Varnas, pakreipęs galvą, pažvelgė į Joną.
Grūdų? — viltingai kranktelėjo paukštis.
Nesulaukęs nei grūdų, nei jokio atsako, jis vėl kranktelėjo:
Katilas? Katilas? Katilas?
Į katilą pasipylė strėlių antgaliai, daugybė strėlių antgalių, strėlių antgalių potvynis, strėlių antgalių tiek, kad tarp jų paskendo keli paskutiniai akmenys, kriauklelės ir visi variokai.
Suskaičiavus balsus Jonas pasijuto apstotas iš visų pusių. Vieni broliai tapšnojo jam per petį, kiti prieš jį klaupėsi, lyg jis tikrai būtų buvęs lordas. Šilkinis, Ouvenas Kvailelis, Halderis, Rupūžius, Batas Be Poros, Milžinas, Malis, Ulmeris iš Karaliaus miško, Donelis Hilas Meilusis ir dar pusšimtis vyrų susibūrė aplink jį. Daivenas tarkštelėjo savo mediniais dantimis ir tarė:
— Dievai tebūna gailestingi, mūsų lordui vadui dar pienas nuo lūpų nenudžiūvęs.
Geležinis Emetas pridūrė:
— Tikiuosi, tai nereiškia, kad negalėsiu sutaršyti tavęs kaip šiltos vilnos, kai kitą kartą praktikuosimės, milorde?
Tripirštis Hobas norėjo sužinoti, ar Jonas, kaip ir anksčiau, valgys su visais, ar norės, kad valgis būtų atneštas į jo menę? Net Bouvenas Maršas priėjęs pareiškė mielai ir toliau eisąs lordo tarno pareigas, jei tik lordas Snou to norėsiąs.
— Lorde Snou, — kreipėsi į jį Koteris Paikas, — jei susimausi, išlupsiu tau kepenis ir suvalgysiu žalias su svogūnais.
Seras Denis Molisteris prabilo mandagiau.
— Man buvo sunku įvykdyti jaunojo Semvelio prašymą, — prisipažino senasis riteris. — Kai buvo išrinktas lordas Korgilas, pasakiau sau: „Nesvarbu, jis prie Sienos tarnavo ilgiau už tave, ateis ir tavo eilė.“ Kai broliai išrinko lordą Mormontą, pagalvojau: „Jis stiprus ir narsus, bet senas, tavo eilė dar ateis.“ Bet tu dar visai jaunas, lorde Snou, ir dabar man teks grįžti į Šešėlių bokštą žinant, kad mano eilė niekada neateis. — Jis liūdnai šyptelėjo. — Pasistenk, kad nenumirčiau gailėdamasis. Tavo dėdė buvo didis karys. Tavo lordas tėvas ir jo tėvas — taip pat. Ne mažiau tikiuosi ir iš tavęs.
— Taigi, — įsiterpė Koteris Paikas. — Ir gali pradėti eiti pareigas pasakydamas tiems karaliaus vyrams, kad viskas baigta ir kad norime prakeiktos vakarienės.
Vakarienės, sukrankė varnas. Vakarienės, vakarienės.
Pranešus, jog lordas vadas išrinktas, karaliaus vyrai pasitraukė nuo durų ir Tripirštis Hobas su keliais pagalbininkais sparčiai nužingsniavo į virtuvę atnešti valgio. Jonas valgyti nenorėjo. Jis žingsniavo per pilį su varnu ant peties ir Vaiduokliu prie kojų svarstydamas, gal sapnuoja. Pipas, Grenas ir Semas sekė jam iš paskos plepėdamiesi, bet Jonas negirdėjo nė žodžio, kol Grenas nesušnabždėjo: „Semas tai padarė“, o Pipas pritarė: „Semas tai padarė!“ Pipas nešėsi odmaišį, tad godžiai gurkštelėjo vyno ir užtraukė: „Semas, Semas, Semas burtininkas, Semas stebukladaris, Semas, nuostabusis Semas, jis tai padarė. Bet kada paslėpei varną katile, Semai, ir kodėl, po septyniais perkūnais, buvai toks tikras, kad jis nutūps ant peties Jonui? Jei paukštis būtų nusprendęs nutūpti ant taukais aptekusios Jano Slinto galvos, viskas būtų nuėję perniek.
— Su tuo paukščiu aš neturiu nieko bendra, — primygtinai gynėsi Semas. — Kai jis išlėkė iš katilo, vos neprileidau kelnių.
Jonas nusijuokė truputį nustebęs, kad vis dar pamena, kaip reikia juoktis.
— Žinote, vyručiai, jūs tikra pamišėlių šutvė.
— Mes? — nustebo Pipas. — Vadini mus kvailiais? Tai ne mus išrinko devyni šimtai devyniasdešimt aštuntuoju Nakties sargybos lordu vadu. Žiūrėk, kad turėtum vyno, lorde Snou. Man rodos, tau reikės daug vyno.
Taigi Jonas Snou paėmė iš Pipo odmaišį ir gurkštelėjo. Bet tik vieną gurkšnį. Siena priklausė jam, naktis buvo tamsi, be to, jo laukė susitikimas su karaliumi.
