— Lauksime tavęs ant Sienos, — pasakė Melisandra.
Lauksime, išgirdo Jonas, ne lauks. Vadinasi, yra taip, kaip žmonės kalba. Tikroji karalienė yra ji, o ne ta, kur liko Rytų sargyboje.
Ginklinėje jis pakabino savo šarvus ir šarvinius marškinius, paskui grįžo į savo kambarį, nusivilko prakaitu permirkusius drabužius ir apsivilko švarius juodus rūbus. Jonas žinojo, kad narve bus vėjuota ir šalta, o ant ledo Sienos viršaus dar šalčiau ir dar labiau vėjuota, todėl pasirinko storą apsiaustą su gobtuvu. Pagaliau pasiėmė Ilganagį ir pasikabino kalaviją ant nugaros.
Melisandra laukė jo Sienos papėdėje. Karalienės vyrus ji buvo paleidusi.
— Ko jo malonybė iš manęs nori? — kai jiedu įžengė į narvą, paklausė Jonas.
— Visko, ką gali duoti, Jonai Snou. Jis — karalius.
Jis uždarė duris ir trūktelėjo virvę, ant kurios buvo parištas varpas. Gervė ėmė suktis. Jie kilo. Diena buvo giedra ir Siena verkė, ilgi vandens pirštai sruvo jos veidu ir spindėjo saulėje. Geležinio narvo ankštumoje Jonas nemaloniai jautė, kad šalia stovi raudonoji moteris. Ji net kvepia raudoniu. Tas kvapas jam priminė Mikeno kalvę: tokį kvapą skleisdavo iki raudonumo įkaitinta geležis. Tai buvo dūmų ir kraujo kvapas. Ugnies pabučiuota, pagalvojo jis ir prisiminė Igritę. Vėjas įsisuko į ilgus raudonus Melisandros apdarus ir jų skvernai ėmė plaktis į šalia stovinčio Jono kojas.
— Tau nešalta, miledi? — paklausė jis.
Melisandra nusijuokė.
— Man niekada nebūna šalta. — Rubinas jai ant kaklo, rodos, pulsavo jos plakančios širdies ritmu. — Manyje gyvena Valdovo ugnis, Jonai Snou. Pats pajusk. — Ji priglaudė jo delną sau prie skruosto ir palaikė, kol Jonas pajuto, koks jis šiltas. — Štai koks turi būti gyvenimas, — paaiškino ji Jonui. — Tik mirtis šalta.
Stanį Barateoną jiedu rado stovintį vieną ant Sienos krašto, mąsliai žvelgiantį į jo laimėto mūšio lauką ir už jo ošiantį žalią mišką. Jis mūvėjo tas pačias juodas kelnes, vilkėjo tuniką ir avėjo tokius pat batus kaip ir Nakties sargybos broliai. Iš kitų jis išsiskyrė tik savo apsiaustu: šis buvo storas, aukso spalvos, juodo kailio kraštais, susegtas liepsnojančios širdies formos sege.
— Atvedžiau pas tave Vinterfelo pavainikį, tavo malonybe, — tarė Melisandra.
Stanis atsisukęs atidžiai Joną nužvelgė. Jo akys po vešliais antakiais atrodė kaip bedugniai mėlyni duburiai. Įdubę karaliaus skruostai ir stambus smakras buvo apžėlę trumpai kirpta melsvai juoda barzda, bet ji menkai temaskavo nuovargį sulysusiame jo veide, be to, karalius buvo kietai sukandęs dantis. Jo sprandas ir pečiai buvo įsitempę, o dešinė plaštaka sugniaužta. Jonas staiga prisiminė, ką Donalas Nojus kartą pasakė apie brolius Barateonus. „Robertas buvo grynas plienas. O Stanis — gryna geležis, kieta ir stipri, bet, kaip dera geležiai, trapi. Lenkdamasis jis palūš.“ Nerimaudamas ir svarstydamas, ko šiam trapiam karaliui iš jo prireikė, Jonas priklaupė.
— Kelkis. Daug apie tave girdėjau, lorde Snou.
— Aš ne lordas, valdove. — Jonas atsistojo. — Žinau, ką girdėjai. Kad esu perbėgėlis ir bailys. Kad nužudžiau savo brolį, Koriną Pusrankį, tikėdamasis, jog tyržmogiai paliks mane gyvą. Kad keliavau su Mensu Plėšiku ir buvau paėmęs į žmonas tyržmogę.
— Tiesa. Girdėjau ir tai, ir dar daugiau. Sklinda kalbos, kad tu dar ir várgas, odos keitikas, kuris naktį vaikščioja pasivertęs vilku. — Karalius Stanis blankiai šyptelėjo. — Kiek tose kalbose tiesos?
