Vėlyvą popietę jie įveikė miškingą plotą ir atsidūrė prie upės krantų. Pyragėlis garsiai ir džiaugsmingai šūktelėjo:
— Trišakis! Dabar belieka traukti prieš srovę, kaip ir sakei. Jau beveik atjojome!
Arija prikando lūpą.
— Nemanau, kad čia Trišakis. — Nuo lietaus upė buvo ištvinusi ir vis tiek negalėjo būti platesnė nei trisdešimt pėdų. Ji prisiminė, kad Trišakis gerokai platesnis. — Ši upė per maža, kad būtų Trišakis, — tarė ji berniukams, — be to, taip toli dar nenusigavome.
— Nusigavome, — paprieštaravo Pyragėlis. — Jojome visą dieną, beveik nebuvome sustoję. Turėjome sukarti ilgą kelią.
— Geriau dar kartą pažvelkime į žemėlapį, — įsiterpė Gendris.
Arija nulipo nuo arklio, išėmė žemėlapį ir jį išskleidė. Lietaus lašai teškeno į išdirbtą avies odą ir srovelėmis bėgo žemyn.
— Manau, mes kažkur čia, — pasakė Arija, bakstelėdama pirštu, o abu berniukai atidžiai žiūrėjo jai per petį.
— Bet tada išeitų, — tarė Pyragėlis, — kad mes vos iš vietos pajudėjome. Žiūrėk, Harenholas čia, prie tavo piršto, tu jį beveik lieti. O juk visą dieną jojome!
— Kol pasieksime Trišakį, mums dar teks įveikti daugybę mylių, — nenusileido ji. — Iki tos upės turėsime joti daug dienų. Tikriausiai čia kita upė, kuri nors iš šių, matai? — Ir ji parodė Pyragėliui kelias plonesnes mėlynas kreives, išrangytas žemėlapį piešusio žmogaus, ir po kiekviena iš jų dailyraščiu buvo užrašytas pavadinimas. — Daris, Žaliasis Obuolys, Mergelė… štai, Mažasis Gluosnis, čia galėtų būti kaip tik jis.
Pyragėlis pakėlė akis nuo plonytės kreivės ir pažvelgė į upę.
— Man ji neatrodo tokia maža…
Ir Gendris žiūrėjo suraukęs kaktą.
— Ta, kurią dabar rodai, įteka į šitą, matai?
— „Didysis Gluosnis“, — perskaitė ji.
— Taigi, į Didįjį Gluosnį. Žiūrėk, o Didysis Gluosnis įteka į Trišakį, tad, laikydamiesi jo, galėtume pasiekti upę, kurios ieškome, tik turėtume traukti pasroviui, o ne prieš srovę. Bet jei ši upė visai ne Mažasis Gluosnis, o ta, kuri pažymėta čia…
— „Sraunusis upokšnis“, — garsiai perskaitė Arija.
— Žiūrėk, jis daro vingį ir teka į pietus link ežero, atgal prie Harenholo. — Gendris pirštu brūkštelėjo kreivę žemėlapyje.
Pyragėlis išsigandęs išpūtė akis.
— Ne! Jie mus tikrai nužudys.
— Turime žinoti, kokia čia upė, — primygtinai pareiškė Gendris. — Tiesiog turime tai žinoti.
— Bet nežinome. — Gal žemėlapyje prie melsvų gyslelių ir buvo užrašyti pavadinimai, bet niekas nebuvo jų užrašęs upių pakrantėje. — Nejosime nei pasroviui, nei prieš srovę, — ryžtingai tarė Arija vyniodama žemėlapį. — Persikelsime per upę ir josime toliau į šiaurę, kaip iki šiol.
— Ar arkliai perplauks? — ėmė nerimauti Pyragėlis. — Čia atrodo gilu, Ari. Gal ir gyvačių yra?
— Tu tikra, kad jojame į šiaurę? — paklausė Gendris. — Tos kalvos… O jei nė patys nepajutome, kaip apsukome ratą?..
— Kerpės ant medžių…
Bet Gendris mostelėjo į šalia augantį medį.
— Ant šito kerpės auga iš trijų pusių, o ant ano apskritai neauga. Gali būti, kad pasiklydome ir jojame ratu.
— Galėjome ir pasiklysti, — sutiko Arija, — bet vis tiek ketinu keltis per upę. Galite prisidėti prie manęs arba likti čia. — Ir, nekreipdama dėmesio į berniukus, ji vėl sėdo į balną. Jei nenori sekti paskui ją, tegul patys randa Riveraną, nors greičiausiai juos sučiups Kruvinieji Juokdariai.
