— Ar kaime yra paslėpto aukso?! — suriko ji ir suvarė durklo ašmenis Kutuliui į nugarą. — O sidabro? O deimantų? — Ji dūrė dar du kartus. — O maisto? Kur lordas Berikas? — Dabar Arija buvo užvirtusi ant Kutulio, bet vis tiek jį badė. — Kur jis nujojo? Kiek su juo buvo vyrų? Kiek riterių? Kiek šaulių? Kiek, kiek, kiek, kiek, kiek, kiek! Ar kaime yra aukso?
Kai Sandoras atplėšė Ariją nuo Kutulio, jos rankos buvo raudonos ir lipnios nuo kraujo.
— Gana, — tepasakė jis. Kligeinas ir pats kraujavo kaip padurta kiaulė, be to, eidamas vilko vieną koją.
— Dar yra trečias, — priminė jam Arija.
Ginklanešys išsitraukė peilį iš pilvo ir rankomis mėgino sustabdyti kraujavimą. Kai Skalikas vienu trūktelėjimu pastatė vaikiną ant kojų, šis sukliko ir ėmė žliumbti kaip mažas vaikas.
— Pasigailėkite, — verkšleno jis, — nežudykite. Motin, pasigailėk manęs.
— Ar aš tau panašus į tavo prakeiktą motiną? — Skalikas apskritai atrodė nebepanašus į žmogų. — Šitą tu irgi nužudei, — tarė jis Arijai. — Perdūrei vidurius, dabar jam galas. Bet vaikino laukia lėta ir skausminga mirtis.
Ginklanešys jo, rodos, negirdėjo.
— Atėjau dėl merginų, — kūkčiodamas aiškino jis, — Polis sakė, kad turiu tapti vyru… O dievai, maldauju, nugabenkite mane į pilį… Meisteris, nuveskite mane pas meisterį, mano tėvas turi aukso… Aš tik dėl merginų… Pasigailėk, sere…
Skalikas tėškė jam į veidą ir vėl privertė rėkti.
— Nevadink manęs seru. — Ir vėl atsisuko į Ariją: — Šitas tavo, vilkiūkšte. Padaryk tai pati.
Ji suprato, ką Sandoras norėjo pasakyti. Arija priėjo prie Poliverio ir ilgokai klūpojo kraujo klane, kol atsegė jo kardasaitį. Šalia durklo kabojo ginklas plonesne geležte, per ilga durklui, per trumpa vyriškam kalavijui, bet… kaip tik jos rankai.
— Prisimeni, kur širdis? — paklausė Skalikas.
Ji linktelėjo. Ginklanešys išpūtė akis.
— Pasigailėkite…
Adata įsmuko jam tarp šonkaulių ir viskas buvo baigta.
— Gerai… — Sandoro balsas buvo persmelktas kančios. — Jei ši trijulė ieškojo čia kekšių, matyt, Gregoris užėmęs ir brastą, ir Harenholą. Bet kurią akimirką čia gali atjoti dar jo globotinių, o šiandien mudu jau nužudėme gana tų šunsnukių.
— Kur trauksime? — paklausė Arija.
— Į Druskos įlanką. — Jis uždėjo savo stambią ranką Arijai ant peties, kad neparvirstų. — Paimk vyno, vilkiūkšte. Ir visas jų turėtas monetas, mums jų prireiks. Jei Druskos įlankoje yra laivų, Slėnį galime pasiekti jūra. — Kligeinas pažvelgė į ją, vyptelėjo ir iš ten, kur buvo ausis, vėl pliūptelėjo kraujas. — Galbūt ledi Lisa ištekins tave už savo mažojo Roberto. Man patiktų matyti judu drauge.
Jis ėmė juoktis, bet tas juokas baigėsi dejone.
Kai atėjo laikas keliauti, Arija turėjo padėti jam užlipti ant Pašaliečio. Skalikas audinio skiaute apsirišo kaklą ir kirkšnį, be to, pasiėmė ant gembės prie durų kabėjusį ginklanešio apsiaustą. Apsiaustas buvo žalias su žalia strėle baltame vingyje, bet kai Skalikas jį sugniaužė ir prispaudė prie ausies, drabužis netruko permirkti krauju. Arija baiminosi, kad, vos jiems išjojus, Kligeinas neiškristų iš balno, bet jis šiaip taip laikėsi.
Kad ir kam priklausė Rubinų brasta, jie negalėjo rizikuoti sutikti ten žmonių, tad, užuot traukę Karališkuoju keliu, pasuko į pietryčius per pievas, miškus ir pelkes. Trišakio pakrantes jiedu prijojo tik po daugybės valandų. Arija pamatė, kad upė klusniai grįžusi į įprastą vagą, o visas rusvas jos įniršis išgaravęs kartu su lietumis. Ir upė pavargusi, dingtelėjo jai.
Prie vandens jie rado pro vėjo nugairintų akmenų krūvą prasikalusių ir žaliuojančių žilvičių. Akmenys ir medžiai buvo savotiškas gamtos dovanotas prieglobstis, kur jiedu galėjo pasislėpti ir nuo plaukiančių upe, ir nuo keliu traukiančių keliautojų.
