Netrukus jiedu atsidūrė tarp palapinių. Tai buvo įprasta tyržmogių stovykla: daugybė dideliame plote išsibarsčiusių laužų ir išviečių duobių, tarp kurių laisvai maklinėjo vaikai ir ožkos, tarp medžių bliovė avys, džiūvo ištemptos arklių odos. Čia nebuvo jokio plano, jokios tvarkos, jokių apsauginių įtvirtinimų. Visur grūdosi vyrai, moterys ir gyvuliai.
Daugelis nekreipė į jį dėmesio, bet vienam žmogui, žiūrinčiam savo reikalų, teko dešimt sustojusių ir spoksančių į jį. Prie laužų tupintys vaikai, senos moterys šunų traukiamuose vežimuose, urvų gyventojai dažytais veidais, plėšikai ant skydų išpieštais nagais, gyvatėmis ir baisingomis galvomis, — visi atsisukę į jį žiūrėjo. Jonas matė ir ietininkes, kurių ilgus plaukus draikė tarp medžių pučiantis gaivus vėjas.
Tikrų kalvų čia nebuvo, tad baltais kailiais dengta Menso Plėšiko palapinė buvo pastatyta pamiškėje, ant akmenimis nusėtos aukštumėlės. Užusienio karalius laukė jų prie palapinės, o jo susiglamžiusį raudoną ir juodą apsiaustą kedeno vėjas. Jonas matė, kad su juo stovi ir Harma Šungalvė, grįžusi iš žygio, per kurį plėšikavo ir apsimetė puolanti Sieną, ir Varamiras Šešiaodis, lydimas šešėlių katės ir dviejų liesų pilkų vilkų.
Kai jie pamatė, ką Siena atsiuntė, Harma pasuko galvą ir nusispjovė, o vienas iš Varamiro vilkų iššiepė dantis ir suurzgė.
— Tu arba labai drąsus, arba visiškai kvailas, Jonai Snou, — tarė Mensas Plėšikas, — kad grįžai pas mus vilkėdamas juodą apsiaustą.
— Ką dar galėtų vilkėti Nakties sargybos vyras?
— Nudėk jį, — paragino Harma. — Įgrūsk jo lavoną į tą narvą, grąžink jiems ir liepk atsiųsti ką nors kitą. Jo galvą pasiliksiu vėliavai. Perbėgėlis blogesnis ir už šunį.
— Įspėjau tave, kad jis apsimetėlis, — švelniai tarė Varamiras, bet jo šešėlių katė godžiai rijo Joną įkypomis pilkomis akimis. — Man niekada nepatiko jo kvapas.
— Įtrauk nagus, plėšrūne. — Tormundas Milžino Prakeiksmas nulipo nuo arklio. — To vaikino verta išklausyti. Uždėjai ant jo leteną, o gali būti, kad pasiimsiu tą šešėlių odos apsiaustą, kurio seniai norėjau.
— Tormundas — varnų užtarėjas, — niekinamai tarė Harma. — Tu tikras niektauza, seni.
Odos keitiko veidas buvo pilkas, pečiai nuolaidūs, galva plika, ir apskritai jis buvo panašus į pelytę vilko akimis.
— Kai žirgas pripranta prie balno, bet kas gali ant jo užsėsti, — švelniai tarė jis. — Kai žvėris susijungia su žmogumi, kiekvienas odos keitikas gali įsmukti į vidų ir susitapatinti su žvėrimi. Erelio kūnas sekino Orelio jėgas, tad pats persikūnijau į erelį. Bet ta jungtis abipusė, várge. Dabar Orelis gyvena manyje ir šnabžda, kaip baisiai tavęs nekenčia. Be to, galiu sklęsti virš Sienos ir matyti erelio akimis.
— Tad mes viską žinome, — pridūrė Mensas. — Žinome, kiek jūsų ten buvo mažai, kai sustabdėte vėžlį. Žinome, kiek vyrų atvyko iš Rytų sargybos. Žinome, kad baigiasi jūsų atsargos. Ir degutas, ir aliejus, ir strėlės, ir ietys. Net jūsų laiptai sugriuvo, o narvu gali keltis vos keli vyrai. Viską žinome. O dabar ir tu žinai, kad mes žinome. — Jis praskleidė palapinės angos atvartą. — Eime į vidų. Kiti likite čia.
— Ką, net aš? — įsižeidęs paklausė Tormundas.
— Ypač tu. Visada.
Viduje buvo šilta. Po skylėmis dūmams išeiti kūrenosi lauželis, o prie kailių krūvos, kur išblyškusi ir apsipylusi prakaitu gulėjo Dala, gorėje ruseno žarijos. Sesuo laikė ją už rankos. Vala, prisiminė Jonas.
— Man buvo gaila Jarlo, kai jis nukrito nuo sienos, — pasakė jis jai.
Vala pažvelgė į jį blyškiomis pilkomis akimis.
