— Semas Žudikas! — labai savotiškai pasisveikino jis. — Ar tu tikras, kad nudūrei Kitą, o ne vaiko nulipdytą sniego riterį?
Pradžia nieko gera nežada…
— Drakonų stiklas jį nužudė, milorde, — neryžtingai paaiškino Semas.
— Na taip, žinoma. Na, klok, ko atėjai, Žudike. Meisteris tave atsiuntė?
— Meisteris? — Semas užsikirto. — Aš… ką tik iš jo išėjau, milorde.
Tiesą sakant, tai nebuvo melas, bet jei Paikas neteisingai jį suprastų, gal būtų labiau nusiteikęs klausytis. Semas giliai atsiduso ir ėmė dėstyti prašymą.
Nespėjus ištarti nė dvidešimties žodžių Paikas Semą pertraukė.
— Nori, kad pulčiau ant kelių ir pabučiuočiau Molisterio puikiojo apsiausto skverno kraštą, ar ne? Taip ir žinojau. Jūs, lordai, buriatės į krūvą kaip avys. Pasakyk Eimonui, kad tik be reikalo aušina burną ir mane gaišina. Jei kas nors ir pasitrauks iš rinkimų, tai turi padaryti Molisteris. Po galais, šis vyras tokioms pareigoms per senas, gal tau reikėtų nueiti ir tiesiai jam tai pasakyti? Išrinksime jį, o po metų balsuosime vėl, nes reikės rinkti kitą lordą vadą.
— Jis senas, — pritarė Semas, — bet labai patyręs.
— Sėdėti savo bokšte ir vartyti žemėlapius patirties jam gal ir netrūksta. Bet ką jis ketina veikti, gal rašyti laiškus numirėliams? Jis doras ir geras riteris, bet ne kovotojas, ir man nusispjaut, ką jis išmušė iš balno prieš penkiasdešimt metų dalyvaudamas kažkokiame riterių turnyre. Pusrankis kovėsi visuose mūšiuose, net aklas senis turi tai pripažinti. O dabar, kai ant galvos sėdi tas prakeiktas karalius, mums kaip niekada reikalingas kovotojas. Gerai, šiandien jis nori gauti griuvėsius ir tuščius laukus, o ko jo malonybė pareikalaus rytoj? Manai, kad Molisteriui pakaks drąsos pasipriešinti Staniui Barateonui ir tai raudonai kalei? — Koteris Paikas nusijuokė. — Aš netikiu.
— Vadinasi, tu jo nepalaikysi? — nusiminęs paklausė Semas.
— Tu Semas Žudikas ar Kurčiasis Dikas? Ne, aš jo nepalaikysiu. — Paikas dūrė jam pirštu į veidą. — Suprask tai, vaikine. Nenoriu tų sumautų pareigų, niekada nenorėjau. Mieliau kaunuosi stovėdamas ant denio, o ne raitas ant žirgo, o Juodoji pilis per toli nuo jūros. Bet geriau gausiu kirtį iki raudonumo įkaitintu kalaviju, nei atiduosiu Nakties sargybos vado postą tam išsipusčiusiam ereliui iš Šešėlių bokšto. Gali bėgti pas senį ir, jei paklaus, taip jam ir pasakyk. — Koteris atsistojo. — Dink man iš akių.
Semas sukaupė visą likusią drąsą ir tarė:
— O jei… jei ką nors kitą? Ar galėtum palaikyti ką nors… kitą?
— Ką? Bouveną Maršą? Tas jau paskutinius šaukštus skaičiuoja. Otelas yra vykdytojas, jis daro, kas jam liepta, ir daro gerai, bet tik tiek. Slintas… Na, pripažįstu, jo vyrai jį mėgsta, ir galbūt tikrai būtų verta įgrūsti jį į karališką gerklę ir pažiūrėti, ar Stanis užsprings, bet… ne. Jis per daug atsiduoda Karaliaus Uostu. Rupūžė užsiaugina sparnus ir mano, kad jau drakonas. — Paikas nusijuokė. — Kas dar lieka, Hobas? Manau, galėtume jį išrinkti, tik kas tada virs tau avieną, Žudike? Avieną tu, rodos, mėgsti.
Daugiau nebuvo ko sakyti. Nugalėtas Semas šiaip taip išlemeno kelis padėkos žodžius ir išėjo. Su seru Deniu man seksis geriau, mėgino įsikalbėti jis, žingsniuodamas per pilį. Seras Denis buvo kilmingas riteris, iškalbingas ir, radęs juodu du Džile ant kelio, elgėsi su jais labai mandagiai. Seras Denis manęs paklausys, turi paklausyti.
