Brolis nusuko akis.
— Tiša… — tyliai tarė.
— Tiša? — Tirionui net silpna pasidarė. — Ką turi apie ją pasakyti?
— Ji nebuvo kekšė. Aš tau jos nenupirkau. Tai buvo melas, o pameluoti liepė man tėvas. Tiša buvo… ji buvo tokia, kokia ir atrodė. Smulkaus ūkininko duktė, atsitiktinai sutikta pakelėje.
Tirionas girdėjo, kaip tyliai švilpdamas per sužalotą nosies šnervę plūsta jo išpučiamas oras. Džeimis negalėjo pažvelgti broliui į akis. Tiša… — Jis pamėgino prisiminti, kaip ta mergina atrodė. Mergaitė, ji buvo dar mergaitė, ne vyresnė už Sansą.
— Mano žmona, — dusliai tarė jis, — ji už manęs ištekėjo.
— Tėvas sakė, kad tik dėl tavo aukso. Ji buvo prasčiokė, o tu — Lanisteris iš Kasterlių Uolos. Ji tenorėjo gauti aukso, taigi niekuo nesiskyrė nuo kekšės, todėl… todėl tai nebuvo melas, bent jau ne visai, be to… tėvas sakė, kad tave reikia gerai pamokyti. Sakė, kad pasimokęs vėliau man dar padėkosi…
— Padėkosiu? — nusiminęs pakartojo Tirionas. — Jis atidavė merginą savo sargybiniams. Nusiuntė į sargybos vyrų pilnas kareivines. Ir vertė mane… žiūrėti. — Na, taip, ir ne tik žiūrėti. Aš ją irgi paėmiau… savo žmoną…
— Nežinojau, kad jis taip pasielgs. Turi manimi patikėti.
— Ak, ir kodėl gi? — suurzgė Tirionas. — Kodėl apskritai turėčiau tavimi tikėti? Ji buvo mano žmona!
— Tirionai…
Tirionas jam trenkė. Smogė atgalia ranka, bet iš visų jėgų, išliedamas visą susikaupusią baimę, įniršį ir sielvartą. Praradęs pusiausvyrą, Džeimis pritūpė. Nuo smūgio jis parvirto aukštielninkas.
— Manau… kad to nusipelniau.
— O, nusipelnei daug daugiau, Džeimi. Tu, mieloji mano sesuo ir mūsų mylimas tėvas — negaliu nė apsakyti, ko jūs nusipelnėte. Bet gausite, ko nusipelnėte, pažadu. Lanisteris skolingas nelieka.
Tirionas nukrypavo ir vėl vos nepargriuvo, per skubėjimą užkliuvęs už tysančio kalėjimo prižiūrėtojo. Bet nenuėjęs nė keliolikos jardų atsimušė į kelią užtvėrusias koridoriaus grotas. O dievai… Jis vos garsiai nesuriko.
Džeimis jį pasivijo.
— Turiu kalėjimo sargo raktus.
— Tai pasinaudok jais. — Tirionas žingtelėjo į šalį.
Džeimis atrakino vartus, stumtelėjęs atidarė ir žengė pro juos. Tada žvilgtelėjo per petį.
— Eini kartu?
— Tik ne su tavimi. — Tirionas žengė pro vartus. — Duok man raktus ir eik sau. Ir pats rasiu Veirį. — Jis pakreipė galvą, pažvelgė aukštyn į brolį savo skirtingų spalvų akimis ir paklausė: — Džeimi, ar gali kautis kaire ranka?
— Truputį prasčiau už tave, — niūriai tarė Džeimis.
— Gerai. Tuomet, jei dar kada nors susitiksime, mudu puikiai tiksime į porą. Luošys ir neūžauga.
Džeimis padavė jam žiedą su raktais.
— Pasakiau tau, kaip buvo. Tu man irgi pasakyk tiesą. Ar tu tai padarei? Tu jį nužudei?
Tas klausimas buvo tarsi dar vienas peilis, suvarytas Tirionui į vidurius.
— Tikrai nori žinoti? — paklausė jis. — Džofris būtų buvęs prastesnis karalius ir už Eirį. Jis pavogė iš tėvo durklą ir davė jį pakelės plėšikui, kad šis perrėžtų Brandonui Starkui gerklę. Ar žinojai?
— Nežinojau, tik… numaniau.
— Ką gi, sūnus atsigimsta į tėvą. Gavęs valdžią, Džofas būtų nužudęs ir mane. Mat labai nusikaltau: esu mažas, šlykštus ir dėl to akivaizdžiai kaltas.
— Neatsakei į mano klausimą.
— Vargšas, aklas ir luošas kvaily. Ar turiu viską sakyti tiesiai? Gerai, tebūnie taip. Sersėja — kekšė ir melagė, ji dulkinasi su Lanseliu, su Osmundu Ketlbleku ir, kiek žinau, greičiausiai su Mėnuliuku. O aš esu pabaisa, nes jie visi taip sako. Taip, nužudžiau tavo niekšą sūnų. — Tirionas prisivertė nusišypsoti. Prieblandoje, liepsnojant deglui, Tiriono veidas turėjo atrodyti baisiai.
