Arija prikando lūpą.
— Vadinasi, tu jos nepirksi?
Moteris nusijuokė.
— Vadinasi, paimsi tai, ką už ją duosiu, mieloji. O jei ne, eisime į pilį ir gali būti, kad išvis nieko negausi. Arba tau net užners kilpą ant kaklo už tai, kad pavogei kilnaus riterio žirgą.
Aplink ją susibūrė keli kiti Druskos įlankos gyventojai, taip pat turintys čia reikalų, tad Arija suprato negalėsianti moters nužudyti. Jai teko prikąsti lūpą ir leistis apgaunamai. Kapšelis, kurį ji gavo, buvo apgailėtinai subliūškęs, o kai paprašė pridėti už balną, kamanas ir gūnią, moteris iš jos tik pasijuokė.
Skaliko jai niekada nebūtų pavykę apgauti, koja už kojos traukdama į prieplauką pagalvojo ji. Nuo to laiko, kai jojo raita, tas kelias, rodos, pailgėjo keliomis myliomis.
Raudonoji galera tebestovėjo uoste. Jei laivas būtų išplaukęs, kol prekiautoja arkliais ją apvogė, to jau būtų buvę per daug. Kai Arija atėjo, jūreivis rideno trapą atstojančia stora lenta statinę midaus. Jai pamėginus sekti iš paskos denyje buvęs jūreivis kažką šūktelėjo jai nesuprantama kalba.
— Noriu pasikalbėti su kapitonu, — tarė jam mergaitė.
Bet jis ėmė rėkti dar garsiau. Ir vis dėlto, šis sambrūzdis atkreipė kresno žilaplaukio vyro skaisčiai raudonu apsiaustu dėmesį, o jis kalbėjo bendrąja kalba.
— Aš čia kapitonas, — pasakė jis. — Ko nori? Sakyk greičiau, vaikeli, turime pagauti potvynio bangą.
— Noriu į šiaurę, prie Sienos. Štai, galiu sumokėti. — Ji padavė kapitonui kapšelį. — Nakties sargyba jūroje turi pilį.
— Rytų sargybą. — Kapitonas išbėrė sidabrą į delną ir susiraukė. — Tiek teturi?
Per mažai, be žodžių suprato Arija. Kapitono veido išraiška jai tai patvirtino.
— Kajutės man nereikėtų, — pridūrė ji, — galėčiau miegoti triume arba…
— Paimk ją kaip kajutės merginą, — pasiūlė pro šalį ėjęs irklininkas, nešinas rietimu vilnos ant peties. — Galės miegoti su manimi.
— Prikąsk liežuvį, — atkirto kapitonas.
— Galėčiau dirbti, — neatlyžo Arija, — plauti denį. Kartą ploviau pilies laiptus. Arba galėčiau irkluoti…
— Ne, — atsakė kapitonas, — negalėtum. — Jis atidavė jai monetas. O jei ir galėtum, tai nieko nepadėtų, vaikeli. Šiaurėje mums nėra kas veikti. Ten tik ledas, karas ir piratai. Aplenkdami Kyšulį matėme į šiaurę plaukiančius kelis piratų laivus ir dar kartą tikrai nenoriu jų sutikti. Iš čia suksime irklus namo. Ir tau patarčiau taip daryti.
Aš neturiu namų, pagalvojo Arija. Neturiu gaujos. O dabar net arklio neturiu.
Kapitonas jau ketino nueiti, bet ji paklausė:
— Kieno šis laivas, milorde.
Jis kelias akimirkas patylėjo, o tada šyptelėjo ir atsakė:
— Tai — „Titano duktė“, ji priklauso laisvajam Bravoso miestui.
— Palauk, — staiga susigriebė Arija. — Turiu dar kai ką.
Monetą ji buvo įsikišusi į apatinius, kad nepamestų, tad ilgokai užtruko, kol ją iškrapštė, ir tuo metu irklininkas krizeno, o kapitonas laukė neslėpdamas nekantrumo.
— Dar viena sidabrinė moneta nieko nepakeis, vaikeli, — pagaliau tarė jis.
— Čia ne sidabrinė moneta. — Arija suspaudė pinigą. — Ji geležinė. Štai.
Ir Arija įspraudė ją kapitonui į delną — mažą, juodą, geležinę, Hagaro duotą monetą, tokią nutrintą, kad joje įspausto vyro veido bruožai buvo beveik nebeįžiūrimi. Tikriausiai ji bevertė, bet…
Kaptonas monetą apvertė ir įsistebeilijo, paskui vėl pažvelgė į Ariją.
— Tai… Kaip?..
Džakenas liepė ištarti ir žodžius. Arija susidėjo rankas ant krūtinės.
— Valar morgulis, — tarė ji taip garsiai, tarsi būtų žinojusi, ką šie žodžiai reiškia.
