Mensui nespėjus atsakyti, pro jį pradundėjo Harma, jodama trisdešimties raitelių būrio priekyje. Jos vėliava stirksojo priešais ją; ant ieties pamautas šuo, kiekviename žingsnyje taškydamasis krauju. Mensas matė, kaip ji puolė priešų raitininkus.
— Gal ir tiesą sakai, — tarė jis. — Jie atrodo kaip Rytų sargybos broliai. Raiti jūrininkai. Koteris Paikas drąsos visada turėjo daugiau nei proto. Prie Ilgosios Kalvos jis įveikė Kaulų Lordą, tad galbūt pagalvojo, kad sutriuškins ir mane. Jei taip, tai jis kvailys. Jis neturi žmonių, jis…
— Mensai! — kažkas riktelėjo. Tai buvo žvalgas, raitas ant putoto žirgo prasiskynęs kelią pro medžius. — Mensai, jų daug daugiau, jie visur aplink mus, geležiniai, geležiniai, geležinių kariuomenė!
Nusikeikęs Mensas šoko į balną.
— Varamirai, pasilik ir žiūrėk, kad Valai nieko nenutiktų. — Tada Užusienio karalius nukreipė kalavijo smaigalį į Joną. — Ir nenuleisk akių nuo varno. Jei mėgins bėgti, perrėžk gerklę.
— Gerai, taip ir padarysiu. — Odos keitikas buvo visa galva žemesnis už Joną, sudribęs ir tuklus, bet ta šešėlių katė galėjo vienu nagu paleisti Jonui vidurius. — Jie artinasi ir iš šiaurės, — pasakė Varamiras Mensui. — Geriau jok.
Mensas užsidėjo šalmą su varno sparnais. Jo vyrai taip pat sėdo ant arklių.
— Šauliai, — griežtai įsakė Mensas, — čionai ir išsirikiuokite pleištu!
Bet kai kulnais paraginęs kumelę pasileido per lauką priešų link, jį pasivyti besistengiantys vyrai vėl pakriko ir pleištas subyrėjo.
Galvodamas apie Žiemos ragą, Jonas žingtelėjo prie palapinės, bet šešėlių katė, plakdama uodega, pastojo jam kelią. Žvėris stovėjo išplėtęs šnerves, o nuo jo lenktų priekinių dantų lašėjo seilės. Ji užuodžia mano baimę. Tą akimirką Jonas skaudžiai pasigedo Vaiduoklio. Jam už nugaros urgzdami stovėjo du vilkai.
— Vėliavos, — išgirdo jis murmant Varamirą, — matau auksines vėliavas, ak… — Pro šalį trimituodamas praplumpino mamutas ir keli lankininkai, įsitaisę mediniame bokšte ant jo nugaros. — Karalius… Ne…
Staiga odos keitikas atlošė galvą ir paleido gerklę.
Riksmas buvo pribloškiantis, rėžiantis ausis, persmelktas kančios. Varamiras pargriuvo ir ėmė raičiotis, katė taip pat rėkė… o aukštai danguje, rytų pusėje, ties debesų siena Jonas pamatė degantį erelį. Vieną mirksnį jis spindėjo ryškiau už žvaigždę, apgaubtas raudonos, oranžinės ir aukso spalvos šviesos, įnirtingai plakdamas sparnais, tarsi būtų galėjęs nuskristi ir pabėgti nuo to skausmo. Paukštis kilo vis aukštyn ir aukštyn…
Išgirdusi klyksmą, iš palapinės išėjo išblyškusi Vala.
— Kas yra, kas nutiko? — Varamiro vilkai kibo vienas kitam į gerkles, o šešėlių katė spruko į medžius, bet tyržmogis vis tebesiraičiojo ant žemės. — Kas jam atsitiko? — pasibaisėjusi paklausė Vala. — Kur Mensas?
— Ten. — Jonas ištiesė ranką. — Išjojo kautis.
Karalius vedė savo nelygų pleištą tiesiai prie būrelio raitininkų, o jo kardo plienas tviskėjo.
— Išjojo? Jis negalėjo išjoti, tik ne dabar. Prasidėjo.
— Kautynės?
Jonas matė, kaip raiteliai prasiskiria ir duoda kelią kruvinai Harmos šuns galvai. Rėkdami ir mosuodami ginklais, jie nuvijo vyrus juodais apsiaustais atgal už medžių. Bet iš miško traukė daugiau karių ir jie jojo tvarkingu būriu. Riteriai su karo žirgais, suprato Jonas. Harmai teko pergrupuoti savo pajėgas, kad galėtų juos pasitikti, tačiau pusė jos karių buvo nujoję per toli į priekį.
— Gimdymas! — riktelėjo jam Vala.
Iš visų pusių garsiai ir skardžiai aidėjo trimitai. Tyržmogiai trimitų neturi, tik karo ragus. Jie tai žinojo taip pat gerai, kaip ir Jonas. Išsigandę tų garsų, laisvosios tautos kariai apimti panikos ėmė blaškytis: vieni puolė priešą, kiti spruko. Mamutas žingsniavo per bandą avių, kurias trys vyrai ginė į vakarus. Dundėjo būgnai, tyržmogiai mėgino išsirikiuoti keturkampe rikiuote ir lygiomis gretomis, bet darė tai per vėlai, nerangiai ir per lėtai. Priešai lindo iš miško, artėjo iš rytų, iš šiaurės rytų, iš šiaurės; trys didžiulės karo žirgų kolonos ir riteriai tamsiais spindinčiais šarvais ir šviesiais vilnoniais apsiaustais. Tačiau tai nebuvo Rytų sargybos vyrai — šie sudarė tik priekyje jojančių žvalgų grandį. Tai buvo kariuomenė. Karalius? Jonas buvo toks pat suglumęs kaip tyržmogiai. Gal Robas grįžo? O gal pagaliau pasijudino Geležiniam soste sėdintis berniukas?
