Sandoras sudejavo, ir Arija pasivertė ant šono į jį pasižiūrėti. Staiga suvokė, kad neištarė ir jo vardo. Kodėl taip pasielgė? Arija mėgino galvoti apie Miką, tik sunkiai beprisiminė, kaip jis atrodė. Jiedu neilgai buvo pažįstami. Jis tik žaisdavo su manimi kautynes kalavijais.
— Skalike… — sušnabždėjo ji ir pridūrė: — Valar morgulis.
Gal iki ryto jis jau bus miręs…
Bet kai pro medžius ėmė skverbtis pirmieji nedrąsūs tekančios saulės spinduliai, būtent jis pažadino Ariją bakstelėjęs bato nosimi. Ji sapnavo vėl virtusi vilke, kartu su savo gauja besivejančia į kalvą lekiantį žirgą be raitelio, ir jo spyris pažadino ją tą akimirką, kai vilkai gyvulį apsupo ir jau ketino griebti.
Skalikas tebebuvo silpnas, judėjo lėtai ir nerangiai. Jis sudribo balne apsipylęs prakaitu, be to, ausis kraujavo net ir per tvarstį. Jam teko įtempti visas jėgas, kad išsilaikytų ir nenukristų nuo Pašaliečio. Jei Kalno vyrai būtų jų ieškoję, Arija abejojo, ar Sandoras būtų gebėjęs bent pakelti kalaviją. Ji žvilgtelėjo sau per petį, bet jiems už nugarų nebuvo nieko, tik nuo medžio į medį plasčiojantis varnas. Ir girdėjosi tik upės šniokštimas.
Dar prieš vidurdienį Sandoras Kligeinas ėmė sverdėti. Likus dar kelioms valandoms iki sutemų jis liepė sustoti.
— Turiu pailsėti, — tepasakė.
Šį kartą išlipęs iš balno jis tikrai pargriuvo. Ir, užuot mėginęs atsistoti, vargais negalais nuropojo po medžiu ir atsirėmė nugara į kamieną.
— Po perkūnais, — nusikeikė Sandoras, — po perkūnais… — Pamatęs, kad Arija į jį spokso, pridūrė: — Už taurę vyno gyvai nudirčiau tau odą, mergaite.
Užuot davusi vyno, Arija jam atnešė vandens. Sandoras gurkšnelį išgėrė, papriekaištavo jaučiąs dumblo prieskonį ir nugrimzdo į neramų karščiuojančio žmogaus miegą. Palietusi miegantįjį ji įsitikino, kad Kligeinas visas dega. Arija pauostė tvarsčius, panašiai kaip kartais darydavo meisteris Luvinas, kai ji įsipjaudavo arba nusibrozdindavo. Labiausiai jam kraujavo ausis, bet nuo žaizdos kirkšnyje, Arijos nuomone, sklido keistas kvapas.
Ji svarstė, ar toli ta Druskos įlanka ir ar ji viena galėtų ją rasti. Man nereikėtų jo žudyti. Jei tiesiog palikusi Kligeiną nujočiau, jis ir taip mirtų. Jis mirs nuo karščiavimo ir tysos po šiuo medžiu iki pasaulio pabaigos. Tačiau gal būtų geriau, jei pati jį nužudytų? Juk užeigoje ji nužudė ginklanešį, nors šis nieko jai nepadarė, tik sučiupo už rankos. O Skalikas nužudė Miką. Ir ne vien Miką. Galėčiau lažintis, kad jis užmušė šimtą mikų. Ir ją tikriausiai būtų nužudęs, jei nebūtų tikėjęsis gauti išpirkos.
Traukiama iš makštų žybtelėjo Adata. Poliveris bent jau rūpinosi ginklu ir laikė jį pagaląstą. Nė nepagalvojusi apie tai, Arija pasisuko šonu, vandens čiuožiko poza. Jai po kojomis sutraškėjo sausi lapai. Greita kaip gyvatė, pagalvojo ji. Slidi kaip vasaros šilkas.
Kligeinas atsimerkė.
— Prisimeni, kur širdis? — dusliai, pašnibždomis paklausė jis.
Arija stovėjo sustingusi kaip akmuo.
— Aš… aš tik…
— Nemeluok, — suurzgė jis. — Negaliu pakęsti melagių. O dar labiau nekenčiu bailių ir apgavikų. Nagi, pirmyn! — Bet Arija nė nekrustelėjo, tad jis pridūrė: — Nužudžiau tavo mėsininko sūnų. Perkirtau jį beveik pusiau, o paskui iš to juokiausi. — Jis išleido keistą garsą, ir Arija ne iš karto susivokė, kad Kligeinas kūkčioja. — O ta paukštytė, tavo gražuolė sesuo… Stovėjau ten apsivilkęs baltą apsiaustą ir leidau jiems ją mušti. Pareikalavau tos prakeiktos dainos, gražiuoju ji niekada nebūtų man dainavusi. Be to, ketinau ją paimti. Turėjau tai padaryti. Prieš palikdamas ją neūžaugai, turėjau ją kaip reikiant išdulkinti ir išplėšti širdį. — Jo veidas persikreipė iš skausmo. — Nori, kad maldaučiau, kale? Padaryk tai! Suteik gailestingumo dovaną… Atkeršyk už savo mažąjį Maiklą…
Už Miką. Arija nuo jo pasitraukė.
