Robertas, dingtelėjo Jonui ir jis prisiminė vargšą Ouveną, bet tuomet vėl nuaidėjo trimitai ir riteriai puolė sutartinai šaukdami:
— Stanis! Stanis! STANIS!
Jonas apsisuko ir nuėjo į palapinę.
Arija
Prie užeigos, vėjo nugairintose kartuvėse nuo kiekvieno vėjo gūsio sūpavosi ir barškėjo moters griaučiai.
Šią užeigą aš pažįstu. Tik tuomet, kai jiedvi su Sansa čia nakvojo, budriai prižiūrimos septonės Mordeinos, kartuvių priešais duris nebuvo.
— Geriau ten neikime, — staiga nusprendė Arija, — ten gali būti vaiduoklių.
— Ar žinai, kaip seniai gėriau taurę vyno? — Sandoras išlipo iš balno. — Be to, reikia išsiaiškinti, kas užėmęs Rubinų brastą. Jei nori, pasilik prie arklių, man nė velnio nerūpi.
— O jeigu jie tave pažįsta? — Sandoras daugiau nesivargino ir savo veido neslėpė. Rodos, jam buvo vis tiek, ar jį kas nors pažįsta. — Tada gali paimti tave į nelaisvę.
— Tegul pamėgina. — Jis atlaisvino į makštis įkištą ilgąjį kalaviją ir stumtelėjo duris.
Apie geresnę galimybę sprukti Arija negalėjo ir svajoti. Tereikėjo sėsti ant Bailės, pasiimti Pašalietį ir nujoti. Mergaitė prikando lūpą. Paskui nuvedė žirgus į arklides ir nusekė paskui Kligeiną.
Jie jį pažįsta. Arija tai suprato iš tylos. Tačiau tai dar nebuvo blogiausia. Mat ir ji juos pažinojo. Ne liesą užeigos šeimininką, ne moteris, ne šalia židinio susėdusius lauko darbininkus. Bet kitus svečius. Kareivius. Kareivius ji pažino.
— Ieškai brolio, Sandorai? — Poliveris buvo pasisodinęs ant kelių merginą ir uždėjęs ranką jai ant korseto, bet dabar ją atitraukė.
— Ieškau taurės vyno. Šeimininke, ąsotį raudonojo. — Kligeinas ant grindų švystelėjo saują variokų.
— Nenoriu jokių rūpesčių, sere, — pasakė šeimininkas.
— Tada nevadink manęs seru. — Jis vyptelėjo. — Gal tu kurčias, kvaily? Užsakiau vyno. — Vyrui išskubėjus iš menės, Kligeinas jam pavymui šūktelėjo: — Ir dvi taures! Mergina taip pat ištroškusi!
Jie tik trys, pagalvojo Arija. Poliveris atsainiai į ją žvilgtelėjo, o vaikinukas šalia jo apskritai nepakėlė akių, bet trečiasis stebeilijosi ilgai ir atidžiai. Tai buvo vidutinio ūgio ir sudėjimo vyras tokiu niekuo neišsiskiriančiu veidu, jog sunku buvo nusakyti jo amžių. Kutulis. Kutulis ir Poliveris. Vaikinukas, sprendžiant iš jo amžiaus ir drabužių, buvo ginklanešys. Ant vienos jo šnervės pūpsojo didelė balta šunvotė, o ant kaktos buvo matyti keli raudoni spuogai.
— Ar tai pradingęs šunytis, apie kurį kalbėjo seras Gregoris? — paklausė jis Kutulio. — Tas, kuris prišlapino į nendres ir paspruko?
Kutulis įspėdamas uždėjo ranką vaikinukui ant dilbio ir ryžtingai papurtė galvą. Arija iš karto viską suprato.
O ginklanešys nesuprato arba jam viskas buvo vis tiek.
— Seras sakė, kad, kai per mūšį Karaliaus Uoste pasidarė karšta, jo brolis šunytis pabruko uodegą. Sakė, kad jis inkšdamas paspruko.
Ir ginklanešys paikai ir pašaipiai Skalikui nusišypsojo.
Kligeinas atidžiai nužvelgė jaunuolį, bet nepratarė nė žodžio. Poliveris nustūmė ant kelių sėdėjusią merginą ir atsistojo.
