Arija
Vinterfele ją vadindavo Arija Arkliaveide, ir jai atrodydavo, kad nieko negali būti blogiau, tačiau tai buvo anksčiau, dar iki tada, kai našlaitis Lomis Žaliarankis davė jai Gumbagalvio pravardę.
Palietus galva iš tiesų atrodė gumbuota. Kai Jorinas tempė į tą siaurą gatvelę, atrodė, kad ketina ją nužudyti, bet rūstusis senis tik laikė ją tvirtai sugriebęs ir šmaukšėjo durklu per jos susivėlusius plaukus. Ji prisiminė, kaip vėjas rideno purvinų rudų plaukų gumulus per grindinio akmenis tolyn prie septos, kur mirė jos tėvas.
— Iš miesto vežu vyrus ir berniukus, — niurnėjo Jorinas, aštria plieno geležte gramdydamas jai galvą. — Nagi, berniuk, dabar nejudėk.
Kai baigė, jai ant galvos styrojo tik kuokštai ir šeriai.
Paskui jis paaiškino, kad nuo ten iki Vinterfelo ji būsianti našlaitis Aris.
— Prie vartų neturėtų būti vargo, bet kelionė — kitas reikalas. Laukia tolimas kelias su prasta draugija. Šį kartą turiu trisdešimt, visi tie vyrai ir berniukai vyksta prie Sienos, ir nemanyk, kad jie tokie kaip tas tavo pavainikis brolis, — jis papurtė Ariją už peties. — Lordas Edardas iš pilies požemių atrinko man pačius geriausius, bet mažų ponaičių ten nepasitaikė. O iš šitų pusė tave nė nemirktelėję įduos, kad gautų atleidimą, gal net priedo ir kelis sidabrinius. Kita pusė padarys tą patį, tik pirma tave išprievartaus. Tad laikykis nuošaliai ir čiurkšti eik į mišką, atskirai nuo kitų. Su šlapinimusi ir bus sunkiausia, todėl negerk daugiau nei tau reikia.
Kaip jis ir sakė, išvykti iš Karaliaus Uosto pasirodė gana lengva. Lanisterių sargybiniai prie vartų visus stabdė, bet Jorinas šūktelėjo vieną vardu ir jų vežimai tuoj sulaukė mosto judėti pirmyn. Į Ariją niekas nė nežvilgtelėjo. Jie ieškojo aukštakilmės mergaitės, karaliaus rankos dukters, o ne lieso berniūkščio iškarpytais plaukais. Arija daugiau nebeatsigręžė. Ji norėjo, kad Juodieji Vandenys patvintų ir nušluotų visą miestą — ir Blusyną, ir Raudonąją pilį, ir Didžiąją septą — viską, o labiausiai visus, ypač princą Džofrį ir jo motiną. Tačiau žinojo, kad to nebus ir kad Sansa, šiaip ar taip, lieka mieste ir taip pat būtų nuplauta. Šitai prisiminusi, Arija nusprendė geriau galvoti apie Vinterfelą.
Tiesą sakant, Jorinas klydo dėl čiurškimo. Tai buvo toli gražu ne sunkiausias dalykas. Daugiausia vargo kėlė Lomis Žaliarankis ir Pyragėlis. Našlaičiai. Jorinas juos surankiojo gatvėse pažadėjęs maisto pilvams prikimšti ir apavo kojoms apauti. Kitus rado sukaustytus grandinėmis.
— Sargybai reikia gerų vyrų, — tarė jiems išvažiuojant, — bet tiks ir tokie kaip jūs.
Jorinas vežė ir suaugusių vyrų iš kalėjimo — visokių vagių, plėšikų, prievartautojų. Bjauriausi buvo trys, jo ištraukti iš juodųjų požemių; tikriausiai ir pats jų bijojo, nes laikė vežimo gale su grandinėmis ant rankų ir kojų ir žadėjo, kad taip bus iki pat Sienos. Vienam buvo nukirsta nosis, toje vietoje dabar žiojėjo skylė, kitas, stambus nuplikęs storulis smailiais dantimis ir pūliuojančiomis opomis ant skruostų, žvelgė taip, tarsi jau būtų nebe žmogus.
Iš Karaliaus Uosto jie pajudėjo penkiais vežimais, kuriuose buvo sukrautos atsargos Sienai: odos, audinių rietimai, ketaus liejiniai, narvas su varnais, knygos, popierius, rašalas, rūgštlapių ryšulys, ąsočiai aliejaus, dėžutės su vaistais ir prieskoniais. Vežimus traukė darbinių arklių kinkiniai, dar Jorinas buvo nupirkęs du žirgus ir pustuzinį asilų berniukams. Arijai būtų labiau patikęs tikras arklys, tačiau, šiaip ar taip, joti asilu atrodė smagiau, negu sėdėti vežime.
Vyrai į ją nekreipė dėmesio, tačiau su berniūkščiais klojosi prasčiau. Ji buvo dvejais metais jaunesnė už jauniausią našlaitį, juo labiau mažesnė ūgiu ir liesesnė, tad Lomis ir Pyragėlis, matydami ją tylint, nutarė, kad ji išsigandusi, o gal kvaila ar kurčia.
