Tirionas kilstelėjo ranką.
— Gana. Seras Beilonas pajuokavo. Išdavikiškos užstalės kalbos manęs nedomina, lorde Veiri.
— Milorde, esate didus ne tik išmintimi, bet ir širdies gerumu, — pergamentas išnyko eunucho rankovėje. — Abu turime daug reikalų. Dabar jus paliksiu.
Eunuchui išėjus, Tirionas ilgai sėdėjo žiūrėdamas į žvakės liepsną ir svarstė, kaip jo sesuo priims žinią apie Jano Slinto nušalinimą. Vargu ar džiaugsis, kiek jis pajėgė spręsti, bet neatrodė, kad ji galėtų ko nors rimtai imtis, nebent parašytų piktą laišką lordui Taivinui į Harenholą. Dabar Tiriono rankose buvo atsidūrusi miesto sargyba, o kur dar pusantro šimto nuožmių puslaukinių ir vis augantis Brono renkamų samdinių būrys. Regis, buvo neblogai apsisaugojęs.
Be abejo, Edardas Starkas manė taip pat.
Tirionui išeinant iš Mažosios menės, Raudonojoje pilyje buvo tamsu ir tylu. Menėje jo laukė Bronas.
— Kaip Slintas? — pasidomėjo jis.
— Lordas Slintas su rytiniu potvyniu išplauks tarnauti ant Sienos. Veiris mane tikina, kad vieną iš Džofrio žmonių pakeičiau savu. Labiau tikėčiau, kad Mažojo Piršto žmogų pakeičiau tuo, kuris klauso Veirio, bet tebūnie.
— Gal jums verta žinoti — Timetas nužudė žmogų…
— Veiris man sakė.
Samdytas karys, regis, nenustebo.
— Tas kvailys manė, kad vienaakį bus lengviau apmauti. Timetas durklu prismeigė jo riešą prie stalo ir plikomis rankomis išplėšė jam gerklę. Jis taip išmiklinęs plaštaką — sulenkęs įtempia pirštus ir…
— Gal apsieisiu be tų šiurpių smulkmenų, mano vakarienė ir taip nerimsta pilve, — tarė Tirionas. — Kaip tavo samdiniai?
— Neblogai. Šįvakar — trys nauji vyrai.
— Kaip sprendi, kuriuos priimti?
— Pasižiūriu į juos, paklausinėju, kur kovėsi, paklausau, ar įtikinamai meluoja, — nusišypsojo Bronas. — Paskui suteikiu jiems galimybę mane nudėti, na, ir pats nepraleidžiu progos.
— Ar kokį užmušei?
— Nė vieno, kuris galėtų būti naudingas.
— O jei kuris tave užmuštų?
— Tą tai jau būtinai reikėtų pasamdyti.
Tirionas buvo šiek tiek apsvaigęs ir labai pavargęs.
— Sakyk man, Bronai, jei liepčiau nužudyti kūdikį… mergaitę, tarkim, dar motinos žindomą… ar padarytum šitai? Nieko neklausinėdamas?
— Nieko neklausinėdamas? Ne, — samdinys atkišęs vieną į kitą patrynė nykštį ir smilių. — Būtinai paklausčiau — kiek.
Na, ir kam man tas tavo Alaras Dimas, lorde Slintai? — mąstė Tirionas. Turiu savų šimtą. Norėjosi juoktis; norėjosi ir verkti; visų labiausiai jam norėjosi Šajos.
Arija
Kelias sumenko iki poros per pievas vingiuojančių vėžių. Žinoma, sumažėjus keliautojų, nebeliko kas pirštu parodytų, kurion pusėn jie traukia. Pietuose Karališkuoju keliu plūdęs žmonių srautas čia vos lašnojo.
Liūdniau buvo tai, kad kelias lyg gyvatė sukiojosi tai į vieną, tai į kitą pusę, pynėsi su dar mažesniais takais, kartais, rodos, visiškai pranykdavo, bet vėl atsirasdavo už poros mylių, kai jie būdavo jau beprarandą viltį. Ariją tai siutino. Kraštas atrodė nesunkus keliauti, banguojantis švelniomis kalvomis, jų nuožulniais šlaitais kilo dirbamų laukų terasos, tarp jų įsiterpusios žaliavo tai laukymės, tai miškai ar nedideli slėniai, kuriuose palei ramiai čiurlenančius upeliukus spietėsi gluosnių būreliai. Vis dėlto kelias buvo toks siauras ir vingiuotas, kad jų vilkstinė vos šliaužė.
Sparčiai judėti labiausiai kliudė vežimai, jie sunkiai ritosi, girgždėdami krovinių svorio slegiamomis ašimis. Vos ne tuziną kartų per dieną tekdavo stoti ir traukti vėžėje įklimpusį ratą arba visiems sukibus stumti juos pažliugusiu šlaitu aukštyn. Kartą tankios ąžuolų giraitės viduryje, kur niekaip nebuvo įmanoma prasilenkti, jie susidūrė su trim vyrais ir jaučio traukiamu malkų vežimu. Neliko nieko kita, tik laukti, kol tie miškakirčiai iškinkys savo jautį, išves jį pro medžius, apsuks vežimą, vėl pakinkys jautį ir pajudės atgal, ten, iš kur atvažiavo. Jautis žengė dar lėčiau negu jų arkliai, tad tą dieną jie beveik ir nepasistūmėjo.
