— Semas Žudikas, — šyptelėjo Melisandra.
Semas išraudo.
— Ne, miledi. Tavo malonybe… Tai yra, taip, aš esu… Aš Semvelis Tarlis, taip.
— Tavo tėvas — puikus karys, — pasakė karalius Stanis. — Kadaise Ašforde jis nugalėjo mano brolį. Meisas Tairelis su malonumu prisiėmė šios pergalės garbę sau, bet lordas Rendilas nulėmė mūšio baigtį anksčiau, nei Tairelis sugebėjo rasti mūšio lauką. Jis nužudė lordą Kafereną su tuo savo puikiu valyrišku kalaviju ir nusiuntė jo galvą Eiriui. — Karalius pirštais persibraukė smakrą. — Bet tu visai ne toks sūnus, kokio būtų galima tikėtis iš tokio tėvo.
— Aš… aš ne toks sūnus, kokio jis norėjo, valdove.
— Jei nebūtum apsivilkęs juodo apsiausto, būtum puikiausias įkaitas, — susimąstęs tarė Stanis.
— Bet jis apsivilko juodą apsiaustą, — priminė karaliui meisteris Eimonas.
— Aš tai žinau, — tarė šis. — Žinau daugiau už tave, Eimonai Targarienai.
Senis pakreipė galvą.
— Esu tiesiog Eimonas, valdove. Kai nusikaldiname meisterio grandinę, giminės vardo mes atsisakome.
Karalius vos pastebimai linktelėjo, tarsi norėdamas pasakyti, jog žino ir jam tai nė motais.
— Man sakė, kad nužudei tą padarą su obsidiano durklu, — kreipėsi jis į Semą.
— T-taip, tavo malonybe. Tą durklą man davė Jonas Snou.
— Drakonų stiklas. — Raudonosios moters juokas nuskambėjo kaip muzika. — Senąja valyrų kalba tai reiškia „sušalusi ugnis“. Nieko nuostabaus, kad tie šalti Kito vaikai apie ją nė neužsimena.
— Drakono Uoloje, mano rezidencijoje, neretai obsidiano galima pamatyti senuose tuneliuose, išraustuose kalno papėdėje, — pasakė karalius Semui. — Obsidiano gabalų, riedulių ir atskilų. Pamenu, kad daugiausia jis būdavo juodas, bet pasitaikydavo ir žalio, ir raudono, ir net purpurinio. Pasiunčiau žinią savo pilies valdytojui, serui Rolandui, kad pradėtų obsidiano kasybos darbus. Bijau, kad Drakono Uolos ilgai neišlaikysiu, bet galbūt Šviesos Valdovas parūpins mums „sušalusios ugnies“, kad, kol pilis bus paimta, spėtume tinkamai apsiginkluoti prieš tuos padarus.
Semas krenkštelėjo.
— Va-valdove… Tas durklas… drakonų stiklas sutrupėjo, kai mėginau juo nudurti numirėlį.
Melisandra šyptelėjo.
— Tuos numirėlius atgaivina juodoji magija, tačiau jie vis tiek yra negyvi kūnai. Juos sunaikina ir plienas bei ugnis. O tie, kuriuos jūs vadinate Kitais, yra visiškai kitokie padarai.
— Tai demonai, sukurti iš sniego, ledo ir šalčio, — paaiškino Stanis Barateonas. — Seni mūsų priešai. Vieninteliai tikri priešai. — Jis vėl kreipėsi į Semą. — Man sakė, kad judu su ta tyržmoge perėjote Sieną pro kažkokius stebuklingus vartus.
— Pro J-juoduosius vartus, — sumikčiojo Semas. — Po Nakties fortu.
— Nakties fortas — didžiausia ir seniausia iš Sienos pilių, — tarė karalius. — Būtent joje ketinu įkurti savo rezidenciją, kol vyks šis karas. Parodysi man tuos vartus.
— Aš… — visai sutrikęs išlemeno Semas, — parodysiu, jei tik… — Jei tik jie ten dar yra. Ir jei jie atsidarys žmogui, nedėvinčiam juodo apsiausto. Jei…
— Parodysi, — ryžtingai nutraukė jį Stanis. — Pasakysiu, kada.
Meisteris Eimonas šyptelėjo.
— Tavo malonybe, — tarė jis, — kol dar neišėjome, pagalvojau… ar nesuteiktum mums didžiulės garbės ir neparodytum to nuostabaus kalavijo, apie kurį visi esame tiek daug girdėję?
— Nori pamatyti Spindulingąjį? Tu, aklas žmogus?
— Semas bus mano akys.
Karalius susiraukė.
— Visi tą kalaviją matė, tad kodėl neparodžius jo ir aklam seniui?
Jo kardasaitis ir makštys kabojo ant gembės prie židinio. Karalius nukabino diržą ir ištraukė ilgąjį kalaviją. Plienas brūkštelėjo per medį ir odą, ir visa menė nušvito; kalavijo geležtė tviskėjo ir mirgėjo, joje pynėsi auksinė, gelsvai rausva ir raudona — visos ryškios ugnies spalvos.
