— Taip sako tik seras Aliseris, — nuramino jį Semas. — Visi žino, koks jis žmogus.
Seras Aliseris Tornas buvo kilmingas riteris, daug metų tarnaujantis Nakties sargyboje, ir galėjo būti rimtas kandidatas į lordo vado vietą, tačiau beveik visi vyrai, kuriuos jis mokė būdamas kovų meistru, jo nemėgo. Žinoma, jis buvo pasiūlytas į vadus, bet po savaitės pirmą dieną buvo šeštas, o antrą prarado dar balsų, Tornas pasitraukė ir paragino brolius balsuoti už lordą Janą Slintą.
— Visi žino, kad seras Aliseris yra kilmingas, santuokoje gimęs riteris, o aš — pavainikis, nužudęs Koriną Pusrankį ir miegojęs su tyržmogių ietininke. Girdėjau juos mane vadinant várgu. Bet paaiškink man, kaip galiu būti vilkolakis, jei neturiu vilko? — Jonas vyptelėjo. — Vaiduoklio jau net nebesapnuoju. Dabar sapne matau tik kriptas ir akmeninius karalius savo sostuose. Kartais girdžiu Robo ir savo tėvo balsą, tarsi jie dalyvautų puotoje. Bet mus skiria siena ir žinau, kad man ten vietos nėra.
Gyviesiems mirusiųjų puotose ne vieta. Skausmo draskoma širdimi Semas vis dėlto nutylėjo, ką žino. Branas nemiręs, Jonai, norėjo ištarti jis. Jis su draugais ir jie traukia į šiaurę raiti ant milžiniško briedžio, joja į Vaiduoklių miško tankmę ieškoti triakės varnos. Tai atrodė visiškas kliedesys, ir kartais Semas Tarlis pagalvodavo, ar tik nebus viso to susapnavęs, išsigalvojęs apimtas karštinės, kankinamas baimės ir alkio, bet… vis tiek viską būtų išplepėjęs Jonui, jei nebūtų davęs žodžio tylėti.
Tris kartus jis prisiekė saugoti paslaptį: vieną kartą Branui, antrą kartą — tam keistuoliui vaikinui Džodženui Ridui, o trečią kartą — Šaltarankiui. „Visi mano, kad berniukas miręs, — prieš jiems išsiskiriant pasakė jo gelbėtojas. — Tegul jo kaulai ilsisi ramybėje. Nenorime, kad ieškotojai imtų lipti mums ant kulnų. Prisiek, Semveli iš Nakties sargybos. Prisiek savo gyvybe, kurią tau išgelbėjau.“
Semas nuliūdęs krustelėjo ir tarė:
— Lordas Slintas niekada nebus išrinktas lordu vadu. — Tai buvo geriausia ir vienintelė paguoda, kurią jis galėjo suteikti Jonui. — Taip nenutiks.
— Semai, tu mielas, bet paikas. Atsimerk. Tai vyksta jau ne pirmą dieną. — Jonas nusibraukė nuo akių plaukus ir pridūrė: — Gal aš nieko daugiau neišmanau, bet tai tikrai žinau. O dabar atleisk man, turiu kai kam iš visų jėgų kirsti kalaviju.
Semas nieko negalėjo padaryti, tad stovėjo ir žiūrėjo į Joną, žingsniuojantį link ginklinės ir pratybų aikštės. Ten jis praleisdavo didžiąją dienos dalį. Serui Endriui žuvus, o serui Aliseriui šio reikalo netvarkant, Juodojoje pilyje neliko kovų meistro, todėl Jonas pats apsiėmė treniruoti kelis dar gana žalius naujokus: Šilkinį, Arklį, Klišakojį Robiną, Aroną ir Emriką. O kai vaikinai turėdavo pareigų, jis valandų valandas liedavo prakaitą vienas, praktikuodamasis su kalaviju, skydu ir ietimi arba galynėdamasis su visais, kas tik sutikdavo su juo susiremti.
„Semai, tu mielas, bet paikas, — grįžtant į meisterio bokštą nuskambėjo jam ausyse Jono žodžiai. — Atsimerk. Tai vyksta jau ne pirmą dieną.“ Ar gali būti, kad Jonas teisus? Kad taptų Nakties sargybos lordu vadu, už kandidatą turėjo balsuoti du trečdaliai prisiekusių brolių, o po devynių dienų ir devynių balsavimų iki šios ribos nė vienas nebuvo net priartėjęs. Tiesa, už lordą Slintą balsavo vis daugiau vyrų, iš pradžių jis aplenkė Bouveną Maršą, paskui Otelą Jarviką, bet vis dar gerokai atsiliko nuo sero Denio Molisterio iš Šešėlių bokšto ir Koterio Paiko iš Rytų sargybos prie jūros. Kuris nors iš jųdviejų tikriausiai ir taps naujuoju lordu vadu, tarė sau Semas.
