— Mano tėvas svajojo vėl apgyvendinti Dovaną, — pripažino Jonas. — Jiedu su mano dėde Bendžinu apie tai kalbėdavosi. — Bet jam nė į galvą nešovė įkurdinti joje tyržmogius. Kita vertus, jis niekada su tyržmogiais ir nekeliavo. Jonas savęs neapgaudinėjo: laisvoji tauta būtų neklusnūs valdiniai ir pavojingi kaimynai. Ir vis dėlto, palyginus rusvus Igritės plaukus ir šaltas mėlynas numirėlių akis, nebuvo sunku apsispręsti. — Aš pritariu.
— Puiku, — tarė karalius Stanis. — Naują sąjungą geriausiai sutvirtina vedybos. Ketinu savo Vinterfelo lordą apvesdinti su tyržmogių princese.
Gali būti, kad Jonas per ilgai klajojo su tyržmogiais; jis nesusilaikęs nusijuokė.
— Tavo malonybe, — tarė jis, — nesvarbu, kad ji belaisvė, bet jei manai galįs Valą man atiduoti, bijau, kad apie tyržmogių moteris tau dar reikia daug ką sužinoti. Kad ir kas sugalvos ją vesti, tam teks įlipti pro pilies bokšto langą ir išsinešti ją ant kalavijo smaigalio…
— „Kad ir kas“? — Stanis mąsliai nužvelgė Joną. — Ar tai reiškia, kad tu merginos nevesi? Įspėju, kad ji — dalis kainos, kurią turi sumokėti, jei nori savo tėvo vardo ir pilies. Ši santuoka būtina, kad sustiprintų naujųjų mūsų valdinių ištikimybę. Atmeti mano siūlymą, Jonai Snou?
— Ne, — pernelyg greitai atsakė Jonas. Karalius šnekėjo apie Vinterfelą, o Vinterfelo lengva ranka jis negalėjo atsisakyti. — Aš tik… Viskas taip staiga užgriuvo, tavo malonybe. Ar galėčiau paprašyti, kad duotum man šiek tiek laiko pagalvoti?
— Jei taip nori… Bet galvok greitai. Aš nesu kantrus vyras, ir tavo juodieji broliai netrukus tuo įsitikins. — Stanis uždėjo liesą, išdžiūvusią ranką Jonui ant peties. — Niekam nepasakok, apie ką šiandien čia kalbėjomės. Niekam. O kai grįši, tau reikia tik priklaupti, padėti kalaviją man po kojomis, prisiekti, kad man tarnausi, ir atsistosi jau būdamas Jonas Starkas, Vinterfelo lordas.
Tirionas
Per storas medines duris išgirdęs triukšmą, Tirionas Lanisteris pasirengė mirti.
Pats laikas, pagalvojo. Ateikite, ateikite ir padarykite viskam galą. Jis šiaip taip atsistojo. Ilgai sėdėjo parietęs po savimi kojas ir šios nutirpo. Tirionas pasilenkė ir trindamas išvaikė jas raižančius peilius. Eidamas prie budelio trinkos neklupčiosiu ir nesvirduliuosiu.
Jis svarstė, ar jie nužudys jį čia, tamsoje, ar temps per visą miestą, kad seras Ilinas Peinas galėtų nukirsti galvą. Po farsu tapusio teismo mielajai jo seseriai ir mylimam tėvui galbūt labiau patiktų atsikratyti jo tyliai ir nerizikuoti, kad teisingumą įvykdytų minia. Galėčiau žmonėms pasakyti kelis įžeidžiančius dalykus, jei tik jie leistų man kalbėti. Tik… argi jie bus tokie kvaili?
Subarškėjus raktams ir girgždančioms celės durims atsidarius į vidų, Tirionas nugara prisiglaudė prie drėgnos sienos gailėdamasis, kad neturi ginklo. Bet galiu kandžiotis ir spardytis. Mirsiu burnoje jausdamas kraujo skonį, o tai — jau šis tas. Jis norėjo sugalvoti kokius nors ypatingus paskutinius žodžius. „Eikite visi velniop“, — rodos, nebūtų paskatinę žmonių pasakoti apie jį istorijų.
Deglo liepsna krito jam ant veido. Tirionas ranka prisidengė akis.
— Nagi, ar bijai neūžaugos? Daryk, ko atėjai padaryti, spuoguotas kalės vaike. — Ilgai tylėjusio Tiriono balsas buvo duslus.
— Argi taip dera kalbėti apie mūsų ledi motiną? — Kairėje rankoje laikydamas deglą, vyras žingtelėjo į priekį. — Ši celė dar bjauresnė už tą, kurioje kalėjau Riverane, nors ir ne tokia drėgna.