— Pasakok, Semveli. — Meisteris Eimonas palietė jam ranką.
— Jis spindi, — sukuždėjo Semas. — Spindi, tarsi degdamas. Liepsnos nematyti, bet plienas geltonas, raudonas ir oranžinis, šviečia ir tviska kaip saulės spinduliai vandens paviršiuje, tik dar gražiau. Gaila, kad negali jo matyti, meisteri.
— Dabar jau matau, Semai. Kalaviją, kupiną saulės šviesos. Labai gražų pažiūrėti. — Senis nerangiai nusilenkė. — Tavo malonybe… Miledi… Buvote labai malonūs.
Karaliui Staniui įkišus spindintį kalaviją į makštis, menė tarytum aptemo, nors pro langą plūdo saulės šviesa.
— Na štai, pamatei jį. Dabar gali grįžti prie savo pareigų. Ir nepamiršk, ką sakiau. Tavo broliai lordą vadą išsirinks šiandien vakare, o jei ne, labai pasigailės.
Meisteris Eimonas giliai susimąstė, ir Semas padėjo jam nulipti siaurais vingiuotais laiptais. Bet jiedviem einant per kiemą senis tarė:
— Nejaučiau karščio. O tu, Semai?
— Karščio? Sklindančio nuo kalavijo? — Jis pagalvojo. — Oras aplink geležtę virpėjo, kaip virpa virš įkaitusios žarijų gorės.
— Bet karščio nejautei, ar ne? O makštys, kuriose laikomas kalavijas, iš medžio ir odos, tiesa? Sprendžiu iš garso, kurį išgirdau jo malonybei traukiant kalaviją. Ar oda buvo apanglėjusi, Semai? Ar medis atrodė apdegęs ar pajuodęs?
— Ne, — pripažino Semas. — Bent jau aš nemačiau.
Meisteris Eimonas linktelėjo. Grįžęs į savo kambarius, jis paprašė Semo užkurti ugnį ir padėti jam įsitaisyti krėsle prie židinio.
— Sunku būti tokiam senam, — klestelėjęs ant pagalvės atsiduso Eimonas. — O dar sunkiau būti aklam. Pasiilgstu saulės. Ir knygų. Labiausiai — knygų. — Eimonas mostelėjo. — Iki balsavimo man daugiau tavęs nereikės.
— Tas balsavimas… Meisteri, ar negalėtum ko nors padaryti? Tai, ką karalius pasakė apie lordą Slintą…
— Prisimenu, — linktelėjo meisteris Eimonas, — bet, Semai, aš meisteris, davęs priesaiką ir nešiojantis grandinę. Mano pareiga — patarti lordui vadui, kad ir kas juo taps. Man nedera parodyti, kad remiu vieną ar kitą.
— Bet aš — ne meisteris, — pasakė Semas. — Gal aš galiu ką nors padaryti?
Eimonas atsuko baltu valkčiu aptrauktas savo akis į Semą ir švelniai nusišypsojo.
— Na, nežinau, Semveli. O galėtum?
Galėčiau, pagalvojo Semas. Turiu ką nors daryti. Ir reikėjo veikti nedelsiant. Jei susvyruos, jis žinojo, kad drąsa jį apleis. Aš Nakties sargybos vyras, skubėdamas per kiemą priminė sau jis. Tikrai. Ir galiu tai padaryti. Buvo laikas, kai lordui Mormontui vos žvilgtelėjus jis šiurpdavo ir mikčiodavo, bet tai buvo senasis Semas, dar nebuvęs Pirmųjų Žmonių Kumštyje ir Krasterio pilyje, dar nesutikęs numirėlių, Šaltarankio ir Kito, raito ant nugaišusio arklio. O dabar jis buvo drąsesnis. „Džilė įkvėpė man drąsos“, — pasakė jis Jonui. Tai buvo tiesa. Turėjo būti tiesa.
Koteris Paikas iš tų dviejų vadų buvo baisesnis, tad Semas pirma nuėjo pas jį, kol dar neišgaravo drąsa. Koterį jis rado senojoje Skydo menėje žaidžiantį kauliukais su trimis Rytų sargybos vyrais ir raudongalviu seržantu, atvykusiu iš Drakono Uolos su Staniu.
Tačiau, kai Semas paklausė, ar negalėtų su juo pasikalbėti akis į akį, Paikas riktelėjo įsakymą ir vyrai, pasiėmę kauliukus ir monetas, dingo.
Niekas nebūtų pavadinęs Koterio Paiko gražiu vyru, nors po kniedėmis nusagstytu jūrininko švarku ir šiurkštaus audinio kelnėmis jo kūnas buvo liesas, bet raumeningas ir stiprus. Akys buvo nedidelės, arti viena kitos, nosis sulaužyta, o viršugalvio šonai taip praplikę, kad viduryje likusi plaukų sala atrodė nelyginant ieties smaigalys. Raupai buvo labai subjauroję jam veidą, o barzda, kurią jis užsiželdino tikėdamasis paslėpti randus, buvo reta ir susitaršiusi.