Arijai upės pakrante teko nujoti beveik pusę mylios, kol pagaliau rado vietą, kur perplaukti upę atrodė saugu, bet jos kumelė vis tiek labai nenoriai įbrido į vandenį. Upės, — kad ir kaip ji vadinosi, — vandenys buvo rusvi ir sraunūs, o vagos viduryje tokie gilūs, kad siekė kumelei gerokai virš papilvės. Arija prisėmė batus, bet baksnodama kulnais į šonus vis tiek nesiliovė raginti kumelės ir pagaliau gyvulys išlipo į kitą krantą. Už nugaros ji girdėjo vandens teškenimą ir baugų kumelės prunkščiojimą. Vadinasi, jie seka iš paskos. Gerai. Atsisukusi ji pamatė, kaip įtempę visas jėgas berniukai persikėlė per upę, išlipo į kitą krantą permirkę iki siūlo galo ir sustojo šalia jos.
— Čia ne Trišakis, — patikino juos Arija. — Ne Trišakis.
Kita upė nebuvo tokia gili ir persikelti per ją buvo lengviau. Ji taip pat nebuvo Trišakis, ir kai Arija pasakė, kad teks ją perplaukti, šį kartą berniukai nesiginčijo.
Jiems vėl sustojus pailsinti arklių ir pavalgyti duonos su sūriu, jau temo.
— Aš visas permirkęs ir man šalta, — pasiskundė Pyragėlis. — Harenholas dabar jau tikrai toli. Galėtume užsikurti laužą…
— NE! — vienu balsu sušuko Arija ir Gendris.
Pyragėlis vos pastebimai krūptelėjo. Arija šnairomis žvilgtelėjo į Gendrį. Jis pasakė tai kartu su manim, kaip kadaise Vinterfele tai darydavo Jonas. Iš visų brolių labiausiai ji ilgėjosi Jono Snou.
— Gal galėtume bent pamiegoti? — paklausė Pyragėlis. — Aš taip pavargau, Ari, ir man skauda užpakalį. Turbūt pūsles pritryniau.
— Jei tave pagaus, ne tik pūslėmis nueisi, — atrėžė ji. — Turime joti toliau. Negalime sustoti.
— Bet jau beveik visiškai sutemo ir net mėnulio nematyti.
— Lipk ant arklio.
Sutemoms vis tirštėjant lėta ir sunkia žingine arkliai plumpino toliau ir netrukus Arijai pečius taip pat ėmė slėgti nuovargio našta. Kaip ir Pyragėliui, jai būtinai reikėjo pamiegoti, bet ilsėtis jie nedrįso. Jei užmigtų, ko gero, atsimerkę išvystų priešais stovintį Vargą Houtą su Šegveliu Pamišėliu, Ursviku Ištikimuoju, Rordžu, Kandžium, Septonu Utu ir kitais savo siaubūnais.
Ir vis dėlto netrukus monotoniškas kumelės žingsniavimas ėmė raminti nelyginant besisūpuojantis lopšys ir Arija pajuto, kad jai limpa akys. Ji leido joms užsimerkti, bet tik labai trumpai, paskui vėl plačiai atsimerkė. Negaliu užmigti! — giliai širdyje riktelėjo ji. Negaliu, negaliu. Krumpliais švelniai trinktelėjusi sau į akį, smarkiai ją pasitrynė, kad daugiau nesimerktų, ir, tvirtai suspaudusi rankose vadeles, kulnais paragino kumelę, kad leistųsi lengva ristele. Bet tokios spartos neišlaikė nei kumelė, nei Arija ir po valandėlės gyvulys jau vėl traukė žingine, o jai vėl ėmė merktis akys. Ir šį kartą taip greitai jos neatsimerkė.
O kai atsimerkė, Arija pamatė, kad jos kumelė sustojusi rupšnoja žolės kuokštą, o Gendris purto už rankos.
— Tu užsnūdai, — tarė jis.
— Tik ilsinau akis.
— Labai jau ilgai ilsinai. Tavo kumelė ėmė klaidžioti, sukti ratus, bet, kad miegi, supratau tik tada, kai sustojo. Pyragėlis taip pat baisiai išvargęs: jodamas rėžėsi į medį ir iškrito iš balno, turėjai girdėti jį riktelint. Bet net tai tavęs nepažadino. Tau reikia sustoti ir pamiegoti.
— Galiu joti tol, kol josi tu. — Arija nusižiovavo.
— Melagė, — tarė Gendris. — Jei esi tokia kvaila, gali joti toliau, bet aš stoju. Budėsiu pirmas. Tu pamiegok.
— O kur Pyragėlis?
Gendris mostelėjo. Pyragėlis jau gulėjo ant žemės, įsitaisęs ant drėgnų lapų krūvos, apsiklojęs apsiaustu, ir tyliai knarkė. Vienoje rankoje jis sugniaužęs laikė didelį smailą gabalą sūrio, tarsi būtų užmigęs beužkandžiaudamas.