— Vaikinas girtas, — pasakė jis. Samdinys ūgiu beveik prilygo Skalikui, nors nebuvo toks raumeningas. Ant jo smakro ir pagurklio žėlė stačiakampė barzda, — vešli ir juoda, dailiai pakirpta, — bet jo galva buvo beveik plika. — Nuo vyno jis tuoj apgirsta.
— Tuomet jam nereikėtų gerti.
— Šunytis negrasins… — tarė vaikinas, bet minties nebaigė, mat Kutulis, suspaudęs nykščiu ir smiliumi, užsuko jam ausį. Žodžiai virto skausmingu inkštimu.
Pustekinis grįžo užeigos šeimininkas su dviem akmeninėmis taurėmis ir ąsočiu vyno ant alavinio padėklo. Sandoras pakėlė ąsotį prie lūpų. Jam geriant vyną, Arija matė, kaip slankioja jo kaklo raumenys. Kai jis trenkė ąsotį ant stalo, pusės vyno jau nebuvo.
— Dabar gali pilti. Ir geriau susirink tuos variokus, nes daugiau monetų šiandien gali ir nepamatyti.
— Mes sumokėsime baigę gerti, — tarė Poliveris.
— Kai baigsite gerti, jūs pakutensite šeimininką ir sužinosite, kur jis laiko auksą. Visada taip darote.
Šeimininkas staiga prisiminė, kad jam reikia į virtuvę. Netoliese gyvenantys svečiai irgi išėjo, be to, kažkur pradingo ir merginos. Svečių menėje įsiviešpatavo tyla, trikdoma vien židinyje spragsinčios ugnies. Ir mums reikėtų eiti, pagalvojo Arija.
— Jei ieškote sero, pasivėlavote, — tarė Poliveris. — Jis buvo Harenhole, bet jau išvyko. Karalienė jį pasikvietė. — Arija atkreipė dėmesį, kad prie diržo jis turi tris ginklus: prie kairiojo klubo — ilgąjį kalaviją, o prie dešiniojo — durklą ir dar vieną ginklą plonesniais ašmenimis, per ilgą durklui, bet per trumpą kalavijui. — Žinok, karalius Džofris negyvas, — pridūrė jis. — Nunuodytas per savo vestuvių puotą.
Arija žengė į svečių menės gilumą. Džofris miręs. Jai prieš akis iškilo jo veidas, jo šviesios garbanos, pašaipi šypsenėlė ir putlios storos lūpos. Džofris miręs! Arija suprato, kad turėtų džiaugtis, bet giliai širdyje vis tiek jautė vien tuštumą. Džofris buvo negyvas, bet žuvo ir Robas, tad koks dabar skirtumas?
— Štai tau ir narsieji karaliaus sargybos broliai. — Skalikas niekinamai prunkštelėjo. — Kas jį nužudė?
— Manoma, kad Kipšas. Jis ir jo žmonelė.
— Kokia žmonelė?
— Pamiršau, kad ilgai slėpeisi po akmeniu. Šiaurietė mergina. Vinterfelo duktė. Girdėjome, kad ji nužudė karalių savo burtais, o tada pasivertė vilke dideliais, odiniais sparnais ir lyg šikšnosparnis išskrido pro bokšto langą. Bet neūžaugą paliko ir Sersėja ketina nukirsti jam galvą.
Tai kvaila, pagalvojo Arija. Sansa moka tik dainuoti, o ne burti, be to, niekada nebūtų tekėjusi už Kipšo.
Skalikas sėdėjo ant suolo prie durų. Nudegusi jo lūpų pusė trūkčiojo.
— Jai reikėjo įstumti jį į gaisrą ir iškepti. Arba kutenti, kol mėnulis užtems.
Kligeinas pakėlė vyno taurę ir vienu gaistu ją išgėrė.
Jis — vienas iš jų, tai pamačiusi pagalvojo Arija. Ir taip smarkiai prikando lūpą, kad pajuto kraujo skonį. Jis toks pat, kaip ir jie. Kai užmigs, turėčiau jį nužudyti.
— Vadinasi, Gregoris paėmė Harenholą? — tarė Sandoras.
— Kad visai nesunku buvo paimti, — paaiškino Poliveris. — Vos sužinoję, kad mes atjojame, beveik visi samdomi kalavijuočiai išsilakstė. Vienas iš virėjų, norėdamas atkeršyti Houtui už tai, jog šis nukirto jam pėdą, atvėrė mums užpakalinius vartus. — Jis nusijuokė. — Pasilikome jį virti valgio, kelias moteris lovoms sušildyti, o kitus nužudėme.