— Jis visuomet per daug sparčiai kopdavo.
Ji buvo tokia, kokią Jonas prisiminė: graži, liekna, didelėmis krūtimis, grakšti net sėdėdama, aukštais, išsišovusiais skruostikauliais ir stora, juosmenį siekiančia šviesių plaukų kasa.
— Dala netrukus gimdys, — paaiškino Mensas. — Ji ir Vala pasiliks. Jos žino, ką ketinu pasakyti.
Jonas mėgino neišsiduoti, ką mano, ir jo veidas buvo šaltas kaip ledas. Kaip bjauru nužudyti žmogų jo paties palapinėje ir dar per paliaubas. Turiu žudyti jį žmonos akyse ir dar tokią akimirką, kai gimsta jųdviejų kūdikis? Jonas suspaudė kalavijo rankeną. Mensas nedėvėjo šarvų, bet prie kairio klubo buvo prisijuosęs kalaviją. Be to, palapinėje buvo ir kitų ginklų: ilgesnių ir trumpesnių durklų, lankas ir strėlių pilna strėlinė, ietis bronziniu antgaliu, padėta prie didelio juodo… rago…
Jonui net kvapą užgniaužė.
Karo ragas, baisiai didelis karo ragas.
— Taip, — linktelėjo Mensas. — Žiemos ragas, kurį kadaise pūstelėjęs Joramunas prikėlė iš po žemių milžinus.
Ragas buvo didžiulis, lenktas, aštuonių pėdų ilgio, o jo galas toks platus, kad į jį Jonas būtų galėjęs įkišti ranką iki alkūnės. Jei tai tauro ragas, tai gyvulys turėjo būti toks didžiulis, kokio niekas niekada nebuvo regėjęs. Iš pradžių jis pamanė, kad ragą juosiantys žiedai bronziniai, bet priėjęs arčiau įsitikino, jog auksiniai. Senovės auksas, labiau rusvas nei geltonas ir išrašytas runomis.
— Igritė sakė, kad rago taip ir neradai.
— Manai, tik varnai moka meluoti? Kaip pavainikį aš tave, galima sakyti, mėgau, bet… niekada tavimi nepasitikėjau. Mano pasitikėjimą reikia pelnyti.
Jonas pažvelgė jam į akis.
— Jei visą laiką turėjai Joramuno ragą, kodėl juo nepasinaudojai? Kam tiek vargai statydamas vėžlius ir siųsdamas teniečius nužudyti mūsų miegančių? Jei tas ragas toks, kaip dainose apdainuota, kodėl nepapūtei jo, ir viskas?
Jam atsakė Dala, netrukus gimdysianti Dala, gulinti ant kailių krūvos šalia žarijų gorės.
— Mes, laisvoji tauta, žinome dalykų, kuriuos jūs, klūpautojai, pamiršote. Kartais tiesiausias kelias nebūna pats saugiausias, Jonai Snou. Raguotasis lordas kartą pasakė, kad burtai — tai kalavijas be rankenos. Nėra kaip saugiai jo paimti.
Mensas pirštais perbraukė per didžiulio rago linkį.
— Joks vyras neina medžioti su viena strėle strėlinėje, — tarė jis. — Tikėjausi, kad Stiras ir Jarlas užklups tavo brolius nepasiruošusius ir atvers mums vartus. Atitraukiau jūsų pajėgas vaidindamas, kad plėšiu ir puolu. Kaip ir maniau, Bouvenas Maršas ant to masalo užkibo, o jūsų saujelė luošių ir našlaičių pasirodė esanti labiau užsispyrusi, nei tikėjausi. Tačiau nemanyk, kad mus sustabdėte. Tiesa ta, kad jūsų per mažai, o mūsų — daug. Galiu tebepuldamas čia pasiųsti dešimt tūkstančių vyrų, kad plaustais persikeltų per Ruonių įlanką ir paimtų Rytų sargybą iš užnugario. Galiu šturmuoti ir Šešėlių bokštą, mat, kaip ir visi, žinau, kaip prie jo prieiti. Galiu išsiųsti vyrus su mamutais, kad vienu metu iškastų vartus prie tų pilių, kurias jūs seniausiai apleidote.
— Tai kodėl taip ir nepadarai? — Jonas galėjo jau išsitraukti Ilganagį, bet norėjo išgirsti tyržmogio atsakymą.
— Dėl kraujo, — paaiškino Mensas Plėšikas. — Taip, galų gale aš laimėčiau, bet jūs nuleistumėte man daug kraujo, o mano žmonės užtektinai jo praliejo.
— Jūsų nuostoliai nebuvo tokie dideli.
— Ne, jūs nepadarėte mums didelių nuostolių. — Mensas atidžiai pažvelgė Jonui į veidą. — Tu matei Pirmųjų Žmonių Kumštį. Žinai, kas ten atsitiko. Supranti, su kuo susidūrėme…