— Kaip ir lordas Taivinas, Stanis nebuvo mūsų draugas.
— Tu nesupranti. Haigardenas pasiskelbė palaikantis Džofrį. Dornas — taip pat. Jo pusėn perėjo visi pietūs. — Supykęs jis kietai sučiaupė lūpas. — O tu lyg niekur nieko paleidi Karalžudį. Neturėjai teisės!
— Turėjau. Aš — motina, — ramiai atrėžė Ketlina, nors žinia apie Haigardeną skaudžiai sužlugdė Robo viltis. Tačiau dabar apie tai ji negalėjo galvoti.
— Neturėjai teisės, — pakartojo Edmuras. — Jis buvo Robo — tavo karaliaus — belaisvis, ir Robas man įsakė saugoti jį kaip savo akį.
— Brienė saugos jį ne prasčiau. Prisiekė savo kalaviju.
— Ta moteris?
— Ji nuplukdys Džeimį į Karaliaus Uostą ir saugiai sugrąžins mums Ariją ir Sansą.
— Sersėja niekada jų neatiduos.
— Ne Sersėja. Tirionas. Visam dvarui girdint jis prisiekė tai padarysiąs. Ir Karalžudys davė žodį.
— Džeimio žodis bevertis. O dėl to Neūžaugos… Sklinda gandai, kad per mūšį kirvis perskėlė jam galvą. Tavo Brienei dar nepasiekus Karaliaus Uosto, — jei tik ta moteris apskritai jį pasieks, — Tirionas jau bus miręs.
— Miręs?
Ar dievai iš tiesų gali būti tokie negailestingi? Ji privertė Džeimį šimtą kartų prisiekti, bet visas savo viltis siejo su jo brolio pažadu.
Edmuras sesers sielvarto nematė.
— Džeimis buvo mano globoje, todėl ketinu jį susigrąžinti. Išsiuntinėjau varnus…
— Varnus? Pas ką? Kiek?
— Tris, — atsakė jis, — kad žinia tikrai pasiektų lordą Boltoną. Nesvarbu, plaukiančius ar traukiančius keliu, bet tarp Riverano ir Karaliaus Uosto juos būtinai reikia sučiupti, kol dar nebus pasiekę Harenholo.
— Harenholo… — Vien nuo to žodžio menė, rodės, dar labiau aptemo. Apimta siaubo Ketlina dusliai pridūrė: — Edmurai, ar supranti, ką padarei?
— Nebijok, apie tavo darbelius nutylėjau. Parašiau, kad Džeimis pabėgo, ir tam, kuris jį vėl sučiups, pažadėjau tūkstantį drakonų.
Kuo toliau, tuo blogiau, nusiminusi pagalvojo Ketlina. Mano brolis — kvailys.
Staiga, visiškai netikėtai, jos akyse pasirodė ašaros.
— Jei tai buvo pabėgimas, — tyliai pasakė ji, — o ne apsikeitimas belaisviais, kodėl Lanisteriai turėtų atiduoti mano dukteris Brienei?
— To niekada ir nebus. Karalžudį mes susigrąžinsime, aš tuo tikrai pasirūpinau.
— Tu tikrai pasirūpinai tik tuo, kad niekada daugiau nepamatyčiau savo dukterų. Brienė galėjo saugiai nugabenti jį į Karaliaus Uostą, kol… niekas jų nepersekiojo. O dabar… — Ketlinai pritrūko žodžių. — Palik mane vieną, Edmurai. — Ji neturėjo teisės įsakinėti broliui, juolab čia, pilyje, kuri netrukus jam priklausys, bet vis tiek ištarė tuos žodžius labai įsakmiai. — Palik mane su sielvartu ir tėvu, daugiau neturiu ko tau pasakyti. Eik. Eik.
Ketlina norėjo tik atsigulti, užsimerkti ir melsdamasi, kad nieko nesusapnuotų, užmigti.
Arija
Dangus buvo juodas kaip sienos Harenholo, iš kurio jie ką tik paspruko, merkė nesmarkus, bet įkyrus lietus, slopindamas arklių kanopų bildesį, bėglių veidais žliaugė vanduo.
Laikydamiesi provėžuoto vieškelio, per tuščius laukus, miškelius ir upokšnius, jie traukė į šiaurę, tolyn nuo ežero. Priekyje jojo Arija, kulnais baksnodama arkliui į šonus ir leisdama jį neskubria risčia, kol pasiekė medžius ir tarp jų pasislėpė. Pyragėlis ir Gendris sekė paskui ją, iš paskutiniųjų stengdamiesi neatsilikti. Tolumoje stūgavo vilkai ir Arija girdėjo Pyragėlį sunkiai alsuojant. Niekas nepratarė nė žodžio. Kartais Arija atsigręždavo įsitikinti, ar berniukai neatsiliko ir ar niekas jų neseka.