Stanis pastatė sargybinius ir prie meisterio durų. Jo kambariuose buvo karšta ir pilna per mūšį sužeistų vyrų; juodųjų brolių, karaliaus karių ir karalienės kovotojų. Klaidas šlepsėjo tarp jų nešinas ožkos pienu ir migdančiu vynu, bet meisteris Eimonas buvo išėjęs aplankyti Menso Plėšiko ir dar negrįžęs. Semas pasikabino apsiaustą ant gembės ir nuėjo padėti. Bet net ir nešiojant migdantį vyną, pilstant jį ir keičiant tvarsčius, jam nedavė ramybės Jono žodžiai. „Semai, tu mielas, bet paikas. Atsimerk. Tai vyksta jau ne pirmą dieną.“
Po geros valandos Semas atsiprašė pasakęs, kad jam reikia pasirūpinti varnais. Lipdamas į varnų lizdus, jis stabtelėjo užmesti akies į lentelę, kurioje buvo surašyti vakarykščiai balsai. Pačioje rinkimų pradžioje buvo pasiūlyta per trisdešimt kandidatų, bet dauguma pasitraukė įsitikinę, jog tikrai nelaimės. Vakar vakare buvo likę septyni. Seras Denis Molisteris surinko du šimtus trylika balsų, Koteris Paikas šimtą aštuoniasdešimt septynis, lordas Slintas septyniasdešimt keturis, Otelas Jarvikas šešiasdešimt, Bouvenas Maršas keturiasdešimt devynis, Tripirštis Hobas penkis, o Paniurėlis Edas Toletas vieną. Pipas ir jo kvaili pokštai. Semas peržiūrėjo ankstesnio balsavimo rezultatus. Pradedant trečia balsavimo diena, seras Denis, Koteris Paikas ir Bouvenas Maršas ėmė prarasti balsus, tas pats nuo šeštos dienos nutiko ir Otelui Jarvikui. Tik lordas Janas Slintas kasdien rinko vis daugiau balsų.
Semas girdėjo pastogėje kranksint paukščius, tad padėjo popierius ir užlipo jų palesinti. Pamatęs, kad atsirado trys nauji varnai, jis maloniai nustebo. Snou, kranksėjo paukščiai, Snou, Snou, Snou. To žodžio Semas buvo juos išmokęs. Net atskridus naujokams varnų buveinė atrodė beviltiškai tuščia. Kol kas grįžo vos keli iš Eimono išsiųstų paukščių. Bet vienas pasiekė Stanį. Vienas rado Drakono Uolą ir riterį, kuriam teberūpėjo Sienos likimas. Semas žinojo, kad už tūkstančio lygų į pietus jo tėvas, kaip Tarlių giminės galva, prisiekė ištikimybę berniukui karaliui, sėdinčiam Geležiniam soste, bet nei karalius Džofris, nei mažasis karalius Tomenas nepasivargino padėti pagalbos besišaukiančiai Sienai. Ko vertas karalius, neginantis savo karalystės? — piktai pagalvojo Semas, prisiminęs naktį Pirmųjų Žmonių Kumštyje ir siaubingą, varginančią kelionę per tamsą, sniegą ir baimės maršką į Krasterio pilį. Tiesa, šalia karalienės vyrų jis jautėsi nesmagiai, tačiau jie bent jau atjojo.
Tą vakarą per vakarienę Semas ieškojo Jono Snou, bet taip ir nepamatė jo skliautuotoje, į urvą panašioje menėje, kurioje broliai dabar valgydavo. Pagaliau jis atsisėdo ant suolo šalia savo bičiulių. Pipas pasakojo Paniurėliui Edui apie buvusias lažybas, kuris iš kareivių-kaliausių surinks daugiau tyržmogių strėlių.
— Tu ilgai pirmavai, bet Vatas iš Ilgojo Ežero paskutinę dieną gavo tris ir tave aplenkė.
— Aš niekada nieko nelaimiu, — nusiskundė Paniurėlis Edas. — O Vatui dievai visuomet būdavo palankūs. Kai tyržmogiai numetė jį nuo Kaukolių tilto, jis kažkaip įsigudrino įkristi į puikų gilų upės duburį. Argi jam nepasisekė, kad nesitėškė į kurį nors iš akmenų?
— Ar iš aukštai jis krito? — pasiteiravo Grenas. — Ar įkritęs į duburį liko gyvas?
— Ne, — papurtė galvą Paniurėlis Edas. — Jis jau buvo negyvas, mat gavo kirviu į galvą. Ir vis tiek jam labai pasisekė, kad nesitėškė į akmenis.
Tripirštis Hobas pažadėjo broliams tą vakarą iškepti ant laužo mamuto šlaunį, galbūt tikėdamasis taip išprašyti daugiau balsų. Jei toks buvo jo sumanymas, reikėjo paieškoti jaunesnio mamuto, pagalvojo Semas, traukdamas iš tarpdančio sausgyslės skiautelę. Atsidusęs jis pastūmė lėkštę.
Netrukus turėjo vykti dar vienas balsavimas ir menėje tvyranti įtampa buvo juntama labiau nei dūmai. Koteris Paikas sėdėjo prie ugnies apsuptas Rytų sargybos žvalgų. Seras Denis Molisteris buvo įsitaisęs prie durų su mažesniu būriu Šešėlių bokšto vyrų. Janas Slintas sėdi geriausioje vietoje, dingtelėjo Semui, pusiaukelėje tarp ugnies ir skersvėjo. Jis sunerimo pamatęs šalia jo Bouveną Maršą, išblyškusį ir sulysusį, sutvarstyta galva, bet atidžiai klausantį kiekvieno lordo Slinto žodžio. Kai Semas atkreipė į tai draugų dėmesį, Pipas tarė: