— Milordas netrukus grįš. Tau reikėtų eiti, nes kitaip… o gal atėjai manęs išsivesti?
— Argi kada nors to troškai? — Jis pirštais švelniai suėmė jai skruostą ir prisiminė, kiek kartų anksčiau buvo tai daręs. Prisiminė visus tuos kartus, kai jo rankos slydo jos liemeniu, spaudė stangrias krūtis, glostė trumpus tamsius plaukus, lietė lūpas, skruostus, ausis. Visus tuos kartus, kai brovėsi į ją pirštu, rasdavo jos slaptą malonumą ir priversdavo ją dejuoti. — Ar tau kada nors patiko mano prisilietimas?
— Labiau už viską, — atsakė ji, — mano milžine Lanisteri.
Tai blogiausia, ką galėjai pasakyti, mieloji.
Tirionas užkišo pirštus už tėvo grandinės ir ją pasuko. Žiedai įsitempė, įsirėžė jai į kaklo odą.
— „Nes aukso rankos visada šaltos, o moters rankos šiltos“, — tarė Tirionas. Jis vėl trūktelėjo šaltas rankas, o šiltos rankos nusibraukė susitvenkusias ašaras.
Tada ant naktinės spintelės jis rado lordo Taivino durklą ir užsikišo jį už diržo. Ant sienų kabojo vėzdas su liūto galva, alebarda ir arbaletas. Kautis su alebarda pilyje būtų buvę neparanku, o vėzdas per aukštai kabėjo, bet prie sienos, tiesiai po arbaletu stovėjo didelė medinė, geležimi kaustyta skrynia. Tirionas ant jos užsilipo, nusiėmė arbaletą, strėlių pilną odinę strėlinę, įkišo pėdą į kilpinį ir stūmė tol, kol arbaleto templė trakštelėjo. Tada įstatė strėlę.
Džeimis ne kartą Tirionui rodė, kaip užtaisyti arbaletą. Jei baigę savo pašnekesius čia būtų pasirodę Lumas ir Lesteris, Tirionas nebūtų spėjęs dar kartą užtaisyti ginklo, bet į pragarą kartu su savimi būtų nusitempęs bent vieną sargybinį. Teks pačiam šveistis šarvus, Lumai. Lažybas prakišai.
Prikrypavęs prie durų, jis pasiklausė, o tada atsargiai jas pravėrė. Akmeninėje nišoje degė lempa, blausia gelsva šviesa apšviesdama koridorių. Judėjo vien liepsna. Tirionas išslinko į koridorių nuleidęs arbaletą prie kojos.
Tėvą jis rado ten, kur ir tikėjosi, — sėdintį išvietės bokšto prieblandoje, iki klubų užsiplėšusį naktinius marškinius. Išgirdęs žingsnius, lordas Taivinas pakėlė akis.
Tirionas pašaipiai jam linktelėjo.
— Milorde…
— Tirionai… — Jei ir išsigando, Taivinas Lanisteris to neparodė. — Kas išleido tave iš celės?
— Mielai pasakyčiau, bet prisiekiau tylėti.
— Eunuchas, — nusprendė tėvas. — Už tai jam teks atsisveikinti su galva. Ar čia mano arbaletas. Padėk jį.
— Jei nepaklausysiu, nubausi mane, tėve?
— Šis tavo pabėgimas — kvailystė. Tu nebūsi nužudytas, jei to bijai. Vis dar ketinu išsiųsti tave prie Sienos, bet negaliu to padaryti be lordo Tairelio pritarimo. Nuleisk arbaletą ir mes nueisime į mano menes aptarti šio reikalo.
— Galime ir čia pasikalbėti. Gal aš nenoriu vykti prie Sienos, tėve. Ten, šiaurėje, baisiai šalta, o šalčio, man rodos, jau gana gavau iš tavęs. Todėl tik kai ką man pasakyk ir jau eisiu sau. Užduosiu paprastą klausimą, atsakymą į kurį esi man skolingas.
— Aš tau nieko neskolingas.
— Per visą gyvenimą nieko man nedavei, bet į šį klausimą atsakysi. Ką padarei su Tiša?
— Su Tiša?
Jis net neprisimena jos vardo.
— Su mergina, kurią buvau vedęs.
— Ak, taip. Su pirmąja tavo kekše…
Tirionas nusitaikė tėvui į krūtinę.
— Jei dar kartą taip ją pavadinsi, nužudysiu tave.
— Neišdrįsi.
— Nori įsitikinti? Tai trumpas vardas ir tavo lūpoms, rodos, taip lengva jį ištarti. — Tirionas nekantriai mostelėjo arbaletu. — Tiša. Ką jai padarei mane pamokęs?
— Neprisimenu.
— Pasuk galvą. Nužudei ją?
Tėvas papūtė lūpas.