O tikrai seks, — ji tai žinojo. Juk iš arklidžių jie pavogė tris arklius, iš Ruzo Boltono miegamojo — žemėlapį ir durklą, be to, nužudė prie užpakalinių vartų budėjusį sargybinį: kai jis priklaupė pakelti nuzulintos, Džakeno Hagaro jai duotos geležinės monetos, Arija perrėžė jam gerklę. Kažkas vis tiek ras jį tysantį kraujo klane ir pakels triukšmą. Jie pažadins lordą Boltoną, išnaršys visą Harenholą nuo ambrazūrų iki pat rūsio, pasiges žemėlapio ir durklo, pamatys, kad ginklų sandėlyje trūksta kelių kalavijų, kad iš virtuvės paimta duonos ir sūrio ir kad niekur nėra nei kepėjo mokinio ir kalvio pameistrio, nei taurininko Nano, arba… Kiaunės, arba Ario — nelygu, ko apie jį teirausies.
Dredforto lordas pats tikrai jų nesivys. Ruzas Boltonas liks lovoje nesveikai pablyškęs, apdėtas dėlėmis, švelniai ir tyliai duodamas įsakymus. Gaudynėms tikriausiai vadovaus jo dešinioji ranka Voltonas, dėl to, kad visada ant ilgų savo kojų dėvi šarvinius antblaudžius, dar vadinamas Geležine Koja. Arba tas seilius Vargas Houtas su savo samdiniais, kurie laikė save Smarkiaisiais Vyrukais. Bet kiti vadino juos Kruvinaisiais Juokdariais (nors ir ne į akis), o kartais ir Kojakirčiais, — mat lordas Vargas turėjo įprotį nukapoti plaštakas ir pėdas tiems, kurie jam neįtikdavo.
Jeigu jie mus pagaus, nukirs plaštakas ir pėdas, pagalvojo Arija, o tada Ruzas Boltonas gyviems nudirs odą. Ji tebevilkėjo pažo kostiumą ir ant krūtinės, aukščiau širdies buvo išsiuvinėtas lordo Boltono ženklas — nuluptas dredfordietis.
Kiekvieną kartą atsisukusi, giliai širdyje ji tikėjosi išvysti liepsnojančius deglus, plūstančius pro tolumoje dar matomus Harenholo vartus arba šmėsčiojančius ant didžiulių aukštų tvirtovės sienų, bet nieko tokio nepamatydavo. Harenholas miegojo ir netrukus, užstotas medžių, išnyko tamsoje.
Jiems perbridus pirmą upokšnį, Arija pasuko arklį į šoną, paliko kelią, kuriuo jie traukė, toliau ketvirtį mylios vedė savo bendražygius vingiuota ir vandens pilna upokšnio vaga, o paskui atkakliai raginami arkliai akmenuotu krantu vėl šiaip taip išlipo į sausumą. Arija vylėsi, kad, jei persekiotojai pasiėmė šunis, šie pames pėdsakus. Toliau joti keliu jie negalėjo. Ant kelio tyko mirtis, tarė ji sau, visuose keliuose — mirtis.
Gendris ir Pyragėlis jos sprendimais neabejojo. Šiaip ar taip, Arija turėjo žemėlapį, o Pyragėlis, rodės, jos bijojo ne mažiau nei vyrų, kurie tikriausiai juos vijosi. Jis matė, kaip Arija nužudė sargybinį. Bus tik geriau, jei jis manęs bijos, dingtelėjo jai. Tada darys, ką liepiu, ir nekrės jokių kvailysčių.
Arija suprato, kad ir pati turėtų baimintis labiau. Trapi, vos dešimties metų mergaitė, raita ant vogto arklio, kuriai prieš akis — tamsos gaubiamas miškas, o už nugaros — vyrai, kurie mielai nukirstų jai pėdas… Keista, bet dabar ji jautėsi ramesnė, nei būdama Harenhole. Lietus nuplovė jai nuo pirštų sargybinio kraują, ant nugaros tabalavo užkabintas kalavijas, tamsoje tarsi ištįsę pilki šešėliai šmirinėjo vilkai, bet Arija Stark nieko nebijojo. Baimė kerta giliau nei kalavijas, — mergaitė šnipštelėjo sau po nosimi savo mokytojo, Sirijaus Forelio, posakį ir dar pridūrė Džakeno žodžius: — Valar morgulis.
Lietus tai liaudavosi, tai vėl imdavo purkšti, bet jie vilkėjo gerus, vandens nepermerkiamus apsiaustus. Arija stengėsi, kad arkliai eitų žingine, bet nė akimirkos nesustotų. Po medžiais buvo pernelyg tamsu ir joti greičiau jie negalėjo; nė vienas iš berniukų nebuvo įgudęs raitelis, be to, patižę ir nelygūs plotai buvo nepatikimi: šen bei ten iš žemės styrojo šaknis, pasitaikydavo pusiau į žemę susmegusių akmenų. Jie kirto dar vieną kelią, kurio provėžos buvo pribėgusios vandens, bet ir šio kelio Arija vengė. Ji vedė savo bendražygius tai įkalnėn, tai nuo kalnelio, banguotomis kalvomis, per gervuoges ir erškėčius, per pomiškių raizgalynę, per gilias mišku apaugusias lomas, kur medžių šakos sviro nuo šlapių lapų ir jojant skaudžiai tekšnojo jiems per veidus.