tulis buvo Robo akys ir ausys, jo žvalgų ir priešakinių būrių vadas.
— Ne. Sužinojęs, kad karalius posėdžiauja taryboje, tiesiai iš arklidžių atėjau čionai. Jo malonybė, manau, iš pradžių norės naujienas išklausyti atskirai nuo visų.
Juodoji Žuvis buvo aukštas, liesas vyras žilstelėjusiais plaukais, labai tikslių judesių, švariai nusiskutęs, vėjo nugairintu ir raukšlių išvagotu veidu.
— Kaip jis laikosi? — paklausė jis; Ketlina iš karto suprato, kad jis teiraujasi ne apie Robą.
— Panašiai kaip ir anksčiau. Meisteris duoda jam miegvynio ir aguonų pieno nuo skausmo, tad jis didžiąją laiko dalį miega ir beveik nevalgo. Man regis, jis silpsta su kiekviena diena.
— Ar jis kalba?
— Taip… bet jo žodžiai vis beprasmiškesni. Sako, kad kažko gailisi, mini nebaigtus reikalus, seniai praėjusius laikus ir žmones, kurių seniai nebėra. Kartais nesusigaudo, kuris dabar metų laikas, neatpažįsta manęs. Kartą pašaukė mane motinos vardu.
— Jis vis dar jos ilgisi, — atsiliepė seras Brindenas. — Tu iš veido panaši į ją. Tokie pat skruostikauliai, smakras…
— Jūs ją prisimenate geriau negu aš. Tai buvo taip seniai.
Ji prisėdo ant lovos ir nubraukė skersai veido užkritusią plonų žilų plaukų sruogą.
— Kaskart išjojęs iš pilies nežinau, ar grįžęs rasiu jį dar gyvą, o gal jau mirusį.
Nepaisant gausių kivirčų, juos abu — jos tėvą ir jo brolį, kurio kadaise buvo atsižadėjęs, — siejo gilus ryšys.
— Gerai, kad bent jau susitaikėte.
Valandėlę jie sėdėjo tylėdami, paskui Ketlina pakėlė galvą.
— Kalbėjote apie naujienas, kurias Robui būtina išgirsti?
Lordas Hosteris sudejavo ir pasirito ant šono, tarsi būtų išgirdęs.
Brindenas atsistojo.
— Išeikime laukan. Geriau jo nežadinkime.
Ketlina išėjo paskui jį į akmeninį balkoną, trikampiu, lyg laivo pirmagalys, išsikišusį iš pastato sienos. Jos dėdė susiraukęs pažvelgė aukštyn.
— Dabar ji matoma jau ir dieną. Mano vyrai vadina ją Raudonąja Žinia… tačiau ką ji skelbia?
Ketlina pakėlė akis į tamsiai mėlyną dangų, kur nutįso blausiai raudona kometos linija — tarsi ilgas rėžis dievo veide.
— Didysis Džonas Robui aiškino, kad senieji dievai išskleidė raudoną keršto už Nedą vėliavą. Edmuras mano, kad tai ženklas, lemiantis Riverano pergalę, — jis regi žuvį ilga uodega ir Tulių spalvas — raudoną mėlyname fone, — ji atsiduso. — Norėčiau ir aš taip tvirtai tikėti. Tamsiai raudona — tai ir Lanisterių spalva.
— Tas daiktas nėra tamsiai raudonas, — atsiliepė seras Brindenas. — Ir ne Tulių spalvos, ne raudono upės purvo. Ten, vaikeli, kraujas, ištiškęs per visą dangų.
— Mūsų kraujas ar jų?
— Nejaugi būna karų, kai liejasi tik vienos pusės kraujas? — jos dėdė papurtė galvą. — Upių žemės skęsta kraujyje, aplink Dievo Akį visur siaučia liepsnos. Mūšiai išplito į pietus nuo Juodųjų Vandenų ir į šiaurę už Trišakio, beveik iki Dvynių. Markas Paiperis su Karilu Vensu pasiekė keletą nereikšmingų pergalių, o tas pietietis lordvaikis Berikas Dondarionas vis puldinėja plėšikautojus, iškapodamas lordo Taivino maisto paieškos būrius ir vėl išnykdamas miškuose. Kalbama, esą seras Bertonas Kreikholas gyrėsi Dondarioną nužudęs, kol su visu pulku neįžygiavo į vienus lordo Beriko spąstus, ir ten krito jo vyrai visi iki vieno.
— Pas tą lordą Beriką atsidūrė kai kurie Nedo kariai iš Karaliaus Uosto, — prisiminė Ketlina. — Tesaugo juos dievai.
— Jeigu tai, kas apie juos pasakojama, yra tiesa, tai Dondarionas ir tas raudonas žynys, kur kartu su juo kaunasi, pakankamai protingi ir gudriai apsisaugo, — tarė jos dėdė, — tačiau su tavo tėvo vasalais reikalai liūdnesni. Robas jokiu būdu neturėjo leisti jiems išvykti. Dabar jie pasklido į šalis lyg putpelės, kiekvienas stengiasi apsaugoti savus, bet tai kvailystė, Kete, tikra kvailystė. Jonosas Brakenas buvo sužeistas tarp savo pilies griuvėsių, jo sūnėnas Hendris žuvo. Titas Blekvudas išvijo Lanisterius iš savo žemių, bet jie išsivedė visas karves iki paskutinės, visas kiaules, išsėmė grūdus iš aruodų, tad jam nebeliko ką ginti, išskyrus Varnamedį ir išdegusius tyrus. Dario vyrai atmušė savo lordo pilį, bet išlaikė ją tik porą savaičių, o tada juos užgriuvo Gregoris Kligeinas ir išžudė visą įgulą, net ir patį lordą.
Ketlina sustingo iš siaubo.
— Daris buvo dar visai vaikas.
— Taigi, ir net paskutinis savo giminėje. Už berniuką buvo galima gauti puikią išpirką, bet ką auksas reiškia tokiam apsiputojusiam šuniui kaip Gregoris Kligeinas? Prisiekiu, to žvėries galva taptų puikia dovana visiems krašto žmonėms.
Ketlina žinojo, kokia prasta šlovė sklinda paskui serą Gregorį, bet vis dėlto…
— Nekalbėk man apie galvas, dėde. Sersėja Nedo galvą pamovė ant smaigo virš Raudonosios pilies sienų ir paliko varnoms ir musėms. — Net ir dabar jai vis dar buvo sunku patikėti, kad jo iš tiesų nebėra. Kartais naktį ji pabusdavo tamsoje, ir akimirką atrodydavo, kad ras jį šalia. — Kligeinas tėra tik lordo Taivino įrankis.