— Neturėjau už ką jos žudyti, mergina suprato, kur jos vieta… ir, rodos, pamenu, kad už dienos darbą jai buvo neprastai mokama. Manau, kad paskui pilies valdytojas ją išsiuntė savais keliais. Man net į galvą neatėjo paklausti…
— Kur išsiuntė?
— Ten, kur kekšėms vieta.
Tirionas sulenkė pirštą. Arbaletas iššovė kaip tik tą akimirką, kai lordas Taivinas mėgino stotis. Strėlė pataikė į vidurius virš kirkšnių ir jis sudejavęs vėl atsisėdo. Ji įsmigo giliai, iki pat plunksnų. Aplink kotą ėmė sunktis kraujas, jis lašėjo ant gaktiplaukių ir tekėjo per šlaunis.
— Tu mane pašovei, — tarė lordas Taivinas dar negalėdamas tuo patikėti, žvelgdamas iš nuostabos apsiblaususiomis akimis.
— Visuomet greitai įvertindavai susidariusią padėtį, milorde, — tarė Tirionas, — matyt, dėl to ir esi karaliaus ranka.
— Tu… man… ne sūnus.
— Šį kartą klysti, tėve. Manau, esu sumažinta tavo kopija. Dabar padaryk man paslaugą ir greitai numirk. Man reikia suspėti į laivą.
Bent kartą tėvas padarė tai, ko Tirionas prašė. Tai įrodė ir pasklidusi smarvė, mat mirties akimirką jo žarnos neišlaikė. Ką gi, tokiam darbui jis tinkamoje vietoje, pagalvojo Tirionas. Bet išvietę užplūdusi smarvė taip pat aiškiai įrodė, kad dažnai kartojamas juokas apie jo tėvą nebuvo teisingas.
Lordas Taivinas Lanisteris vis dėlto tuštinosi ne auksu.
Semvelis
Karalius pyko. Semas iš karto tai suprato.
Juodiesiems broliams įėjus vienam paskui kitą ir prieš jį atsiklaupus, Stanis pastūmė pusryčius, — sužiedėjusią duoną, sūdytą jautieną ir virtus kiaušinius, — ir šaltai juos nužvelgė. Jam už nugaros stovinčią raudonąją moterį Melisandrą ši scena, rodos, pralinksmino.
Man čia nėra ko veikti, nerimaudamas pagalvojo Semas, kai raudonų jos akių žvilgsnis nukrypo į jį. Kas nors turi padėti meisteriui Eimonui. Nežiūrėk taip į mane, aš tik meisterio tarnas. Visi kiti pretendavo užimti Senojo Lokio vietą, išskyrus tik Bouveną Maršą, kuris iš rinkimų pasitraukė, bet liko pilies valdytoju ir lordu tarnu. Semas nesuprato, kodėl Melisandra taip juo susidomėjo.
Karalius Stanis leido juodiesiems broliams klūpoti neįprastai ilgai.
— Stokitės, — pagaliau tarė jis.
Semas davė meisteriui Eimonui atsiremti į petį ir padėjo jam atsistoti.
Įtemptą tylą pertraukė lordo Slinto krenkštelėjimas.
— Tavo malonybe, leisk pasakyti, kokie jaučiamės pamaloninti, kad mus pasikvietei. Kai nuo Sienos pamačiau tavo vėliavas, supratau, kad karalystė išgelbėta. „Štai žmogus, kuris niekada nepamiršta savo pareigos, — pasakiau tada gerajam serui Aliseriui. — Stiprus vyras, tikras karalius.“ Ar galėčiau pasveikinti tave pergalės prieš tuos laukinius proga? Žinau, kad dainiai tikrai…
— Dainiai gali daryti, ką nori, — piktai pertraukė jį Stanis. — Liaukis man pataikavęs, Janai, tau tai nepadės. — Karalius atsistojo ir visus juos apžvelgė. — Ledi Melisandra sako, kad dar neišsirinkote lordo vado. Ar ilgai tęsis ši beprotybė?
— Valdove, — lyg ir gindamasis prabilo Bouvenas Maršas, — kol kas niekas nesurinko dviejų trečdalių balsų. Praėjo tik dešimt dienų.
— Devyniomis per daug. Man reikia atsikratyti belaisviais, tvarkyti karalystės reikalus, tęsti karą. Reikia baigti šiuos rinkimus ir priimti sprendimus, susijusius su Siena ir Nakties sargyba. Žinoma, sprendžiant šiuos dalykus turi tarti žodį ir jūsų lordas vadas.
— Taip, jis turi tarti savo žodį, — pritarė Janas Slintas. — Bet privalau pasakyti ir dar kai ką. Mes, broliai, esame tik paprasti kareiviai. Taip, tik kareiviai! O tavo malonybė pats žino, kad kariai mieliausiai klauso duodamų įsakymų. Man rodos, jiems labai praverstų tavo karališkas patarimas. Karalystės gerovei. Padėk jiems balsuoti išmintingai.