— Negi turėčiau bijoti akmenų krūvos? — pagalvojęs apie tai, Slintas net šūktelėjo. — Drąsus vyras, sakote? Turi būti drąsus, jei nori iškilti. Kaip kad aš iškilau. Taip, iki Harenholo! O kodėl gi ne? Jūs tai suprantate. Jūs taip pat drąsus, aš tai jaučiu. Gal ir nedidukas, bet drąsus.
— Jūs per daug malonus. Dar vyno?
— Ne. Ne, iš tiesų, aš… ak, tebus dievai prakeikti, taip. Kodėl gi ne? Drąsūs vyrai geria nesivaržydami.
— Tikrai. — Tirionas pripildė lordo Slinto taurę iki kraštų. — Žiūrinėjau vardus žmonių, kuriuos nurodėte kaip galinčius užimti jūsų pareigas — tapti miesto sargybos vadu.
— Geri vyrai. Puikūs. Tiks bet kuris iš tų šešių, bet aš pasirinkčiau Alarą Dimą. Mano dešinioji ranka. Labai labai geras vyras. Ištikimas. Skirkite jį ir nesigailėsite. Jeigu tik jis bus priimtinas karaliui.
— Žinoma, — Tirionas truputį gurkštelėjo iš savo taurės. — Galvojau apie serą Džeisliną Baivoterį. Jis trejus metus tarnavo kapitonu prie Purvo vartų, narsiai kovėsi per Beilono Greidžojaus sukilimą. Karalius Robertas prie Paiko pakėlė jį į riterius. Tačiau jo vardo jūsų sąraše nėra.
Lordas Janas Slintas nugėrė didelį gurkšnį vyno ir kelias akimirkas pateliūskavo burnoje prieš nurydamas.
— Baivoteris. Ką gi. Drąsus vyras, tikrai, bet… labai jau nelankstus. Turi keistenybių. Vyrai jo nemėgsta. Dar ir luošas, prie Paiko neteko rankos, už tai ir tapo riteriu. Prasti mainai, jei norite žinoti, ranka už „serą“, — jis nusijuokė. — Seras Džeislinas, mano akimis, labai jau geros nuomonės apie save ir savo garbę. Verčiau palikite tą vyrą ramybėje, milor… Tirionai. Alaras Dimas — štai kas jums tinkamiausias.
— Man sakė, kad Dimas gatvėse ne itin mylimas.
— Jo bijo. Tai kur kas geriau.
— Girdėjau apie jį dar kažką. Tarsi koks kivirčas viešnamyje?
— Ak, tas. Jis dėl to nekaltas, milor… Tirionai. Ne. Jis visai nesiruošė žudyti tos moters, ji pati dėl to kalta. Jis įspėjo ją, kad pasitrauktų ir leistų jam atlikti pareigą.
— Na, vis dėlto… motinos, vaikai, jam turėjo ateiti į galvą, kad ji mėgins gelbėti tą kūdikį, — Tirionas nusišypsojo. — Paragaukite sūrio, nuostabiai dera su šituo vynu. Sakykite, kodėl pasirinkote Dimą tokiai bjauriai užduočiai?
— Geras vadas pažįsta savo vyrus, Tirionai. Vieni tinkami vienam darbui, kiti — kitam. Nudėti kūdikį, ir dar žindomą — čia reikia ypatingo žmogaus. Ne kiekvienas vyras to imtųsi. Net jeigu tai šiaip kokia kekšė su savo išpera.
— Manau, kad taip ir yra, — tarė Tirionas girdėdamas tik žodžius „šiaip kokia kekšė“ ir galvodamas apie Šają, o dar anksčiau — Tišą, ir visas kitas moteris, kurioms jis per daugelį metų dalijo savo pinigus ir sėklą.
— Rūstus vyras rūsčiam darbui — toks yra tas Dimas, — varė toliau Slintas nieko nepastebėdamas. — Daro kaip liepiamas, o paskui — nė žodžio. — Jis atsipjovė gabalą sūrio. — Puikus. Aštrus. Duokite man gerą aštrų peilį ir gero aštraus sūrio — štai aš jau ir laimingas.
— Gardžiuokitės, kol įmanoma, — Tirionas gūžtelėjo pečiais. — Upių žemėse liepsnoja karas, Haigardene karaliauja Renlis, tad netrukus gero sūrio gauti bus sunku. Tiesa, kas pasiuntė jus medžioti to kekšvaikio?
Lordas Janas suklusęs pažvelgė į Tirioną, paskui nusikvatojo ir pagrasė jam sūrio gabalu.
— O jūs gudrutis, Tirionai. Manėte mane prigauti, ką? Kad Janas Slintas pasakytų daugiau, negu dera, vien vyno ir sūrio nepakanka. Tuo didžiuojuosi. Neklausinėju be reikalo, o paskui — nė žodžio. Aš toks.
