— Vis dėlto atrodo, kad apie Starko mirtį sesuo sakė teisybę. Už tą beprotybę turime dėkoti mano sūnėnui.
— Įsakė karalius Džofris. Janas Slintas su Ilinu Peinu įvykdė ją žaibiškai, nedvejodami…
— …sakytum būtų tokio įsakymo laukę. Taip, jau kalbėjome apie tai ir be jokios naudos. Kvailystė.
— Turėdamas savo žinioje miesto sargybą, milorde, esate gerai pasirengęs žiūrėti, kad jo malonybė daugiau nedarytų tokių… kvailysčių? Tiesą sakant, nereikėtų užmiršti ir karalienės namų sargybos…
— Raudonųjų apsiaustų? — Tirionas gūžtelėjo pečiais. — Vilaras ištikimybę prisiekė Kasterlių Uolai. Jis žino, kad čia atvykau turėdamas savo tėvo įgaliojimus. Sersėjai bus nelengva panaudoti jo žmones prieš mane… be to, jų tik šimtas. Vien savų vyrų turiu pusantro karto daugiau. Ir šešis tūkstančius auksinių apsiaustų, jeigu Baivoteris — tikrai toks žmogus, kaip sakote.
— Įsitikinsite, kad seras Džeislinas — narsus, garbingas, klusnus… ir nepaprastai dėkingas vyras.
— Galbūt, tik štai įdomu — kam gi jis dėkingas?
Tirionas nepasitikėjo Veiriu, nors negalėjo ginčytis — šis buvo naudingas. Be jokios abejonės, jis žinojo daug.
— Kodėl jūs toks paslaugus, milorde Veiri? — paklausė jis tyrinėdamas švelnias to vyro rankas, beplaukį pudruotą veidą, nežymią gudrią šypseną.
— Jūs esate ranka. Aš tarnauju kraštui, karaliui ir jums.
— Kaip anksčiau Jonui Arinui ir Edardui Starkui?
— Lordams Arinui ir Starkui tarnavau kaip įmanydamas. Mane labai nuliūdino ir pašiurpino jų belaikė mirtis.
— Kaipgi dabar jaustis man? Regis, turėtų būti mano eilė.
— Ak, manau, kad ne, — tarė Veiris, teliūskuodamas vyną taurėje. — Valdžia — labai keistas dalykas, milorde. Ar nemėginote įspėti mįslės, kurią anądien užminiau jums smuklėje?
— Buvau ją prisiminęs gal porą kartų, — prisipažino Tirionas. — Karalius, žynys, turtuolis — kas liks gyvas, kas mirs? Kam paklus kareivis? Ta mįslė neturi atsakymo, o gal jų kaip tik per daug. Viskas priklauso nuo žmogaus su kalaviju.
— O jis juk niekas, — atsiliepė Veiris. — Neturi nei karūnos, nei aukso, nei dievų malonės, tik išgaląstą plieno gabalą.
— Tas plieno gabalas lemia gyvybę ar mirtį.
— Iš tiesų… tačiau jei mus valdo ne kas kitas, o tik žmogus su kalaviju, kodėl vaizduojame, esą valdžia — mūsų karalių rankose? Kodėl tvirtas vyras su kalaviju turėtų paklusti karaliui vaikui, tokiam kaip Džofris, ar vyno pripampusiam mulkiui, tokiam kaip jo tėvas?
— Nes tokie vaikeliai ar girtuokliai su karūnomis gali pasišaukti kitų tvirtų vyrų, taip pat turinčių kalavijus.
— Tuomet šie vyrai ir yra tikroji valdžia. O gal ne? Iš kur jie gavo kalavijus? Kodėl jie paklūsta? — Veiris nusišypsojo. — Vieni sako — žinojimas yra valdžia. Kiti teigia, kad visa valdžia ateina iš dievų. Treti aiškina, kad valdžia kyla iš įstatymo. Tačiau tą dieną ant Beiloro septos laiptų mūsų dievobaimingas aukštasis septonas ir įstatymo remiama karalienė regentė bei jūsų viską žinantis tarnas pasirodė tokie pat bejėgiai, kaip bet kuris batsiuvys ar kubilius minioje. Tai kas, jūsų nuomone, iš tiesų nužudė Edardą Starką? Džofris, davęs įsakymą? Seras Ilinas Peinas, užsimojęs kalaviju? Ar… dar kažkas?
Tirionas pakreipė galvą į šoną.
— Ar pasakysite pagaliau, koks tos prakeiktos mįslės įminimas, ar tik stengiatės, kad man galva dar labiau įsiskaustų?
— Na, gerai, — šyptelėjo Veiris. — Valdžia yra ten, kur žmonės mano ją esant. Nei daugiau, nei mažiau.
— Vadinasi, valdžia — tik šmėkla, fokusininko triukas?
— Šešėlis ant sienos, — sumurmėjo Veiris, — bet šešėliai gali žudyti. Be to, neretai nutinka, kad labai mažas žmogus meta labai didelį šešėlį.
