Menėje tvyrojo mirties kvapas; slogus, salsvas, nemalonus ir nesisklaidantis. Tas kvapas jai priminė prarastus sūnus, mieląjį Braną ir mažąjį Rikoną, nužudytus Teono Greidžojaus, kuris buvo Nedo globotinis. Ketlina vis dar gedėjo Nedo, — amžinai jo gedės, — bet atimti iš jos dar ir vaikus…
— Siaubinga ir žiauru prarasti vaiką, — tyliai sušnabždėjo ji ir tie žodžiai buvo skirti daugiau sau nei tėvui.
Lordas Hosteris atsimerkė.
— Ramunėle… — dusliai ir sielvartingai sušnabždėjo jis.
Jis manęs neatpažįsta. Ketlina jau priprato, kad tėvas painioja ją su jos motina arba seserimi Lisa, bet Ramunėlės vardo niekada anksčiau nebuvo girdėjusi.
— Čia aš, Ketlina, — tarė ji. — Čia Ketė, tėve.
— Atleisk man… kraujas… ak, maldauju… Ramunėle…
Ar įmanoma, kad tėvo gyvenime buvo kita moteris? Gal kokia nors kaimo mergina, kurią jis, būdamas jaunas, nuskriaudė? Ar galėtų būti, kad motinai mirus jis rado paguodą kokios nors tarnaitės glėbyje? Tai buvo keista ir nerimą kelianti mintis. Staiga Ketlina pasijuto taip, tarsi savo tėvo visiškai nebūtų pažinojusi.
— Kas ta Ramunėlė, milorde? Nori, kad pasiųsčiau ką nors jos pakviesti, tėve? Kur man tą moterį rasti? Ar ji dar gyva?
— Mirė… — dusliai sudejavo lordas Hosteris. Ir apgraibomis ėmė ieškoti jos rankos. — Turėsi kitų… mielų ir gryno kraujo vaikučių.
Kitų? — nustebusi pagalvojo Ketlina. Ar tėvas pamiršo, kad Nedo nebėra? Ar jis vis dar šnekasi su Ramunėle? O gal dabar jau su manimi, Lisa arba motina?
Jis ėmė kosėti kraujuotais skrepliais. Tada suspaudė Ketlinai pirštus.
— …būk gera žmona ir dievai tave palaimins… sūnūs… gryno kraujo sūnūs… Aaai…
Staiga kūną pervėręs aštrus skausmas privertė lordą Hosterį stipriau suspausti ranką. Jo nagai įsispaudė į dukters delną ir jis dusliai, pro sukąstus dantis šūktelėjo.
Atskubėjęs meisteris Vimanas sumaišė dar vieną dozę aguonpienio ir sugirdė ją lordui. Netrukus lordas Hosteris Tulis nugrimzdo į neramų miegą.
— Jis šaukėsi vienos moters, — tarė Ketė. — Kažkokios Ramunėlės.
— Ramunėlės? — Meisteris įsistebeilijo į ją nieko nesuprasdamas.
— Nepažįsti jokios moters tokiu vardu? Nei tarnaitės, nei moters iš gretimo kaimo? Arba kokios nors moters iš senų laikų? — Ketlina jau labai ilgai negyveno Riverane.
— Ne, miledi. Bet, jei nori, galiu paklausinėti. Jei Riverane kada nors buvo tarnaitė tokiu vardu, Uteridas Veinas tikrai prisimins. Sakei, Ramunėlė? Prasčiokai dažnai vadina savo dukteris gėlių ir žolių vardais. — Meisteris, rodos, susimąstė. — Pamenu, buvo tokia našlė… Ateidavo į pilį ir ieškodavo senų batų, kuriems reikėdavo prikalti naujus puspadžius. Dabar, kai pagalvoju, jos vardas, rodos, ir buvo Ramunėlė. O gal — Našlaitėlė? Kažkoks panašus. Bet jau daug metų ji pilyje nesirodė…
— Jos vardas buvo Žibuoklė, — tarė Ketlina, nes tą senyvą moterį puikiai prisiminė.
— Tikrai? — Meisteris gailiai, lyg atsiprašydamas, pažvelgė į Ketliną. — Atleisk, ledi Ketlina, bet nieko daugiau pasakyti negaliu. Seras Desmondas uždraudė mums su tavimi kalbėtis, nebent iš būtino reikalo.
— Tuomet vykdykite jo įsakymą.
Kaltinti sero Desmondo Ketlina tikrai negalėjo; ji suteikė jam dingstį ja nepasitikėti, ir seras Grelis, žinoma, baiminosi, kad ji, pasinaudojusi prielankumu, kurį jai, kaip jų valdovo dukteriai, vis dar jautė dauguma Riverano žmonių, vėl ko nors neiškrėstų. Man bent jau nereikia sukti galvos dėl karo, dingtelėjo Ketlinai, nors tai, žinoma, ilgai nesitęs.
