— Jos visos spalvingos kaip gėlės, — tarė Džilė. — Man patinka tos geltonos su liepsnomis. Žiūrėk, tos liepsnos išsiuvinėtos ir ant kai kurių kareivių palaidinių.
— Tai liepsnojanti širdis. Nežinau, kieno tas ženklas.
Tačiau netrukus Semas sužinojo.
— Karalienės vyrų, — paaiškino jam Pipas, džiaugsmingai jį sutikęs ir šūktelėjęs: „Bėkite ir užsidėkite ant durų skersinį, vaikinai, Semas Žudikas grįžo iš kapo.“ Tuo metu Grenas taip stipriai suspaudė glėbyje Semą, kad šiam rodės, jog lūš šonkauliai. — Bet kur karalienė, geriau neklausk. Stanis paliko ją Rytų sargyboje su savo dukterimi ir flotile. Į žygį moterų jis neėmė, išskyrus raudonąją.
— Raudonąją? — nustebęs paklausė Semas.
— Melisandrą iš Ašajaus, — paaiškino Grenas. — Karaliaus burtininkę. Sklinda kalbos, jog Drakono Uoloje ji gyvą ant laužo sudegino vieną vyrą, kad Staniui plaukiant į šiaurę pūstų palankus vėjas. Per mūšį ji taip pat buvo šalia ir davė jam stebuklingą kalaviją. Tą ginklą jie vadina Spindulinguoju. Palauk, kol jį pamatysi. Tas kalavijas spindi, tarsi į jo ašmenis būtų įlieta saulės. — Jis vėl pažvelgė į Semą ir dar kartą plačiai ir paikai nusišypsojo. — Vis dar negaliu patikėti, kad tu čia.
Jį išvydęs nusišypsojo ir Jonas Snou, bet toje šypsenoje ir vėl matėsi nuovargis.
— Vis dėlto grįžai, — pasakė jis. — Ir išgelbėjai Džilę. Puikiai pasidarbavai, Semai.
Sprendžiant iš Greno pasakojimo, Jonas ir pats šauniai pasidarbavo. Tačiau, nors atkovojo Žiemos ragą ir paėmė į nelaisvę tyržmogių princą, serui Aliseriui Tornui ir jo draugužiams to buvo per maža ir jie vis tiek vadino Joną perbėgėliu. Meisteris Eimonas sakė, kad jo žaizda gyja gerai, bet Jonas turėjo kitų randų, slypinčių giliau nei veide prie akies. Jis gedi savo tyržmogės merginos ir žuvusių brolių.
— Keista, — tarė jis Semui. — Krasteris nemėgo Menso, o Mensas — Krasterio, bet dabar Krasterio duktė maitina Menso sūnų.
— Pieno turiu pakankamai, — tyliai ir droviai pasakė Džilė. — Mano vaikelis išgeria nedaug. Jis ne toks godus kaip šis.
Staiga į juos atsisuko netoliese stovėjusi tyržmogė Vala.
— Girdėjau karalienės vyrus šnekant, kad raudonoji moteris ketina sudeginti Mensą gyvą, kai tik šis truputį atgaus jėgas.
Jonas šaltai ją nužvelgė.
— Mensas dezertyravo iš Nakties sargybos. Už tokį nusižengimą laukia mirties bausmė. Jei jį būtų sugavę Nakties sargybos vyrai, dabar jis jau būtų pakartas, bet jis — karaliaus belaisvis, o karaliaus ketinimų nežino niekas, tik raudonoji moteris.
— Noriu jį pamatyti, — paprašė Vala. — Noriu parodyti jam jo sūnų. Prieš mirdamas Mensas nusipelno bent jau pamatyti savo sūnų.
Semas pamėgino jai paaiškinti.
— Niekam neleidžiama su juo matytis, tik meisteriui Eimonui, miledi.
— Jei tai priklausytų nuo manęs, Mensui būtų leista palaikyti ant rankų savo sūnų.
Šypsena Jono veide dingo.
— Atleisk, Vala. — Jis nusisuko. — Mudu su Semu turime reikalų. Na, bent jau Semas jų turi. Paklausime, ar negalėtum aplankyti Menso. Daugiau nieko negaliu pažadėti.
Semas dar pastoviniavo, spustelėjo Džilei ranką ir pažadėjo grįžti pas ją po vakarienės. Tada nuskubėjo paskui Joną. Prie durų stovėjo sargyba — ietimis ginkluoti karalienės vyrai. Jonas jau buvo įveikęs pusę laiptų, bet, išgirdęs paskui jį pūtuojantį Semą, palaukė.
— Džilei jauti daugiau nei vien simpatiją, ar ne?
Semas nuraudo.
— Džilė gera. Gera ir kilni. — Jis džiaugėsi, kad ilgai trukęs košmaras baigėsi, džiaugėsi grįžęs pas brolius į Juodąją pilį, bet… būdavo naktų, kai gulėdamas vienas savo kambarėlyje galvodavo, kokia šilta būdavo Džilė, kai įsirangydavo po kailių krūva ir tarp jųdviejų paguldydavo kūdikį. — Ji… ji įkvėpė man drąsos, Jonai. Narsuoliu netapau, tik pasidariau drąsesnis…
— Juk žinai, kad negali jos pasilikti, — švelniai tarė Jonas, — kaip ir aš nebūčiau galėjęs likti su Igrite. Mes abu ištarėme priesaikos žodžius, Semai. Visi ištarėme.