— Lorde Veiri, — nusišypsojo Tirionas, — kažkaip keista, bet imate man vis labiau patikti. Gal kada nors teks jus nužudyti, bet manau, man dėl to bus liūdna.
— Priimu tai kaip didžiausią pagyrimą.
— Kas jūs toks, lorde Veiri? — Tirionas pajuto iš tiesų norįs tai sužinoti. — Apie jus sako — voras.
— Šnipai ir skundikai retai sulaukia šiltų jausmų, milorde. Esu ištikimas valstybės tarnas.
— Ir eunuchas. Nepamirškime to.
— Man taip pasitaiko labai retai.
— Kartais mane pavadina pusžmogiu, bet galvoju, kad dievai man buvo palankesni. Esu mažo ūgio, kreivakojis, ilgesingų žvilgsnių iš moterų nesulaukiu… bet vis dėlto vyras. Šaja mano lovoje — ne pirmoji, kada nors turėsiu žmoną, kuri pagimdys man sūnų. Jeigu dievai nepagailės malonės, jam teks dėdės išvaizda, o protą gaus tėvo. Jums tokios vilties puoselėti nelemta. Nykštukai — tai dievų pokštas, tuo tarpu eunuchai — žmonių darbas. Kas taip pasielgė su jumis, Veiri? Kada, kodėl? Kas jūs iš tiesų?
Eunuchas nė akimirkai nesiliovė šypsojęsis, bet jo akys nebesijuokė.
— Jūs labai malonus, kad klausiate, milorde, tačiau mano istorija ilga ir liūdna, o mums reikia aptarti daug išdavysčių. — Iš savo apdaro rankovės jis išsitraukė pergamentą. — Karaliaus galeros „Baltasis elnias“ kapitonas ketina po trijų dienų paslapčia kelti inkarą ir pasisiūlyti tarnauti lordui Staniui.
— Matyt, privalome jam duoti tokią kruviną pamoką, kad ir kiti įsidėmėtų? — atsiduso Tirionas.
— Sero Džeislino rūpesčiu jis galėtų tiesiog dingti, bet stojęs prieš karaliaus teismą padėtų palaikyti kitų kapitonų ištikimybę.
Na, ir mano karališkasis sūnėnas turėtų ką veikti.
— Darykite, kaip išmanote. Tegu paragauja Džofrio teisingumo.
Veiris kažką pasižymėjo ant pergamento.
— Serai Horas ir Hoberis Redvainai papirko sargybinį, kuris poryt naktį juos išleis pro šoninius vartus. Persirengę irklininkais, jie ketina išplaukti pentosiečių galera „Mėnulio bėgikas“.
— Gal reikia palikti juos prie tų irklų keleriems metams, žiūrėsim, ar labai jiems patiks? — šyptelėjo Tirionas. — Bet ne, sesuo nuliūstų praradusi tokius mielus svečius. Praneškite serui Džeislinui. Tegu sučiumpa tą papirktą žmogų ir išaiškina jam, kaip garbinga tarnauti Nakties sargybos broliu. Prie „Mėnulio bėgiko“ pastatykite žmonių, jei kartais tie Redvainai rastų dar vieną godų sargybinį.
— Bus padaryta, — dar viena žymė ant pergamento. — Jūsų žmogus Timetas šį vakarą lošimų namuose Sidabro gatvėje nužudė vieno vyno pirklio sūnų. Apkaltino jį sukčiaujant.
— Ar tikrai sukčiavo?
— Ak, žinoma, nė menkiausios abejonės.
— Tokiu atveju garbingi miesto žmonės turi jaustis dėkingi Timetui. Pasirūpinsiu, kad jam padėkotų ir karalius.
Eunuchas nervingai sukikeno ir vėl brūkštelėjo ženklą ant pergamento.
— Mus staiga užplūdo minios šventų žmonių. Kometa, regis, pažadino daugybę įvairiausio plauko keistų žynių, pamokslautojų ir pranašų. Jie elgetauja prie smuklių ir traktierių bei visiems, kas stabteli jų pasiklausyti, skelbia apie gresiančią siaubingą lemtį ir pražūtį.
— Greit bus trys šimtai metų nuo Eigono išsilaipinimo, — gūžtelėjo pečiais Tirionas. — Manau, kad šito buvo galima laukti. Tegu ūbauja.
— Jie skleidžia baimę, milorde.
— Negi pajėgtų aplenkti jus?
Veiris užsidengė ranka burną.
— Labai žiauru taip kalbėti, milorde. Ir dar vienas dalykas. Ledi Tanda vakar surengė nedidelius pietus. Galiu pateikti valgių ir svečių sąrašą, jei norėtumėt susipažinti. Visiems įpylus vyno, lordas Džailsas atsistojo ir pirmą taurę pakėlė už karalių; seras Beilonas Svonas tuo metu pratarė: „Taigi reikės trijų taurių.“ Daugelis juokėsi…