Sansa
Staiga ji pabudo — visa įsitempusi, nervinga. Kelias akimirkas neprisiminė kur esanti. Sapnavo save mažą, miegančią viename miegamajame su seserimi Arija. Bet per miegus besiblaškančią girdėjo savo tarnaitę, ne seserį, be to, čia buvo ne Vinterfelas, o Lizdas. O aš esu Eleina Stoun, pavainikė. Kambaryje buvo šalta ir tamsu, bet po antklodėmis jai buvo šilta. Rytas dar neaušo. Kartais ji sapnuodavo Iliną Peiną ir nubusdavo besidaužančia širdimi, tačiau šis sapnas buvo kitoks. Namai. Sapnavau namus.
Lizdas nebuvo jos namai. Jis nebuvo didesnis už Meigoro tvirtovę, o už aukštų baltų sienų buvo tik kalnas ir ilgas klastingas takas per Dangų, Sniegą ir Akmenį, besileidžiantis ir vedantis prie Mėnulio Vartų slėnio įduboje. Čia nebuvo kur eiti, nebuvo ką veikti. Seni tarnai pasakojo, kad seniau, kai jos tėvas ir Robertas Barateonas buvo Jono Arino globotiniai, šiose menėse aidėjo juokas. Jos teta tarnų laikė nedaug ir per Mėnulio Vartus svečių įsileisdavo retai. Be pagyvenusios kambarinės, vienintelės Sansos kompanionės, čia dar buvo lordas Robertas, aštuonerių metų berniukas, besielgiantis kaip trimetis.
Ir Mariljonas. Amžinai tas Mariljonas. Kai jis per vakarienę grodavo, rodės, kad jaunasis dainius dainuoja vien jai. Jos teta toli gražu nebuvo tuo patenkinta. Ledi Lisa Mariljoną beprotiškai mylėjo ir išvarė melagingai jį skundusias dvi tarnaites ir net pažą.
Lisa buvo tokia pat vieniša kaip ir Sansa. Jos sutuoktinis, rodės, daugiau laiko praleidžia kalno papėdėje nei jo viršūnėje. Dabar jau keturios dienos jis buvo išvykęs susitikti su Korbrėjais. Iš nugirstų pokalbių Sansa žinojo, kad Jono Arino vėliavininkus Lisos santuoka įžeidė ir jie pavydėjo lordui Petirui Slėnio gynėjui priklausančios valdžios. Senesnioji Roisų giminės atšaka buvo linkusi atvirai maištauti už tai, kad ji kare neparėmė Robo, o Veinvudai, Redfortai, Belmorai ir Templtonai juos visokeriopai palaikė. Bruzdėjo ir kalnuose gyvenančios gentys, o senasis lordas Hanteris mirė taip staiga, kad du jaunesnieji jo sūnūs kaltino vyriausiąjį tėvą nužudžius. Nors Arino slėnis išvengė karo baisybių, tai toli gražu nebuvo tokia idiliška vieta, kokią ją įsivaizdavo ledi Lisa.
Daugiau nebeužmigsiu, suprato Sansa. Mano galvoje baisi painiava. Nenoriai ji nustūmė pagalvę, nuklojo antklodes ir, nuėjusi prie lango, atidarė langines.
Lizde snigo.
Lauke tyliai kaip prisiminimai krito purios snaigės. Ar sniegas mane ir pažadino? Sniegas jau buvo storai užklojęs sodą ir žolę, baltai padabinęs krūmus ir statulas, be to, lenkė medžių šakas. Šis vaizdas Sansą grąžino į tolimą praeitį, į ilgąją jos vaikystės vasarą ir priminė šaltas naktis.
Paskutinį kartą sniegą ji matė tą dieną, kai išvyko iš Vinterfelo. Tuomet taip gausiai nesnigo, prisiminė ji. Kai Robas mane apkabino, jam plaukuose tirpo snaigės, o gniūžtė, kurią mėgino suspausti Arija, nelipo ir trupėjo delnuose. Sansai buvo skaudu prisiminti, kokia ji tą rytą jautėsi laiminga. Halenas padėjo jai užsėsti ant žirgo ir ji išjojo aplink besisukant vėjo blaškomoms snaigėms, išjojo pamatyti didžiulio plataus pasaulio. Maniau, kad tą dieną mano daina prasideda, bet iš tiesų ji buvo beveik baigta.
Rengdamasi Sansa langines paliko atidarytas. Ji žinojo, kad bus šalta, nors sodą supo Lizdo bokštai ir saugojo jį nuo atšiauriausių kalnų vėjų. Ji apsivilko šilkinius apatinius, lininę tiesaus kirpimo suknelę, o ant jos — šiltą drabužį iš melsvos ėriuko vilnos. Apsimovė dvi poras kojinių, apsiavė iki kelių suvarstomus batus, apsimovė storos odos pirštines ir pagaliau ant pečių užsimetė minkšto lapės kailio apsiaustą su gobtuvu.