Arija nesusilaikiusi vis žvilgčiojo per petį nerimaudama, kada juos pasivys auksiniai apsiaustai. Naktį pabusdavo nuo menkiausio triukšmo ir čiupdavo Adatos rankeną. Dabar aplink stovyklą visada budėdavo sargybiniai, bet Arija jais, ypač našlaičiais, nepasitikėjo. Gal Karaliaus Uosto gatvėse jie ir tiko, bet čia, toli nuo miesto, nieko nesusigaudė. Sumaniusi elgtis tyliai tarsi šešėlis, Arija jiems po nosimi žvaigždžių šviesoje nesunkiai išsmukdavo nusilengvinti į mišką, kur niekas jos nepamatytų. Kartą, budint Lomiui Žaliarankiui, ji užsliuogė į ąžuolą ir karstėsi nuo vieno medžio ant kito, kol galų gale atsidūrė tiesiai jam virš galvos, o tas taip nieko ir nepastebėjo. Jai knietėjo nušokti ant Lomio, bet buvo aišku, kad savo klyksmu jis pažadintų visą stovyklą, o tada Jorinas, ko gero, vėl stvertųsi lazdos.
Lomis ir kiti našlaičiai dabar su Jaučiu elgėsi pagarbiai, nes jo galvos troško karalienė, tačiau pačiam Jaučiui tai visiškai nepatiko.
— Niekuo aš jai nenusikaltau, — kalbėjo jis piktai. — Dirbau savo darbą, ir tiek. Dumplės, žnyplės, čia paduok, ten nunešk. Turėjau tapti ginklininku, bet vieną dieną meistras Motas man staiga sako, kad privalau stoti į Nakties sargybą. Daugiau nieko ir nežinau.
Tada vėl imdavo blizginti savo šalmą. Tai buvo gražus daiktas, dailiai išlenktas ir užapvalintas, su plyšiu akims ir dviem puikiais metaliniais jaučio ragais. Arija vis žiūrėdavo, kaip jis valo šalmą aliejuje sumirkytu skuduru ir šveičia iki tokio blizgesio, kad plienas kuo ryškiausiai atspindi laužo liepsną. Vis dėlto ant galvos jo niekada neužsidėdavo.
— Galiu lažintis, jis išdaviko mergvaikis, — vieną vakarą patyliukais, kad Gendris nenugirstų, tarė Lomis. — To vilkų lordo, kurį nugalabijo ant Beiloro laiptų.
— Tikrai ne, — pareiškė Arija. Mano tėvas turėjo tik vieną pavainikį, tai Jonas. Ji nusėlino į tankmę trokšdama pasibalnoti žirgą ir joti namo. Dabar turėjo gerą kumelę — kaštoninio plauko, su balta žvaigžde kaktoje. Arija visada buvo gera jojikė. Nušuoliuotų ir niekas jos daugiau nebematytų, nebent ji pati apsigalvotų. Tačiau tada neturėtų žvalgų, kurie sektų, kas darosi priekyje ar už nugaros, niekas nebudėtų, kol ji miegotų, o jeigu pasivytų auksiniai apsiaustai, ji būtų vienut vienutėlė. Likti su Jorinu ir kitais buvo saugiau.
— Jau esame netoli Dievo Akies, — vieną rytą tarė juodasis brolis. — Karališkajame kelyje bus nesaugu, kol nepersikelsime per Trišakį. Tad suksime aplink ežerą vakariniu krantu, jie ten mūsų neieškos.
Artimiausioje kryžkelėje jis pasuko vilkstinę į vakarus.
Vietoj dirbamų žemių ten pasirodė miškai, sodybos ir kaimai tapo mažesni, toliau vieni nuo kitų, kalvos aukštesnės, o slėniai gilesni. Vis sunkiau buvo rasti maisto. Mieste Jorinas prikrovė vežimus sūdytos žuvies, duonos džiūvėsių, lašinių, ropių, miežių ir pupų, ne vieną galvą geltono sūrio, bet viskas iki paskutinio kąsnelio jau buvo suvalgyta. Teko maitintis tuo, ką rasdavo pakeliui, ir Jorinas pasišaukė Kosą ir Kurcą — šie buvo įkliuvę už medžioklę svetimuose miškuose. Siųsdavo juos pirma visų į girią, ir temstant jiedu grįždavo ant lazdos pasikabinę elnią ar su pora putpelių prie diržo. Jaunesni berniukai pakeliui rinkdavo gervuoges arba, jei šalia pasitaikydavo sodas, persiropštę per tvorą priskindavo maišą obuolių.