— Tik pažiūrėk, kokį kardą tas Gumbagalvis įsitaisęs, — Lomis prabilo vieną rytą, jiems lėtai dardant pro sodus ir kviečių laukus. Kol jo nepagavo vagiant, jis buvo dažytojo pameistrys ir jo rankos liko iki alkūnių išmargintos žaliai. Juokdamasis jis bliaudavo lygiai kaip tie asilai, ant kurių jie jojo. — Ir iš kur toks žiurkiukas kaip Gumbagalvis galėjo gauti kardą?
Arija tylėdama kramtė lūpą. Gurguolės priekyje ji matė išblukusio juodo apsiausto gaubiamą Jorino nugarą, bet pasiryžo neinkšti ir jo pagalbos neprašyti.
— Gal jis koks mažas ginklanešys, — atsiliepė Pyragėlis. Jo motina, kol buvo gyva, kepdavo pyragus, ir jis ištisas dienas stumdydavo gatvėmis jos vežimėlį šaukdamas: „Karšti pyragėliai! Karšti pyragėliai!“ — Tikriau sakant, kokio labai poniško pono mažas ginklanešys.
— Koks gi iš jo ginklanešys, tik pažiūrėk į jį. Galvą guldau, kad tas kardas netikras. Lažinuosi, kad jis iš skardos, žaislinis.
Arija siuto, kad jie šaiposi iš Adatos.
— Pusgalviai jūs, tai pilyje kaldintas plienas, — plykstelėjo ji ir, pasisukusi balne, metė į juos piktą žvilgsnį. — Ir abu verčiau užsičiaupkite.
Našlaičiai subaubė.
— Gumbaveidi, kur gavai tokį ginklą? — neatstojo Pyragėlis.
— Gumbagalvi, — pataisė Lomis. — Taigi tikriausiai pavogė.
— Ne! — riktelėjo Arija. Adatą jai davė Jonas Snou. Dėl Gumbagalvio pravardės ji gal ir nebūtų prieštaravusi, tačiau nė už ką negalėjo sutikti, kad jie Joną Snou vadintų vagimi.
— Jeigu jis tą kardą pavogė, tai galime jį atimti, — sumąstė Pyragėlis. — Šiaip ar taip, tai ne jo daiktas. O man toks kardas pritiktų.
Lomis dar pakurstė:
— Nagi, pirmyn, atimk jį.
Pyragėlis suragino savo asilą ir prijojo arčiau.
— Ei, Gumbaveidi, duokš man tą kardą.
Jo plaukai spalva priminė šiaudus, saulės nusvilintas aptukęs veidas luposi.
— Vis tiek nemoki juo naudotis.
Tikrai moku, galėjo atšauti Arija. Jau nudėjau vieną berniuką, tokį pat storulį kaip tu, nudūriau jį į pilvą, ir jis mirė. Ir tave nudėsiu, jei nuo manęs neatstosi. Bet nedrįso. Apie tą berniuką iš arklidės Jorinas nežinojo, tačiau ji bijojo to, ką šis galėtų padaryti, jei sužinotų. Arija neabejojo, kad ir kai kurie iš kitų vyrų — žudikai, ypač tie trys su grandinėmis, tačiau karalienė jų neieškojo, tad jų padėtis buvo skirtinga.
— Žiūrėk, žiūrėk, — subliuvo Lomis Žaliarankis. — Lažinuosi, kad jis tuoj apsižliumbs. Gumbagalvi, ar kaupiasi ašarėlės?
Tą naktį ji susapnavo tėvą ir per miegus verkė. Bet išaušo rytas, ji atsibudo visiškai sausomis, nors raudonomis akimis ir nebūtų pajėgusi išspausti nė ašarėlės, net jeigu nuo to būtų priklausiusi jos gyvybė.
— Tuoj prileis į kelnes, — nusprendė Pyragėlis.
— Atstok nuo jo, — tarė susivėlęs juodaplaukis vaikinas, jojantis jiems iš paskos. Lomis praminė jį Jaučiu dėl raguoto šalmo, kurį šis visą laiką šveitė, bet niekada nedėvėjo. Iš Jaučio šaipytis Lomis nedrįso. Tas vaikinas buvo vyresnis, ne pagal metus stambus, plačia krūtine ir pažiūrėti stipriomis rankomis.
— Ari, verčiau atiduok Pyragėliui tą kardą, — pareiškė Lomis. — Pyragėlis labai jo nori. Vieną berniuką jis yra mirtinai suspardęs. Lažinuosi, kad tą patį padarys ir tau.
— Partrenkiau jį ant žemės ir spardžiau į kiaušius, ir spardžiau tol, kol jis liko gulėti negyvas, — gyrėsi Pyragėlis. — Suspardžiau visiškai. Jo kiaušiai pratrūko, apsipylė krauju, o pimpalas pajuodo. Geriau duokš man tą kardą.