— Eikš, Vaiduokli, — tarė Jonas vilkui. — Eikš su manimi. Žinau, kad tu alkanas. Jaučiu tai.
Jie abu nubėgo prie vartų plačiu ratu aplenkdami naktinį laužą, kurio liepsnų nagai draskė juodą nakties pilvą.
Visuose Juodosios pilies kiemuose buvo pilna karaliaus vyrų. Jonui einant pro šalį jie sustodavo ir į jį stebeilydavosi. Nė vienas iš jų anksčiau nebuvo matęs didvilkio, suprato Jonas, o Vaiduoklis buvo du kartus didesnis už paprastus vilkus, šmirinėdavusius pietiniuose spygliuočių miškuose. Žingsniuodamas prie ginklinės, Jonas netyčia pažvelgė aukštyn ir pamatė Valą, stovinčią savo bokšto lange. Atleisk, pagalvojo jis. Aš ne tas vyras, kuris galėtų tave iš ten pagrobti.
Karo pratybų kieme Jonas sutiko gerą dešimtį karaliaus vyrų su deglais ir ilgomis ietimis rankose. Jų seržantas žvilgtelėjo į Vaiduoklį ir susiraukė, o pora jo karių nuleido ietis, bet jiems vadovaujantis riteris tarė:
— Pasitraukite ir leiskite jiems praeiti. — O Jonui jis pridūrė: — Vėluoji vakarienės.
— Tad duokite man kelią, sere, — atsakė Jonas ir jie jį praleido.
Dar nepasiekęs laiptų jis išgirdo triukšmą; pakeltus balsus, keiksmus, kažkas trankė kumščiu į stalą. Jonas įžengė į skliautuotą požemį niekieno nepastebėtas. Ant suolų ir prie stalų buvo prisigrūdę jo brolių, bet dar daugiau jų stovėjo ir šūkavo, nei sėdėjo, ir nė vienas nevalgė. Maisto ir nebuvo. Kas čia vyksta? Lordas Slintas visa gerkle rėkavo apie perbėgėlius ir išdavystę, Geležinis Emetas stovėjo ant stalo laikydamas rankoje iš makštų ištrauktą kalaviją, Tripirštis Hobas keikė žvalgą iš Šešėlių bokšto… vienas iš Rytų sargybos vyrų vis nesiliovė trankęs kumščiu į stalą reikalaudamas tylos, bet iš tiesų tik kėlė dar didesnį triukšmą, kurio aidas sklido nuo skliautuotų lubų.
Pirmasis Joną pamatė Pipas. Išvydęs Vaiduoklį, jis plačiai nusišypsojo, kyštelėjo du pirštus sau į burną ir švilptelėjo taip, kaip moka tik komedianto berniukas. Šaižus švilpesys perskrodė kilusį triukšmą nelyginant kalavijo ašmenys. Žingsniuojantį link stalų Joną pamatydavo vis daugiau brolių ir iš karto nutildavo. Rūsyje visi nuščiuvo ir įsiviešpatavo tyla, kurią drumstė tik Jono batų kaukšėjimas į akmenines grindis ir tylus židinyje degančių malkų traškėjimas.
Tylą išsklaidė Aliseris Tornas.
— Pagaliau perbėgėlis pagerbė mus savo apsilankymu.
Lordas Slintas buvo įraudęs ir visas drebėjo.
— Žvėris, — aiktelėjo jis. — Žiūrėkite! Tai žvėris, sudraskęs Pusrankį. Tarp mūsų vaikšto vilkolakis, broliai. VÁRGAS! Šis… šis padaras negali mums vadovauti! Šis gyvulys net neturi teisės gyventi!
Vaiduoklis iššiepė dantis, bet Jonas uždėjo delną jam ant galvos.
— Milorde, — tarė jis, — gal pasakysi, kas čia atsitiko?
Jam atsakė meisteris Eimonas, sėdintis kitame menės gale.
— Tavo vardas buvo pasiūlytas rinkimuose į lordo vado postą, Jonai.
Tai buvo toks absurdas, kad Jonas nejučia šyptelėjo.
— Kas tai padarė? — paklausė jis, žvelgdamas į savo bičiulius.
Be jokios abejonės, tai buvo vienas iš Pipo pokštų. Bet Pipas tik gūžtelėjo, o Grenas papurtė galvą. Tada atsistojo Paniurėlis Edas Toletas.
— Aš. Taip, siaubingas dalykas šitaip pasielgti su draugu, bet geriau tu nei aš.
Lordas Slintas vėl ėmė purkštauti.
— Tai… tai įžeidimas. Mes šį vaikiūkštį turėtume pakarti. Taip! Pakarkite jį, sakau aš, pakarkite, nes jis perbėgėlis ir várgas, kaip ir jo draugužis Mensas Plėšikas. Lordas vadas? Aš to neištversiu, aš to nepakęsiu!
Iš savo vietos pakilo Koteris Paikas.
— Tu šito nepakęsi? Auksinius apsiaustus gal ir buvai išmokęs laižyti tau sušiktą subinę, bet dabar vilki juodą apsiaustą.