Meisteriui išėjus, ji apsivilko vilnonį apsiaustą ir vėl išėjo į balkoną. Upės mirgėjo apšviestos saulės, spinduliai auksino pro pilį tekančio vandens paviršių. Delnu prisidengusi akis nuo ryškios šviesos, ji ir žvalgėsi, ar tolumoje nepamatys burės, ir labai bijojo ją išvysti. Bet upėmis niekas neplaukė, o tai reiškė, kad ji vis dar gali puoselėti viltį.
Ketlina stovėjo ir žiūrėjo visą dieną, iki pat vėlyvo vakaro, kol nuo to stovėjimo paskaudo kojas. Vėlyvą popietę parskrido varnas ir, plakdamas dideliais juodais sparnais, nusileido į paukštidę. Juodi sparnai, juodos žinios, — dingtelėjo jai prisiminus pastarąjį kartą grįžusį paukštį ir siaubingą jo parneštą žinią.
Vėlai vakare vėl atėjo meisteris Vimanas pasirūpinti lordu Tuliu ir atnešė Ketlinai kuklią vakarienę: duonos, sūrio ir virtos jautienos su krienais.
— Kalbėjausi su Uteridu Veinu, miledi. Jis visiškai tikras, kad per jo tarnystės laiką Riverane nebuvo jokios moters, vardu Ramunėlė.
— Mačiau, šiandien grįžo varnas. Ar Džeimis vėl sučiuptas?
O gal, — ak, tebūna dievai jam gailestingi! — nužudytas?
— Ne, miledi, apie Karalžudį neturime jokių žinių.
— Vadinasi, vėl naujienos iš mūšio lauko? Ar nenutiko ko bloga Edmurui? O gal Robui? Maldauju, būk malonus, nuramink mane.
— Miledi, aš neturiu teisės… — Vimanas apsidairė, lyg norėdamas įsitikinti, kad menėje daugiau nieko nėra. — Lordas Taivinas iš upių vagojamų lygumų pasitraukė. Prie brastų viskas ramu.
— Tuomet iš kur atskrido varnas?
— Iš vakarų, — taisydamas lordo Hosterio patalus ir vengdamas Ketlinos žvilgsnio atsakė jis.
— Žinios apie Robą?
Jis padvejojęs linktelėjo.
— Taip, miledi.
— Nutiko kažkas bloga. — Ketlina tai suprato iš meisterio elgesio. Jis nuo jos kažką slėpė. — Sakyk. Kas nutiko Robui? Jis sužeistas?
Tik nesakyk, kad jis žuvo, — dievai, maldauju, būkite maloningi, — tik nesakyk, kad jis žuvo.
— Per Stačiosios Uolos šturmą jo malonybė buvo sužeistas, — vis dar nenoriai tarė meisteris Vimanas, — bet jis rašo, kad nėra reikalo jaudintis ir kad netrukus tikisi grįžti.
— Sužeistas? Kaip sužeistas? Ar rimtai?
— Rašo, kad nėra reikalo jaudintis.
— Aš jaudinuosi dėl kiekvienos jo žaizdos. Ar ten yra kam juo rūpintis?
— Nė kiek neabejoju. Esu tikras, kad Stačiosios Uolos meisteris juo pasirūpins.
— Kokia jo žaizda?
— Miledi, man uždrausta su tavimi šnekėtis. Atsiprašau…
Susirinkęs savo vaistus, Vimanas paskubėjo išeiti ir Ketlina vėl liko viena su tėvu. Aguonpienis veikė ir lordas Hosteris giliai miegojo. Pro jo pravirų lūpų kamputį buvo ištryškę truputis seilių ir nuo jų drėko pagalvė. Paėmusi drobės skepetaitę, Ketlina atsargiai jas nubraukė. Kai palietė lūpas, lordas Hosteris sudejavo.
— Atleisk man… — sumurmėjo jis taip tyliai, kad vos buvo galima suprasti žodžius. — Ramunėle… kraujas… tas kraujas… dievai maloningi…
Visiškai netikėtai tėvo žodžiai Ketliną labai sujaudino, nors ji ir nesuprato jų prasmės. Kraujas, ėmė svarstyti ji. Ar kraujas ir yra svarbiausia? Tėve, kas buvo ta moteris ir ką jai padarei, kad dabar vis nerimsti maldaudamas atleisti?
Tą naktį Ketlina miegojo neramiai, kamuojama neaiškių sapnų apie savo vaikus, — ir prarastus, ir mirusius. Dar gerokai prieš aušrą ji nubudo ausyse skambant tėvo žodžiams. Mielų ir gryno kraujo vaikučių… Kam jis būtų taip sakęs, nebent… gal pats užtaisė pavainikį tai Ramunėlei? Bet Ketlina negalėjo tuo patikėti. Jos brolis Edmuras — visai kas kita: ji nenustebtų sužinojusi, kad Edmuras turi gerą dešimtį nekilmingo kraujo vaikų. Bet tik ne jos tėvas, ne lordas Hosteris Tulis — ne, tai neįmanoma.