— Valar dohaeris, — atsakė jis, pakėlęs du ištiestus pirštus prie kaktos. — Žinoma, tu gausi kajutę.
Semvelis
— Jis čiulpia godžiau nei manasis.
Laikydama prie krūties, Džilė paglostė kūdikiui galvytę.
— Jis alkanas, — atsakė šviesiaplaukė moteris, vardu Vala, kurią juodieji broliai vadino tyržmogių princese. — Iki šiol jis buvo gyvas tik ožkos pienu ir stebuklingais gėrimais, gautais iš to aklo meisterio.
Berniukas, kaip ir Džilės kūdikis, vardo dar neturėjo. Tyržmogiams taip buvo įprasta. Net Menso Plėšiko sūnus vardą, atrodė, gaus tik sulaukęs trejų, nors Semas girdėjo brolius jį vadinant „mažuoju princu“ ir „gimusiu per mūšį“.
Jis žiūrėjo, kaip vaikas žinda Džilės krūtį, ir staiga atkreipė dėmesį, kad ir Jonas negali atitraukti nuo jos akių. Jonas šypsosi. Tiesa, ta šypsena buvo liūdna, bet vis dėlto šypsena. Ją pamačius Semui palengvėjo. Nuo tos dienos, kai grįžau, pirmą kartą matau jį šypsantis.
Iš Nakties forto jie keliavo į Gilųjį Ežerą, iš Giliojo Ežero — į Karalienės vartus, siauru keliuku traukė iš vienos pilies į kitą nepamesdami iš akių Sienos. Už pusantros paros kelio nuo Juodosios pilies, iš paskutiniųjų plumpinant pūslių pritrintomis kojomis, už nugarų Džilė išgirdo arklius ir atsisukusi pamatė iš vakarų artėjančią juodų raitelių koloną.
— Tai mano broliai, — nuramino ją Semas. — Be Nakties sargybos vyrų, šiuo keliu niekas nesinaudoja.
Paaiškėjo, kad tai — seras Denis Molisteris iš Šešėlių bokšto, sužeistas Bouvenas Maršas ir vyrai, likę gyvi po mūšio prie Kaukolių tilto. Pamatęs Daiveną, Milžiną ir Paniurėlį Edą Toletą, Semas neišlaikė ir apsiverkė.
Jie ir papasakojo jam apie mūšį prie Sienos.
— Stanis su savo riteriais išsilaipino Rytų sargyboje, o Koteris Paikas vedė juos žvalgų keliais, kad galėtų tyržmogius užklupti netikėtai, — papasakojo jam Milžinas. — Jis juos sutriuškino. Mensas Plėšikas pateko į nelaisvę, o tūkstantis geriausių jo karių žuvo, taip pat ir Harma Šungalvė. Kiti, kaip girdėjome, išsilakstė lyg prieš audrą vėjo blaškomi lapai.
Dievai geri, dingtelėjo Semui. Jei keliaudamas iš Krasterio pilies į pietus jis nebūtų pasiklydęs, jiedu su Džile galėjo atsidurti pačiame mūšio sūkuryje… arba bent jau Menso Plėšiko stovykloje. Tai būtų buvusi nebloga išeitis Džilei ir berniukui, bet tik ne jam. Semas buvo girdėjęs nemažai pasakojimų apie tai, kaip tyržmogiai elgiasi su į nelaisvę paimtais varnais. Jį nukrėtė šiurpas.
Tačiau jokie brolių pasakojimai nepadėjo jam pasiruošti tam, ką pamatė įkėlęs koją į Juodąją pilį. Bendroji menė buvo sudegusi iki pamatų, o didieji mediniai laiptai virtę ledo nuoskilų ir apanglėjusių rąstgalių krūva. Donalas Nojus, Rastis, Kurčiasis Dikas, Raudonasis Eilinas ir daug kitų vyrų žuvo, ir vis dėlto žmonių pilyje buvo daugiau, nei Semas kada nors buvo matęs; tiesa, tie žmonės buvo ne juodieji broliai, o karaliaus kariai, kurių čia atvyko per tūkstantį. Pirmą kartą, kiek tik siekia atmintis, Karaliaus bokšte buvo įsikūręs karalius, be to, vėliavos plevėsavo ant Ieties, Hardino, Pilkojo bokštų, ant Skydo menės ir ant kitų pastatų, kurie ilgus metus stovėjo tušti ir apleisti.
— Ta didelė, auksinė su juodu elniu yra karališka Barateonų giminės vėliava, — paaiškino jis Džilei, anksčiau niekada nemačiusiai vėliavų. — Lapė ir gėlės — Florentų giminės ženklas. Vėžlys — Estermontų, kardžuvė — Bar Emonų, o sukryžiuoti trimitai — Vensingtonų.