— Čia ir apsistosime, — pasakė Skalikas. — Pagirdyk arklius ir parink sausuolių laužui.
Lipant nuo arklio Kligeinui teko nusitverti medžio šakos, kad nepargriūtų.
— Ar dūmai nekris kam nors į akis?
— Kas norės mus rasti, gali tiesiog sekti mano kraujo pėdsakais. Vandens arkliams ir sausuolių. Bet pirma atnešk man odmaišį.
Užkūręs laužą Sandoras įstatė tarp malkų šalmą, išpylė į jį pusę odmaišio vyno ir taip dribtelėjo ant apsamanojusios akmens iškyšos, tarsi daugiau niekada neketintų keltis. Tada liepė Arijai išskalbti ginklanešio apsiaustą ir supjaustyti jį ilgomis ir siauromis juostomis. Jas Kligeinas taip pat sumerkė į šalmą.
— Jei turėčiau daugiau vyno, nusigerčiau negyvai. Gal reikėtų pasiųsti tave atgal į tą prakeiktą užeigą atnešti dar vieno odmaišio, o gal net ir trijų.
— Ne, — tarė Arija.
Jis manęs nepasiųs, ne! Jei pasiųs, paliksiu jį ir nujosiu savais keliais.
Pamatęs jos veide baimę Sandoras nusikvatojo.
— Pajuokavau, vilkiūkšte. Po galais, tik pajuokavau. Rask man lazdelę, štai tokio ilgio ir nelabai storą. Ir nuplauk nuo jos dumblą. Negaliu pakęsti dumblo skonio.
Pirmos dvi lazdelės, kurias Arija atnešė Skalikui, jam nepatiko. Kol rado, ko jam reikėjo, nuo liepsnų šuns snukis aprūko iki pat akių. Šalmo viduje kunkuliavo vynas.
— Paimk iš mano mantos puodelį ir pusę jo prisemk vyno, — liepė jis. — Tik atsargiai. Jei apversi tą prakeiktą daiktą, tikrai išsiųsiu tave parnešti daugiau vyno. Pasemk vyno ir užpilk jo ant mano žaizdų. Kaip manai, ar gebėsi tai padaryti? — Arija linktelėjo. — Tai ko dar lauki? — suniurnėjo jis.
Pirmą kartą semdama vyną ji krumpliais slystelėjo šalmo šonu ir nusidegino taip skaudžiai, kad iššoko pūslės. Arijai teko prikąsti lūpą, kad nesuriktų. Tam pačiam tikslui Skalikas panaudojo lazdelę: kai Arija pylė ant žaizdų vyną, įsikando ją. Pirmiausia ji užpylė vyno ant žaizdos kirkšnyje, paskui — ant ne tokios gilios sprando žaizdos. Arijai tvarkant koją, Sandoras sugniaužė dešinį kumštį ir trankė juo žemę. Kai atėjo laikas sprandui, jis taip stipriai sukando lazdelę, kad ši perlūžo, ir Arijai teko ieškoti kitos. Skaliko akyse ji matė atsispindint siaubą.
— Pasuk galvą.
Ji plona srovele ėmė pilti verdantį vyną ant kruvinos vietos, kur anksčiau buvo ausis, ir Kligeino smakru ėmė šliaužti rudo kraujo ir raudono vyno pirštai. Tada jis rėkė, nors ir buvo sukandęs lazdelę. Paskui iš skausmo apalpo.
Dėl viso kito Arija susiprotėjo pati. Iš šalmo dugno išgriebė apsiausto juostas ir aprišo žaizdas. Kai priėjo prie ausies, teko apvynioti jam pusę galvos, kol kraujavimas liovėsi. Palengva Trišakį ėmė gaubti prieblanda. Arija leido žirgams pasiganyti, paskui supančiojo juos nakčiai ir kaip galėdama patogiau įsitaisė tarp dviejų akmenų. Laužas dar šiek tiek paruseno ir užgeso. Pro šakas Arija žiūrėjo į virš galvos patekėjusį mėnulį.
— Sere Gregori Kalne, — tyliai tarė ji, — Dunsenai, Meiluti Rafai, sere Ilinai, sere Merinai, karaliene Sersėja…
Neištarusi Poliverio ir Kutulio vardų ji jautėsi keistai. Ir nepaminėjusi Džofrio. Arija džiaugėsi, kad jis mirė, bet gailėjosi, kad nebuvo ten ir nematė jo mirštančio arba kad pati jo nenužudė. Poliveris sakė, kad jį nužudė Sansa ir Kipšas. Ar tai galėjo būti tiesa? Juk Kipšas buvo Lanisteris, o Sansa… Kaip gaila, kad negaliu persikūnyti į vilkę nei užsiauginti sparnų ir išskristi.
Jei Sansa dingo, tuomet iš Starkų liko vienintelė ji. Jonas buvo prie Sienos, už tūkstančio lygų, tačiau jis buvo Snou, o tie įvairiausi dėdės ir tetos, kuriems Skalikas norėjo ją parduoti, taip pat nebuvo tikri Starkai. Jie nebuvo vilkai.