— Bus geriau, jei grįši į palapinę, — tarė jis Valai.
Priešingame kovos lauko gale viena raitelių kolona nubloškė Harmos Šungalvės vyrus. Kita įsirėžė į sparną Tormundo ietininkų, kuriuos jis su sūnumis iš paskutiniųjų mėgino apsukti. Bet milžinai lipo ant savo mamutų ir riteriams su šarvuotais žirgais tai visai nepatiko; Jonas matė, kad, išvydę tuos judančius kalnus, karo ir eiklieji žirgai ėmė žvengti ir blaškytis. Tačiau baimė apėmė ir tyržmogius: šimtai moterų ir vaikų spruko kuo toliau nuo kovos lauko ir kai kurie netyčia papuolė tiesiai arkliams po kanopomis. Jonas matė, kaip senos moters vadelėjamos, šunų traukiamos vežėčios pasipainiojo ant kelio trims kovos vežimams ir šie, tėškęsi vienas į kitą, sulūžo.
— Dievai, — sušnabždėjo Vala, — dievai, kodėl jie tai daro?
— Grįžk į palapinę ir būk su Dala. Lauke tau nesaugu.
Viduje nebuvo saugiau, bet Jonas nenorėjo moteriai šito sakyti.
— Turiu rasti pribuvėją, — paaiškino Vala.
— Tu esi pribuvėja. Liksiu čia, kol grįš Mensas.
Jis pametė Mensą iš akių, bet dabar vėl jį rado, kalaviju besiskinantį kelią per būrelį raitų vyrų. Mamutai išardė vidurinę koloną, tačiau kitos dvi spaudė nelyginant žnyplės. Rytiniame stovyklos pakraštyje šauliai laidė į palapines degančias strėles. Jonas matė, kaip mamutas išrovė iš balno riterį ir vienu straublio mostelėjimu švystelėjo keturiasdešimt pėdų. Pro šalį spruko tyržmogiai, moterys ir vaikai bėgo iš mūšio lauko, kai kurios net ir su jas skubinančiais vyrais. Keli iš jų nedraugiškai nužvelgė Joną, bet jis laikė rankoje Ilganagį, tad nė vienas nedrumstė jam ramybės. Keturpėsčias spruko net Varamiras.
Iš miško plūdo vis daugiau vyrų — ne tik riterių, bet ir laisvųjų raitelių, ir raitų lankininkų, ir karių su šalmais smailiomis ir apvaliomis viršūnėmis, — ir jų buvo dešimtys, šimtai. Jiems virš galvų plevėsavo vėliavų ugnis. Vėjas per daug jas plakė, kad Jonas galėtų įžiūrėti ženklus, ir vis dėlto jo akys užkliuvo už jūrų arkliuko, paukščių lauko ir gėlių rato. Be to, čia buvo geltonų, ryškiai geltonų vėliavų, geltonų su raudonais ženklais… Kieno buvo tas ženklas?
Rytuose, šiaurėje ir šiaurės rytuose jis matė pulkus tyržmogių, mėginančių išsilaikyti ir kautis, bet puolanti kariuomenė juos tiesiog nušlavė. Laisvosios tautos karių vis dar buvo daugiau, bet puolančioji pusė buvo šarvuota plieniniais šarvais ir jojo ant stambių žirgų. Pačiame kautynių sūkuryje, įrėmęs pėdas į balnakilpes ir pasistiebęs, stovėjo Mensas. Jį, vilkintį raudonai juodą apsiaustą ir dėvintį šalmą su varno sparnais, lengva buvo išskirti iš kitų. Jis iškėlė kalaviją ir aplink jį ėmė burtis tyržmogių kariai, bet į juos rėžėsi riterių pleištas ir įveikė juos ietimis, kalavijais ir ilgaisiais kirviais. Menso kumelė atsistojo piestu, spyrė ir ietis susmigo jai į krūtinę. Tada per juos nušniokštė plieno banga.
Viskas, pamanė Jonas, jie palūžo. Trenkę ant žemės savo ginklus, tyržmogiai pasileido bėgti, spruko visi — ir kanopėdžiai, ir urvų gyventojai, ir teniečiai su lengvais bronziniais šarvais. Mensas pradingo, kažkas mosavo mietu, ant kurio buvo pamauta Harmos galva, Tormundo rikiuotė pakriko. Tik milžinai ant mamutų dar laikėsi tarsi plaukuotos salos raudono plieno jūroje. Liepsnos vieną po kitos glemžėsi palapines, užsidegė kelios aukštos pušys. O pro dūmų uždangą pasirodė dar viena eilė šarvuotų riterių, raitų ant šarvuotų žirgų. Jiems virš galvų plevėsavo didžiausios iki šiol kieno nors matytos vėliavos — karališkos vėliavos, didelės kaip paklodės; geltona, su ilgais smailėjančiais liežuviais, ant kurios buvo pavaizduota liepsnojanti širdis, ir dar viena, tarsi kaltinio aukso lakštas su juodu elniu, išdidžiai šuoliuojančiu ir virpančiu vėjyje.