Akimirką Tirionas neteko žado.
— Čia tu?
— Didžioji dalis manęs. — Džeimis buvo sulysęs ir trumpai nusikirpęs plaukus. — Ranką palikau Harenhole. Atsiplukdyti per Siaurąją jūrą Smarkiuosius Vyrukus nebuvo pati geriausia tėvo mintis. — Jis kilstelėjo ranką ir Tirionas pamatė bigę.
Staiga Tirionas ėmė isteriškai kvatotis.
— O dievai… — tarė jis. — Džeimi, man labai gaila, bet… dievai gailestingi, tik pažvelk į mudu. Berankis ir Benosis — Lanisterių berniukai.
— Buvo dienų, kai mano ranka taip dvokdavo, jog geriau būčiau neturėjęs nosies. — Džeimis nuleido deglą norėdamas apšviesti brolio veidą. — Įspūdingas randas.
Tirionas nusigręžė nuo ryškios šviesos.
— Buvau priverstas kautis mūšyje be didžiojo brolio, kuris būtų mane apgynęs.
— Girdėjau, kad vos nesudeginai miesto.
— Šlykštus melas. Padegiau tik upę. — Staiga Tirionas vėl prisiminė, kur jis yra ir kodėl. — Atėjai manęs nužudyti?
— Koks tu vis dėlto nedėkingas. Jei taip negražiai elgiesi, gal man tikrai palikti tave čia supūti?
— Sersėja man numatė visai ne tokį likimą.
— Ne, tiesą sakant, tikrai ne. Rytoj senojoje pratybų aikštėje tau turi būti nukirsta galva.
Tirionas vėl nusijuokė.
— Ar ten bus patiekta valgio? Gal padėtum sugalvoti paskutinius žodžius, nes mano smegenys laksto kaip žiurkė suknistame rūsyje.
— Atsisveikinimo žodžių tau neprireiks. Atėjau tavęs gelbėti, — keistai ramiai tarė Džeimis.
— Kas sakė, kad mane reikia gelbėti?
— Žinai, jau buvau beveik pamiršęs, koks tu erzinantis tipas. Dabar, kai man tai priminei, manau, vis dėlto leisiu Sersėjai nukirsti tau galvą.
— O ne, neleisi. — Jis iškrypavo iš celės. — Ar ten, aukštai, diena, ar naktis. Visai praradau laiko nuovoką.
— Trečia valanda po vidurnakčio. Miestas miega.
Džeimis įstatė deglą į laikiklį ant sienos tarp celių.
Koridorius buvo taip menkai apšviestas, kad Tirionas vos neišsitiesė užkliuvęs už kalėjimo prižiūrėtojo, tysančio ant šaltų akmeninių grindų. Jis bakstelėjo jį kojų pirštais.
— Ar jis negyvas?
— Miega. Kaip ir kiti trys. Eunuchas įpylė jiems į vyną saldmiegės, bet ne tiek, kad nužudytų. Bent jau taip sakė. Jis laukia ant laiptų apsirengęs septono drabužiais. Tau teks leistis į nuotekų tunelius ir jais nusigauti iki upės. Įlankoje laukia galera. Laisvuosiuose miestuose Veiris turi savo žmonių, kurie pasirūpins, kad pinigų tau netrūktų, bet… stenkis niekam nekristi į akis. Neabejoju, kad Sersėja pasiųs vyrus tavęs ieškoti. Būtų gerai, jei pasikeistum ir vardą.
— Pasikeisti vardą? Ak, žinoma! Kai Beveidžiai vyrai ateis manęs žudyti, pasakysiu: „Ne, jūs sučiupote ne tą žmogų, aš kitas neūžauga su baisiu randu ant veido.“
Suprasdami, koks absurdiškas šis patarimas, abu Lanisteriai nusijuokė. Tada Džeimis priklaupė ir skubriai pabučiavo brolį į abu skruostus, o jo lūpos brūkštelėjo per raukšlėtą rando tvarstį.
— Ačiū, broli, — padėkojo Tirionas. — Ačiū, kad gelbėji man gyvybę.
— Buvau… tau skolingas, — kažin kaip keistai tarė Džeimis.
— Skolingas? — Tirionas pakreipė galvą. — Nesuprantu…
— Ir gerai. Kai kurioms durims geriau likti uždarytoms.
— O varge, — atsiduso Tirionas. — Už jų slepiasi kažkas niūraus ir šlykštaus? Ar gali būti, kad kažkas kartą apie mane pasakė ką nors žiauraus? Pamėginsiu neapsiverkti. Pasakyk man.
— Tirionai…
Džeimis bijo.
— Pasakyk man, — pakartojo neūžauga.