— Tu nenusipelnei gailestingumo dovanos.
Karščiuojančiomis akimis Skalikas žiūrėjo, kaip ji balnoja Bailę. Bet nė karto nemėgino atsikelti ir jos sulaikyti. Tik kai Arija sėdo į balną, jis tarė:
— Tikras vilkas pribaigtų sužeistą žvėrį.
Galbūt tikri vilkai tave ir ras, pagalvojo Arija. Gal saulei nusileidus tave užuos. Tada jis sužinos, ką vilkai daro šunims.
— Nereikėjo smogti man kirviu, — pasakė ji. — Turėjai išgelbėti mano motiną.
Ji apsuko kumelę ir, nė karto neatsigręžusi, nujojo.
Po šešių dienų giedrą rytą Arija prijojo vietą, kur Trišakio vaga ėmė platėti ir ore tvyrojo ne medžių, o druskos kvapas. Ji laikėsi vandens, jojo pro laukus ir ūkininkų sodybas ir šiek tiek po vidurdienio tolumoje pamatė miestą. Druskos įlanka, viltingai pagalvojo. Miesto viduryje dunksojo pilis; tiesą sakant, ji labiau priminė tvirtovę: į viršų kilo vienas kvadratinis bokštas, juosiamas kiemo ir išorinės apsauginės sienos. Dauguma krautuvių, užeigų ir aludžių prie uosto buvo apiplėštos ir sudegintos, tik viena kita atrodė dirbanti ir lankoma. Bet uostas čia buvo, rytuose driekėsi įlanka, kurios vandenys saulėje ribuliavo melsvai ir žaliai.
Be to, čia buvo ir laivų.
Trys, tarė sau Arija, trys laivai. Du iš jų tebuvo upinės baržos, pritaikytos plaukioti tik sekliuose Trišakio vandenyse. Trečias buvo didesnis, tai buvo jūrinis prekybinis laivas su dviem eilėmis irklų, paauksuotu priekiu ir trimis ilgais stiebais, ant kurių buvo suvyniotos ryškiai raudonos burės. Jo korpusas taip pat buvo nudažytas raudonai. Arija pasuko Bailę į prieplauką, norėdama geriau apžiūrėti šį laivą. Svetimi žmonės uoste neatrodo tokie svetimi kaip kaimeliuose, tad, rodės, niekam ir nerūpėjo, nei kas ji tokia, nei ko čia atsibastė.
Man reikia sidabro. Tai supratusi, Arija prikando lūpą. Pas Poliverį jie rado elnią ir keliolika varinių, pas jos nužudytą ginklanešį — aštuonis sidabrinius, o Kutulio kapše — vos porą variokų. Bet Skalikas liepė jai nutraukti jam batus ir perpjauti krauju permirkusių drabužių siūles, ir po kiekvienu kojos pirštu ji rado po elnią, o odinukės pamušale — tris auksinius drakonus. Bet visus pinigus pasiėmė Sandoras. Tai buvo neteisinga. Tie pinigai priklausė mums abiem. Jei Arija būtų suteikusi jam gailestingumo dovaną… bet nesuteikė. Dabar ji negalėjo nei grįžti, nei prašyti kieno nors pagalbos. Jei maldausi padėti, tikrai niekas nepadės. Jai reikėjo parduoti Bailę ir tikėtis, kad gautų pinigų pakaks.
Iš uoste sutikto vaikino ji sužinojo, kad arklidės paleistos pelenais, bet moteris, kuriai jos priklausė, vis dar prekiauja už septos. Arija lengvai rado ją — aukštą, stambią moterį, trenkiančią arkliais. Bailė jai patiko iš pirmo žvilgsnio, tad paklausė Arijos, kaip kumelė pas ją pateko, o išgirdusi atsakymą tik plačiai nusišypsojo.
— Aiškiai matyti, kad tai — grynakraujė kumelė, ir neabejoju, kad anksčiau priklausė kokiam nors riteriui, mieloji, — pareiškė ji. — Bet tas riteris nebuvo tavo žuvęs brolis. Daug metų prekiauju arkliais su pilies įgula ir žinau, kaip atrodo kilmingi žmonės. Ši kumelė — grynakraujė, o apie tave to nepasakysi. — Ji pirštu bakstelėjo Arijai į krūtinę. — Radai ją arba pavogei, štai kaip buvo. Kaip kitaip tokia nevalyva mergiotė kaip tu galėtų jodinėti tokia ristūne?