— Yra ir dar vienas vyras, — nė pats nepajuto, kaip leptelėjo Semas. — Lordas vadas Mormontas juo pasitikėjo. Donalas Nojus ir Korinas Pusrankis taip pat. Nors jis ne tokios aukštos kilmės kaip tu, vis dėlto jo gyslomis teka senos giminės kraujas. Jis gimė ir buvo auklėjamas pilyje, valdyti kalaviją ir ietį išmoko iš riterio, o raidžių — iš Citadelės meisterio. Jo tėvas buvo lordas, o brolis — karalius.
Seras Denis paglostė savo ilgą žilą barzdą.
— Galbūt, — ilgokai patylėjęs tarė. — Jis labai jaunas, bet… Pripažįstu, jis galėtų tikti, nors aš tikčiau geriau. Nė kiek tuo neabejoju. Išmintingiau būtų išrinkti mane.
Jonas sakė, kad melas galėtų būti garbingas, jei meluojama dėl kilnaus tikslo. Semas tarė:
— Jei šiandien vakare neišrinksime lordo vado, karalius Stanis ketina juo paskirti Koterį Paiką. Šįryt, kai visi išėjote, jis taip pasakė meisteriui Eimonui.
— Suprantu… — Seras Denis atsistojo. — Man reikia apie tai pagalvoti. Ačiū, Semveli. Taip pat mano vardu padėkok meisteriui Eimonui.
Iš Ieties bokšto Semas išėjo visas drebėdamas. Ką aš padariau? — pagalvojo jis. Ką pasakiau? — Jei broliai pagautų jį meluojant, jie… — Kaip jie mane nubaustų? Išsiųstų prie Sienos? Paleistų žarnas? Paverstų negyvėliu? Ir staiga viskas jam pasirodė juokinga. Kodėl jis taip bijojo Koterio Paiko ir sero Denio Molisterio, nors buvo matęs varną, lesantį Mažojo Polo veidą?
Vėl pamatęs Semą Paikas nenudžiugo.
— Ir vėl tu? Greičiau sakyk, ko nori, nes imi mane erzinti.
— Sutrukdysiu tik valandėlę, — pažadėjo Semas. — Sakei, kad dėl sero Denio iš rinkimų nesitrauksi, bet galbūt pasitrauktum kieno nors kito labui.
— Kas šį kartą stos į kovą, Žudike? Tu?
— Ne. Kovotojas. Kai atėjo tyržmogiai, Donalas Nojus patikėjo jam ginti Sieną, be to, jis buvo Senojo Lokio ginklanešys. Vienintelis jo trūkumas, kad jis — pavainikis.
Koteris Paikas nusijuokė.
— Po perkūnais. Tai būtų tarsi ietis, sugrūsta Molisteriui į išeinamąją, ar ne? Jau vien dėl to būtų verta pasitraukti. Gal tas vaikinas ir nebūtų toks blogas? — Jis prunkštelėjo. — Bet aš būčiau geresnis vadas. Nakties sargybai reikia manęs, kiekvienas kvailys tai supranta.
— Kiekvienas kvailys, — pritarė Semas, — net ir aš. Bet… na, neturėčiau tau to sakyti, bet… jei šiandien vakare neišsirinksime lordo vado, karalius Stanis ketina įpiršti mums serą Denį. Girdėjau jį taip sakant meisteriui Eimonui, kai visi jūs išėjot.
Jonas
Geležinis Emetas buvo aukštas, ilgakojis, jaunas žvalgas, kurio ištvermė, jėga ir gebėjimas valdyti kalaviją buvo Rytų sargybos pasididžiavimas. Po jųdviejų dvikovų Jonas visuomet grįždavo sustingusiais ir skaudamais raumenimis, o kitą rytą atsibusdavo su mėlynėmis, bet to jis ir norėjo. Kovodamas su Šilkiniu, Arkliu ar netgi Grenu, jis negalėjo tobulėti.
Jonui patikdavo manyti, kad pats gauna į kailį ir nelieka skolingas priešininkui, bet tik ne šiandien. Praeitą naktį jis beveik nesudėjo akių ir, valandą neramiai pasivartęs lovoje, daugiau užmigti nemėgino, apsirengęs užlipo ant Sienos ir ten sulaukė saulėtekio, vis sukdamas galvą dėl Stanio Barateono pasiūlymo. Dabar tas miego trūkumas jam atsiliepė ir Emetas vaikėsi jį po kiemą negailestingai trankydamas, plačiai mosuodamas kalaviju ir versdamas jį trauktis atatupstą, negana to, retkarčiais dar ir užvoždamas skydu. Nuo smūgio Jonui nutirpo ranka, o bukas pratybų kalavijas, rodės, kas akimirką vis sunkėja.
Jis jau ketino nuleisti kalaviją ir nutraukti dvikovą, kai Emetas apsimetė smūgiuojantis žemai, o iš tiesų visa jėga kirto aukščiau skydo iš dešinės ir pataikė Jonui į smilkinį. Šis susverdėjo, nuo kirčio jėgos sugaudė ir šalmas, ir galva. Akimirką pasaulis Jonui prieš akis aptemo.