— Bet kuris brolis gali pasiūlyti mums svarstyti kokį tik nori vardą, jei tik yra davęs įžadus, — prabilo seras Denis Molisteris. — Toletas tokią teisę turi, milorde.
Vienu metu prabilo gera dešimtis vyrų ir kiekvienas stengėsi perrėkti kitus, tad netrukus pusė požemio menėje susirinkusių brolių vėl rėkavo. Šį kartą ant stalo užšoko Aliseris Tornas ir iškėlė rankas prašydamas tylos.
— Broliai! — sušuko jis. — Tai mums nieko neduos. Siūlau balsuoti. Šis karalius, įsikūręs Karaliaus bokšte, pastatė sargybinius prie visų durų, kad būtų tikras, jog mes negausime valgyti ir neišeisime iš šios menės neišsirinkę lordo vado. Tad išsirinkime! Balsuosime dar ir dar kartą, jei reikės, visą naktį, kol pagaliau turėsime savo vadą, bet… prieš metant ženklus, man rodos, pirmasis statytojas nori mums kažką pasakyti.
Suraukęs antakius Otelas Jarvikas neskubėdamas atsistojo. Stotingas statytojas pirštais persibraukė įdubusius skruostus, ištįsusį smakrą ir tarė:
— Na, aš pasitraukiu. Jei manęs norėjote, turėjote dešimt progų mane išsirinkti, bet neišsirinkote. Bent jau per mažai jūsų to norėjo. Ketinau pasakyti, kad tie, kurie metėte ženklus už mane, dabar turėtumėte rinktis lordą Slintą…
Seras Aliseris linktelėjo.
— Lordas Slintas pats geriausias įmanomas…
— Aš dar nebaigiau, Aliseri, — papriekaištavo jam Jarvikas. — Visi žinome, kad lordas Slintas vadovavo miesto sargybai Karaliaus Uoste ir buvo Harenholo lordas…
— Harenholo jis akyse nematė! — sušuko Koteris Paikas.
— Na taip, tai tiesa, — pritarė Jarvikas. — Šiaip ar taip, dabar čia stovėdamas neprisimenu, kodėl maniau, jog Slintas būtų toks geras pasirinkimas. Taip pasielgę mes tarsi spirtume karaliui Staniui į dantis, ir aš nesuprantu, kokia mums iš to nauda. Gali būti, kad protingiau išrinkti Snou. Jis jau daugiau laiko praleidęs prie Sienos, jis — Beno Starko sūnėnas, be to, tarnavo Senojo Lokio ginklanešiu. — Jarvikas gūžtelėjo. — Rinkite, ką norite, tik ne mane.
Ir jis atsisėdo.
Jonas matė, kad lordas Slintas išraudo kaip žarija, o seras Aliseris Tornas išbalo. Rytų sargybos vyras vėl ėmė trankyti kumščiu į stalą, tik dabar šaukė, kad būtų atneštas katilas. Prie jo prisidėjo ir keli bičiuliai.
— Katilą! — baubė jie visi kaip vienas. — Katilą, katilą, KATILĄ!
Katilas buvo padėtas kampe prie židinio — didžiulis, juodas, pilvotas daiktas su dviem didelėmis ąsomis ir sunkiu dangčiu. Meisteris Eimonas kažką pasakė Semui ir Klaidui ir šie nuėję čiupo katilą už tų ąsų ir atvilkę užkėlė jį ant stalo. Keli broliai jau buvo sustoję į eilę prie statinių su ženklais, kai Klaidas nuvožė dangtį ir vos neužsimetė jo sau ant kojos. Garsiai kranktelėjęs ir plakdamas sparnais iš katilo išskrido stambus varnas. Jis pakilo aukštyn tikriausiai ieškodamas gegnių arba lango, pro kurį galėtų sprukti laukan, bet skliautuotose lubose nebuvo nei gegnių, nei langų. Varnas pateko į spąstus. Garsiai krankdamas jis apskrido menę kartą, antrą, trečią… Ir Jonas išgirdo, kaip Semvelis riktelėjo:
— Aš šį paukštį pažįstu! Tai lordo Mormonto varnas!
Varnas nutūpė ant stalo arčiausiai Jono.
Snou, kranktelėjo jis. Paukštis buvo senas, purvinas, susitaršiusiomis plunksnomis. Snou, pakartojo jis, Snou, Snou, Snou.
Jis nutapsėjo prie stalo krašto, vėl ištiesė sparnus ir plastelėjo Jonui ant peties.
Lordas Janas Slintas taip sunkiai klestelėjo į savo vietą, kad net pasigirdo dunkstelėjimas, bet seras Aliseris garsiai ir pašaipiai nusijuokė, net menės skliautai suaidėjo.
— Broliai, seras Kiauliukas mano, kad mes visi kvailiai, — pasakė jis. — Jis išmokė paukštį šio triuko. Jie visi sako „snou“, užlipkite prie jų lizdų ir patys išgirsite. Mormonto paukštis moka ir daugiau žodžių.