— Turiu didvilkį, Vaiduoklį. Palikau jį prieš lipdamas į Sieną netoli Pilkosios sargybos ir nuo to laiko nemačiau. Korinas Pusrankis įsakė man prisidėti prie tyržmogių. Jis žinojo, kad tyržmogiai lieps man jį nužudyti ir įrodyti savo ištikimybę, ir patarė man daryti viską, ką jie lieps. O ta moteris buvo vardu Igritė. Su ja sulaužiau duotus įžadus, bet prisiekiu savo tėvo vardu, jog niekada nebuvau perbėgėlis.
— Tikiu tavimi, — linktelėjo karalius.
Šie žodžiai Joną nustebino.
— Kodėl?
Stanis prunkštelėjo.
— Pažįstu Janą Slintą. Ir Nedą Starką pažinojau. Su tavo tėvu nebuvome draugai, bet tik kvailys būtų galėjęs abejoti jo sąžine ir garbe. Tu paveldėjai iš jo žvilgsnį. — Stanis Barateonas buvo tvirtas vyras, gerokai aukštesnis už Joną, bet toks sulysęs, jog atrodė dešimčia metų vyresnis, nei iš tiesų buvo. — Žinau daugiau, nei tu manai, Jonai Snou. Žinau, kad tu radai drakonų stiklo durklą, kuriuo Rendilo Tarlio sūnus nudūrė Kitą.
— Tą durklą rado Vaiduoklis. Ginklas buvo suvyniotas į žvalgo apsiaustą ir užkastas po Pirmųjų Žmonių Kumščio pamatu. Ten buvo ir daugiau tokių ginklų… iečių ir strėlių antgalių iš drakonų stiklo.
— Žinau, kad gynei šios pilies vartus, — pridūrė karalius Stanis. — Jei nebūtum gynęs, būčiau pavėlavęs.
— Vartus gynė Donalas Nojus. Jis ir žuvo ten, tunelyje kovodamas su milžinų karaliumi.
Stanis susiraukė.
— Nojus nukaldino man pirmą kalaviją ir karo kūjį Robertui. Jei dievas būtų norėjęs išsaugoti jį gyvą, jis būtų buvęs geresnis lordas vadas jūsų ordinui už visus tuos kvailius, kurie dabar riejasi dėl tų pareigų.
— Koteris Paikas ir seras Denis Molisteris ne kvailiai, valdove, — tarė Jonas. — Jie geri ir gabūs vyrai. Otelas Jarvikas taip pat savotiškai sumanus. Lordas Mormontas pasitikėjo jais visais.
— Tavo lordas Mormontas apskritai buvo lengvatikis. Kitaip nebūtų žuvęs nuo saviškių rankos. Bet mes kalbėjome apie tave. Aš nepamiršau, kad atnešei mums stebuklingą ragą ir paėmei į nelaisvę Menso Plėšiko žmoną ir sūnų.
— Dala mirė. — Jonui dėl to vis dar buvo liūdna. — Vala — jos sesuo. Ją ir mažylį paimti į nelaisvę buvo visai nesunku, tavo malonybe. Tu privertei tyržmogius kautis, o persivertėlis odos keitikas, kurį Mensas paliko saugoti savo karalienės, ereliui sudegus išprotėjo. — Jonas žvilgtelėjo į Melisandrą. — Kai kas sako, jog tai tavo darbas.
Ji stovėjo ant veido krentančiais vario spalvos plaukais ir jam nusišypsojo.
— Šviesos Valdovo nagai labai karšti, Jonai Snou.
Jonas pritariamai linktelėjo ir vėl atsisuko į karalių.
— Tavo malonybe, kalbėjai apie Valą… Ji prašė leisti pasimatyti su Mensu Plėšiku ir nunešti parodyti jam sūnų. Tai būtų… malonė.
— Tas žmogus dezertyravo iš jūsų ordino. Visi jūsų broliai primygtinai reikalauja jam mirties bausmės. Kodėl turėčiau suteikti jam malonę?
Jonas nesumojo, ką atsakyti.
— Ta malonė būtų ne jam, o Valai. Jos velionės sesers, kūdikio motinos, atminimui.
— Tau ta Vala patinka?
— Aš jos beveik nepažįstu.
— Girdėjau šnekant, kad ji graži.
— Labai, — pripažino Jonas.
— Grožis gali būti apgaulingas. Mano brolis šią pamoką išmoko gyvendamas su Sersėja Lanister. Ji jį nužudė, dėl to neverta abejoti. Tavo tėvą ir Joną Ariną — taip pat. — Stanis suraukė antakius. — Tu gyvenai su tyržmogiais. Kaip manai, ar jie bent supranta, kas yra garbė?
— Taip, — linktelėjo Jonas, — supranta, bet savaip, valdove.
— O Mensas Plėšikas — garbingas žmogus?
— Taip. Manau, kad garbingas.
— O Kaulų Lordas?
Jonas suabejojo.
— Mes vadiname jį Barškalu. Jis klastingas ir trokšta kraujo. Jei ir turi garbės, tai slepia ją giliai, po savo kauliniais šarvais.
— O tas kitas vyras, tas Tormundas su daug vardų, kuriuos visus po mūšio pamiršome? Sakyk tiesą.