Netaręs nė žodžio, Džemis apsisuko ir nuėjo.
Tirionas žvilgsniu nulydėjo brolį, žingsniuojantį ilgomis stipriomis kojomis, ir širdies gilumoje norėjo sušukti, pasakyti, jog tai netiesa, ir prašyti atleidimo. Bet paskui Tirionas prisiminė Tišą ir nepravėrė burnos. Tik klausėsi tolstančių žingsnių aido, kol šis visai nutilo, o tada nuėjo ieškoti Veirio.
Eunuchas tūnojo tamsoje, ant vingiuotų užkardo laiptų, apsivilkęs kandžių paėstą rudą, platų drabužį su gobtuvu, slepiančiu išblyškusį jo veidą.
— Taip ilgai užtrukai, jau išsigandau, kad kažkas ne taip, — pasakė jis, išvydęs Tirioną.
— O ne, — piktai patikino jį Tirionas. — Kas čia galėtų būti ne taip? — Jis grįžtelėjo ir pažvelgė aukštyn. — Kviečiausi tave per teismą.
— Negalėjau ateiti. Karalienė dieną ir naktį sekė kiekvieną mano žingsnį. Nedrįsau tau padėti.
— Bet dabar padedi.
— Padedu? Na… — Veiris sukikeno. Tarp šaltų akmeninių sienų ir aidžioje tamsoje tas juokas nuskambėjo keistai. — Tavo brolis moka įkalbėti…
— Veiri, ar tau kada nors kas nors sakė, kad esi šaltas ir slidus kaip šliužas? Padarei viską, kad būčiau pasmerktas myriop. Gal man atsilyginti tau už šią malonę?
Eunuchas atsiduso.
— Ištikimas šuo kenčia spardomas, o voras, kad ir kaip dailiai megztų tinklą, niekada nėra mylimas. Bet jei mane čia nužudysi, bijau dėl tavo likimo, milorde. Gali taip ir nerasti kelio į dienos šviesą. — Šokčiojančioje deglo šviesoje jo tamsios ir ašarotos akys spindėjo. — Neapdairiems vaikščiotojams šie tuneliai pilni žabangų.
Tirionas prunkštelėjo.
— Neapdairiems? Esu apdairiausias iš kada nors gyvenusių žmonių, tu jau tuo pasirūpinai. — Jis pasitrynė nosį. — Nagi, pasakyk, burtininke, kur mano nekalta jaunutė žmona?
— Liūdna, bet Karaliaus Uoste ledi Sansos pėdsakų neaptikau. Nei sero Dontoso Holardo, kuris, tiesą sakant, jau turėjo girtas kur nors pasirodyti. Naktį, kai Sansa dingo, juos matė kartu ant vingiuotų laiptų. O paskui — nieko. Tą naktį buvo didelė sumaištis. Mano paukštukai tyli. — Veiris švelniai timptelėjo neūžaugai rankovę ir trūktelėjo jį link laiptų. — Milorde, turime eiti. Tavo kelias veda žemyn.
Bent jau tai nėra melas. Tirionas nukrypavo eunuchui iš paskos ir jiedviem leidžiantis jo kulnai brūkščiojo į netašytus akmenis. Laiptų šachtoje buvo labai šalta, drėgmė ir šaltis smelkėsi į kaulus ir Tirionas ėmė drebėti.
— Kokia čia požemių vieta? — paklausė Tirionas.
— Meigoras Žiaurusis savo pilyje įsakė įrengti keturis požemių aukštus, — atsakė Veiris. — Viršutiniame aukšte įrengtos didelės celės ir jose kali paprasti nusikaltėliai, kuriuos galima laikyti kartu. Aukštai sienose jiems iškirsti siauri langai. Žemiau esančiame antrame aukšte įrengtos mažesnės celės, kuriose laikomi kilmingi belaisviai. Jų celėse langų nėra, bet pro grotas krenta koridoriuose liepsnojančių deglų šviesa. Trečiame aukšte celės dar mažesnės, o jų durys medinės. Žmonės jas vadina juodosiomis celėmis. Ten buvai laikomas tu, o prieš tave kalėjo Edardas Starkas. Bet yra ir dar žemesnis aukštas. Ketvirtame aukšte įkalintas žmogus niekada nemato saulės šviesos, negirdi žmogaus balso ir kiekvienas jo kvėpsnis persmelktas kančios. Ketvirto aukšto celes Meigoras įrengė kankinimams. — Jiedu nulipo laiptais. Priešais juos atsivėrė neapšviestos durys. — Čia ketvirtas aukštas. Duok man ranką, milorde. Šioje tamsoje taip eiti saugiau. Čia yra dalykų, kurių tu nenorėsi matyti.
Tirionas stabtelėjo. Veiris vieną kartą jį jau išdavė. Kas galėjo žinoti, kokį žaidimą eunuchas žaidžia dabar? Ir kurgi rasi geresnę vietą žmogui nužudyti, jei ne tamsoje, požemyje, kurio niekas nežino egzistuojant? Čia jo kūno niekas niekada nerastų.