Šešėlių bokšto vadas gimė po Plūduriuojančiu Sigardo bokštu ir atrodė kaip tikras Molisteris. Jo aksominės juodos liemenės apykaklės ir rankovių kraštus puošė sabalenos. Prie kaklo, į jo apsiausto klostes nagus buvo suleidęs sidabrinis erelis. Tiesa, sero Molisterio barzda buvo visiškai žila, beveik visi plaukai nuslinkę, o veidą vagojo gilios raukšlės. Bet judėjo jis vis dar grakščiai, turėjo visus dantis, o nugyventi metai neaptemdė jo melsvai pilkų akių žvilgsnio, neatėmė gerų manierų.
— Milorde Tarli, — tarė jis, kai jo tarnas atvedė Semą į Ieties bokštą, kuriame buvo apsistoję Šešėlių bokšto vyrai. — Malonu matyti, kad jau atsigavai po sunkių klajonių. Ar galėčiau pasiūlyti taurę vyno? Kaip prisimenu, tavo motina yra ledi Florent. Kada nors turiu tau papasakoti, kaip tame pačiame turnyre išmušiau iš balno abu tavo senelius. Bet ne šiandien, nes žinau, jog turime svarbesnių reikalų. Tikriausiai atėjai paprašytas meisterio Eimono. Ar jis nori man ką nors patarti?
Semas išgėrė gurkšnelį vyno ir prabilo atidžiai rinkdamas žodžius.
— Meisteris nešioja grandinę ir yra prisiekęs… Nedera, kad vyrai matytų, jog jis kišasi į lordo vado rinkimus…
Senasis riteris nusišypsojo.
— Todėl jis pats pas mane ir neatėjo. Taip, aš viską suprantu, Semveli. Mudu su Eimonu jau seni ir mums pakanka išminties tokiems reikalams spręsti. Sakyk, ko atėjai pasakyti.
Vynas buvo saldus, o seras Denis, kitaip nei Koteris Paikas, išklausė Semo prašymo niūriai, bet mandagiai. Bet, kai Semas nutilo, senasis riteris papurtė galvą.
— Sutinku, jeigu lordą vadą paskirs karalius, tai bus juoda diena mūsų istorijoje. Juolab jei tai padarys šis karalius. Neatrodo, kad jis ilgai išlaikys ant galvos karūną. Bet, Semveli, iš tiesų turėtų pasitraukti Paikas. Mane vyrai palaiko labiau nei jį, be to, aš labiau tinku šioms pareigoms.
— Tikrai taip, — pritarė Semas, — bet ir Koteris Paikas galėtų būti lordas vadas. Vyrai kalba, kad jis ne kartą pasižymėjo mūšyje. — Jis nenorėjo įžeisti sero Denio girdamas jo varžovą, bet kaip kitaip galėjo įtikinti senį trauktis iš rinkimų?
— Daug mano brolių yra pasižymėję mūšyje. Vien to nepakanka. Kai kurių reikalų su kovos kirviu nesutvarkysi. Meisteris Eimonas tai supras, o Koteris Paikas nesupranta. Nakties sargybos lordas vadas visų pirma yra lordas. Jis turi mokėti bendrauti su kitais lordais ir… su karaliais. Tai turi būti pagarbos vertas vyras. — Seras Denis palinko į priekį. — Mudu esame įtakingų lordų sūnūs. Mes suprantame, kokia svarbi yra kilmė, kraujas ir ankstyvas auklėjimas, kurio niekuo neįmanoma pakeisti. Sulaukęs dvylikos metų tapau ginklanešiu, aštuoniolikos metų buvau pakeltas į riterius, dvidešimt dvejų tapau turnyro nugalėtoju. Trisdešimt trejus metus vadovavau Šešėlių bokštui. Kraujas, kilmė ir auklėjimas leido man deramai bendrauti su karaliais. Paikas… juk girdėjai, kaip šiandien rytą jis klausė, gal jo malonybė nuvalytų jam užpakalį, tiesa? Semveli, tikrai nesu pratęs juodinti savo brolių, bet kalbėkime atvirai… Geležiniai yra piratų ir vagių tauta, o Koteris Paikas, dar būdamas paauglys, prievartavo ir žudė. Jau daug metų meisteris Harmunas už jį skaito ir rašo laiškus. Ne, kad ir kaip nenorėčiau nuvilti meisterio Eimono, negaliu garbingai pasitraukti ir užleisti vietos Paikui iš Rytų sargybos.
Šį kartą Semas jau buvo pasiruošęs.
— Bet gal galėtum palaikyti ką nors kitą? Jei atsirastų tinkamesnis vyras.
Seras Denis valandėlę pamąstė.
— Niekada netroškau tuščios garbės. Per praeitus rinkimus mielai pasitraukiau, kai buvo pasiūlytas lordas Mormontas, o dar anksčiau atsiėmiau savo kandidatūrą lordo Korgilo naudai. Kol Nakties sargyba lieka patikimose rankose, aš visiškai patenkintas. Tačiau Bouvenui Maršui šis postas ne pagal jėgas, taip pat ir Otelui Jarvikui. O vadinamasis Harenholo lordas — skerdiko išpera, iškilęs Lanisteriams padedant. Nieko keista, kad jis paperkamas ir nesąžiningas.