— Kaip ir Dimas.
— Taip, taip. Skirkite jį vadu, kai išvyksiu į Harenholą, ir tikrai nesigailėsite.
Tirionas atsilaužė trupinį sūrio. Iš tiesų buvo aštrus ir puikiai tiko prie vyno, labai geras derinys.
— Kad ir ką skirtų karalius, esu tikras, tam žmogui bus nelengva stoti jūsų vieton. Lordas Mormontas dabar panašiai vargsta.
— Maniau, kad tai ledi, — lordas Slintas žvelgė suglumęs. — Mormont. Rodos, ta, kur sanguliauja su lokiais?
— Kalbu apie jos brolį. Džeorą Mormontą, Nakties sargybos lordą vadą. Kai lankiausi pas jį prie Sienos, minėjo, kaip jam sunku rasti tinkamą žmogų vietoj savęs. Šiais laikais Sargyba gerų vyrų sulaukia nedažnai, — Tirionas plačiai nusišypsojo. — Įsivaizduoju, kad jis miegotų ramiau, jeigu turėtų tokį žmogų kaip jūs. Arba narsųjį Alarą Dimą.
— Tai jau vargu ar jam taip pasiseks! — lordas Slintas griausmingai nusikvatojo.
— Ko gero, — atsiliepė Tirionas, — bet gyvenimas kartais iškrečia netikėtų pokštų. Prisiminkite Edardą Starką, milorde, vargu ar jis kada įsivaizdavo, kad jo gyvybė nutrūks ant Beiloro septos laiptų.
— Kažin ar bent vienas prakeiktas žmogelis būtų apie tai pagalvojęs, — kikendamas sutiko lordas Slintas.
Nusijuokė ir Tirionas.
— Gaila, kad manęs čia nebuvo ir nieko nemačiau. Sako, net Veiris liko apstulbęs.
— Voras, — lordas Slintas kvatojo taip, kad net pilvas tirtėjo. — Sako, jis viską žino. Na, o štai šito ir nežinojo.
— Iš kur jis galėjo žinoti? — Tiriono balse pirmą kartą suskambo šalčio gaidelė. — Juk ne kas kitas, o jis padėjo įtikinti mano seserį, kad Starkui reikia atleisti su sąlyga, kad šis pasirinks juodąjį apdarą.
— Kas? Ką? — nesusigaudydamas mirksėjo Slintas.
— Mano seserį Sersėją, — pakartojo Tirionas dar kiek griežčiau, jei kartais jo nenuovokus pašnekovas abejoja, ką jis turi galvoje. — Karalienę regentę.
— Taip, — Slintas nurijo gumulą gerklėje, — na, dėl to, tiesa… taip įsakė karalius, milorde. Pats karalius.
— Karaliui — trylika metų, — priminė Tirionas.
— Vis tiek. Juk jis — karalius. — Slintas susiraukė, dėl to suvirpėjo visi jo pagurkliai. — Septynių Karalysčių valdovas.
— Na, bent vienos ar dviejų iš tų septynių, — rūgščiai šypsodamasis atsiliepė Tirionas. — Gal galėčiau žvilgtelėti į jūsų ietį.
— Mano ietį? — suglumo lordas Slintas.
— Segę, prilaikančią jūsų apsiaustą, — pirštu dūrė Tirionas.
Lordas Slintas dvejodamas ištraukė papuošalą ir padavė Tirionui.
— Lanisporte turime geresnių auksakalių, — pareiškė šis. — Jei norite žinoti mano nuomonę, šitas raudono emalio kraujas tamsokas. Sakykite, milorde, pats įsmeigėte ietį tam vyrui į nugarą ar užteko kažkam paliepti?
— Įsakiau ir dar kartą įsakyčiau. Lordas Starkas buvo išdavikas. — Nuplikęs Slinto viršugalvis ryškiai paraudo, aukso apsiaustas nuo pečių nuslydo ant grindų. — Tas žmogus mėgino mane papirkti.
— Nė neįsivaizduodamas, kad esate seniai parsidavęs.
Slintas tėškė žemėn savo taurę.
— Gal pasigėrėte? Jei manote, kad sėdėsiu čia ir leisiu teršti savo garbę…
— Ir kokia gi ta garbė? Žinoma, sutinku, kad jūsų sandėris geresnis negu sero Džeislino. Lordo titulas ir pilis už ieties dūrį į nugarą, kai net ieties pačiam į ranką paimti neprireikė.
Tirionas sviedė auksinį papuošalą Janui Slintui. Segė atšoko jam nuo krūtinės ir nudzingsėjo per grindis. Slintas pašoko.
— Man nepatinka, kaip jūs su manimi kalbate, mil… Kipše. Aš — Harenholo lordas ir karaliaus tarybos narys. Kas jūs toks, kad drįstumėte šitaip mane plūsti?
Tirionas sėdėjo pakreipęs galvą į šoną.