— Žinau. Džilė sakė, kad galėtų būti mano žmona, bet… pasakiau jai apie priesaiką ir paaiškinau, ką ji reiškia. Nežinau, ar ji nuliūdo, ar apsidžiaugė, bet viską jai išklojau. — Jis susinervinęs kiek patylėjo ir paklausė: — Jonai, ar melas gali būti garbingas, jei meluojama… turint kilnų tikslą?
— Manau, tai priklauso ir nuo melo, ir nuo tikslo. — Jonas pažvelgė į Semą. — Meluoti nepatarčiau. Tu nemoki meluoti, Semai. Iš karto nurausti, imi mekenti ir užsikerti.
— Tiesa, — linktelėjo Semas, — bet galiu meluoti laiške. Su plunksna rankoje man sekasi geriau. Kai ką… sugalvojau. Pamaniau, kai čia viskas nurims, galbūt Džilei būtų geriausia… pamaniau, galėčiau išsiųsti ją į Rago Kalvą. Pas savo motiną, seseris ir… t-tėvą. Jei Džilė pasakytų, kad kūdikis… mano… — Jis vėl nuraudo. — Žinau, mano motina jo norėtų. Ji rastų vietos ir Džilei, rastų jai kokią nors tarnybą, ne sunkesnę už vergavimą Krasteriui. O lordas Re-rendilas, jis… niekada nepasakytų: „Ne“, be to, jam gali būti net malonu manyti, kad pradėjau pavainikį su tyržmoge. Taip bent jau įrodyčiau, kad esu tikras vyras, kad galiu sugulti su moterimi ir pradėti vaiką. Kartą jis man pasakė, jog neabejoja, kad ir mirsiu nekaltas, kad jokia moteris niekada… na, žinai… Jonai, jei tai padaryčiau, jei parašyčiau melagingą laišką… ar tai būtų geras darbas? Berniuko lauktų visai kitoks gyvenimas…
— Jis būtų pavainikis ir augtų savo senelio pilyje, ar ne? — Jonas gūžtelėjo. — Labai daug kas priklauso nuo tavo tėvo ir nuo to, koks bus berniukas. Jei atsigimė į tave…
— Neatsigimė. Jo tėvas — Krasteris. Tu jį matei, jis tvirtas kaip senas kelmas, o Džilė stipresnė, nei atrodo.
— Jei berniukas bus gabus ir išmoks valdyti kalaviją bei ietį, tikrai gaus vietą bent jau tavo tėvo namų sargyboje, — pasakė Jonas. — Yra nemažai pavainikių, tapusių ginklanešiais, o vėliau net pakeltų į riterius. Bet geriau pirma pasirūpink, kad Džilė gebėtų įtikinamai žaisti šį žaidimą. Sprendžiant iš to, ką esi pasakojęs apie lordą Rendilą, abejoju, ar jam patiktų būti mulkinamam.
Ant išorinių bokšto laiptų stovėjo ir daugiau sargybinių. Tačiau jie buvo karaliaus vyrai; Semas netruko pajusti skirtumą. Karaliaus vyrai buvo paprasti ir nedievobaimingi, kaip ir visi kariai, o karalienės vyrai buvo aistringai atsidavę Melisandrai iš Ašajaus ir Šviesos Valdovui.
— Vėl eini į pratybų aikštę? — jiedviem žingsniuojant per kiemą paklausė Semas. — Ar išmintinga tiek daug praktikuotis, kol dar nebaigė gyti žaizda?
Jonas gūžtelėjo.
— O ką man daugiau veikti? Maršas nušalino mane nuo tarnybos, mat bijo, kad tebesu perbėgėlis.
— Tuo tiki tik maža saujelė brolių, — nuramino jį Semas. — Seras Aliseris ir jo draugai. O dauguma brolių mano kitaip. Lažinuosi, kad ir karalius Stanis žino tiesą. Atnešei jam Žiemos ragą ir paėmei į nelaisvę Menso Plėšiko sūnų.
— Kai tyržmogiai paspruko, aš tik gyniau Valą ir kūdikį nuo plėšikautojų ir pasaugojau juos, kol mus rado žvalgai. Nieko nepaėmiau į nelaisvę. Akivaizdu, kad karalius Stanis savo žmones valdo kieta ranka. Jis leidžia jiems truputį pasiplėšti grobio, bet girdėjau apie viso labo tris išprievartautas tyržmoges, o vyrai, kurie tai padarė, iš karto buvo iškastruoti. Kaip suprantu, turėjau žudyti bėgančius laisvosios tautos žmones. Seras Aliseris visiems pasakoja, jog kalaviją išsitraukiau vienintelį kartą — mūsų priešams ginti. Jis tvirtina, girdi, nenužudžiau Menso Plėšiko, nes buvau su juo susimokęs.