O tada prabėgo daugybė metų, jis vėl buvo Vinterfele apsivilkęs paminkštintą odinį švarką, o ne šarvinius marškinius ir šarvus. Jo kalavijas buvo medinis ir prieš jį stovėjo Robas, o ne Geležinis Emetas.
Nuo tos dienos, kai išmoko vaikščioti, jiedu kasdien praktikuodavosi; Snou ir Starkas sukdavosi ratu ir kirsdavo vienas kitam Vinterfelo pilies kiemuose, šūkavo ir juokėsi, o kartais, kai niekas nematydavo, ir paverkdavo. Kai kaudavosi, jie buvo ne maži berniukai, o riteriai ir galingi didvyriai. „Aš — princas Eimonas Drakono riteris!“ — šūktelėdavo Jonas, o Robas nelikdavo skolingas: „Na, o aš — Florianas Kvailys.“ Arba Robas sakydavo: „Aš — Jaunasis Drakonas“, o Jonas atšaudavo: „O aš — seras Rajamas Redvainas.“
Tą rytą jis pirmas pasiskelbė, kas esąs. „Aš Vinterfelo lordas!“ — šūktelėjo, kaip buvo šaukęs šimtą kartų anksčiau. Bet šį kartą, šį kartą Robas atsakė: „Negali būti Vinterfelo lordas, tu — pavainikis. Mano ledi motina sako, kad niekada nebūsi Vinterfelo lordas.“
Maniau, kad būsiu tai pamiršęs. Nuo gauto smūgio Jonas burnoje pajuto kraujo skonį.
Galų gale Halderiui ir Arkliui teko atplėšti jį nuo Geležinio Emeto ir, paėmus už parankių, nuvesti šalin. Žvalgas sėdėjo ant žemės apsvaigintas, pusiau sutriuškintu skydu, pakrypusiu šalmo antveidžiu, o jo kalavijas gulėjo už šešių jardų.
— Jonai, gana! — riktelėjo Halderis. — Jis parkrito, tu jį nuginklavai. Gana!
Ne. Negana. Niekada nebūna gana. Jonas paleido iš rankos kalaviją.
— Atsiprašau, — burbtelėjo jis. — Emetai, ar tave sužeidžiau?
Geležinis Emetas nusiėmė apdaužytą šalmą.
— Kurios žodžio „pasiduodu“ dalies niekaip negalėjai suprasti, lorde Snou? — draugiškai paklausė jis. Emetas buvo draugingas vyras ir dievino kalavijų žvangesį. — Saugok mane, Karžygy, — dusliai pridūrė jis, — dabar suprantu, kaip turėjo jaustis Korinas Pusrankis.
To jau buvo per daug. Jonas išsivadavo iš bičiulių glėbio ir vienas nužingsniavo į ginklinę. Jam vis dar spengė ausyse nuo Emeto smūgio. Jonas klestelėjo ant suolo ir rankomis susiėmė galvą. Kodėl taip įpykau? — paklausė jis savęs, bet tai buvo kvailas klausimas. Vinterfelo lordas. Aš galėčiau būti Vinterfelo lordu. Tėvo įpėdiniu.
Tačiau Jonui prieš akis iškilo ne lordo Edardo, o ledi Ketlinos veidas. Tamsiai mėlynomis akimis ir griežtomis, kietai sučiauptomis lūpomis, ji buvo truputį panaši į Stanį. Geležis, pagalvojo jis, bet trapi. Ji žvelgė į jį taip, kaip žvelgdavo Vinterfele kaskart, kai jis pranokdavo Robą karinėse pratybose, matematikoje ir beveik visuose kituose dalykuose. Kas tu toks? — rodės, visuomet klausdavo ji tuo žvilgsniu. Čia tau ne vieta. Kodėl tu čia?
Jo bičiuliai vis dar buvo pratybų kieme, bet Jonas nesijautė taip gerai, kad galėtų pas juos grįžti. Jis išėjo iš ginklinės pro užpakalines duris, stačiais akmeniniais laiptais nusileido į kirmių takus, — požeminius tunelius, jungiančius pilies bokštus. Netrukus Jonas atsidūrė pirtyje, pasinėrė į šaltą vandenį norėdamas nusiplauti prakaitą, o tada įsilipo į akmeninį karšto vandens kubilą. Nuo šilumos raumenų skausmas šiek tiek atlėgo ir jis prisiminė dumblinus, garuojančius ir kunkuliuojančius duburius Vinterfelo dievų giraitėje. Vinterfelas, tarė sau jis. Teonas paliko jį sudegintą ir sugriautą, bet aš galėčiau atstatyti. Ir jo tėvas, ir Robas tikriausiai būtų to norėję. Jiedu niekada nebūtų susitaikę su mintimi, kad pilies griuvėsiai bus palikti likimo valiai.