Jis palietė Sansai veidą.
— O štai ir ji.
Sansa jo nesuprato.
— Kas?
— Tavo šypsena, miledi. Gal padaryti dar vienas groteles?
— Jei galėtum…
— Su didžiausiu malonumu.
Ji pastatė žiemos sodų sienas, tuo metu Mažasis Pirštas uždengė stogus, o kai sodus baigė, Petiras jai padėjo pratęsti sienas ir pastatyti sargybos menę. Panaudojus statybai šakeles dengti tiltai negriuvo, kaip jis ir sakė. Nulipdyti Pirmąją tvirtovę ir apvalų Būgno bokštą buvo gana lengva, bet Sansa vėl sutriko, kai atėjo laikas užkelti ant viršaus dunksojusias chimeras. Jis ir vėl pasiūlė Sansai išeitį.
— Ant tavo pilies snigdavo, miledi, — priminė Petiras. — Kaip atrodo apsnigtos chimeros?
Sansa užsimerkė ir pamėgino prisiminti.
— Kaip balti sniego gabalai.
— Na štai. Chimeras nulipdyti sunku, bet suspausti kelias sniego gniūžtes bus visai lengva.
Ir jis buvo teisus.
Dar lengviau buvo pastatyti Apgriuvusį bokštą. Jiedu drauge nulipdė aukštą bokštą, atsiklaupę šalia vienas kito delnais nudailino cilindrą, o kai jį pastatė, Sansa suleido pirštus į jo viršų, grybštelėjo sniego ir metė jį Petirui į veidą. Sniegas užkrito už apykaklės ir Petiras suriko.
— Negražiai pasielgei, miledi.
— Kaip ir tu, atgabenęs mane čia, nors žadėjai grąžinti namo.
Sansa ir pati stebėjosi, iš kur įgijo tiek drąsos ir taip atvirai su juo kalbasi. Iš Vinterfelo, dingtelėjo jai. Už Vinterfelo sienų jaučiuosi stipresnė.
Lordas Petiras surimtėjo.
— Taip, apgavau tave ir… ne tik tą vieną kartą.
Sansai net kojas pakirto.
— Ką dar primelavai?
— Pasakiau, kad su didžiausiu malonumu padėsiu tau statyti pilį. Gaila, bet tai taip pat buvo melas. Vienas dalykas suteiktų man dar daugiau malonumo. — Jis žingtelėjo arčiau. — Štai…
Sansa mėgino pasitraukti, bet jis ją apglėbė ir staiga jųdviejų lūpos susiliejo. Ji bejėgiškai mėgino muistytis, bet tik dar labiau prie jo prisišliejo. Petiras bučiavo ją, neleisdamas pratarti nė žodžio. Jo burna kvepėjo mėtomis. Akimirką Sansa pasidavė jo bučiniui, o tada… nusuko galvą ir išsivadavo.
— Ką darai?
Petiras pasitaisė apsiaustą.
— Bučiuoju snieguolę.
— Turėtum bučiuoti ją. — Sansa pakėlė akis į Lisos balkoną, bet dabar jis buvo tuščias. — Savo ledi žmoną.
— Ir bučiuoju. Lisa tikrai negali skųstis. — Jis šyptelėjo. — Gaila, kad nematai, kaip dabar atrodai, miledi. Tu tokia graži. Aplipusi sniegu kaip koks lokiukas, bet tavo veidas įraudęs, be to, vos atgauni kvapą. Ar seniai tu sode? Tikriausiai spėjai labai sušalti. Leisk tave sušildyti, Sansa. Nusimauk pirštines ir duok man rankas.
— Neduosiu. — Jis kalbėjo beveik kaip Mariljonas tą naktį, kai per vestuves labai pasigėrė. Tik šį kartą Lotoras Brunas negalėjo ateiti jos gelbėti; seras Lotoras buvo Petiro žmogus. — Tau nederėtų manęs bučiuoti. Galėčiau būti tau duktė…
— Galėtum, — pritarė jis, mąsliai šypsodamasis. — Bet nesi, ar ne? Tu Edardo Starko ir Keitės duktė. Bet manau, kad galbūt esi gražesnė net už savo motiną, kai ji buvo tavo amžiaus.
— Petirai, prašau, — gailiai ir tyliai tarė ji, — prašau…
— Pilis!
Tas balsas buvo garsus, šaižus ir vaikiškas. Mažasis Pirštas nuo jos nusigręžė.
— Lorde Robertai, — jis demonstratyviai nusilenkė. — Ar tau leista būti lauke be pirštinių?
— Ar tu pastatei šią pilį, lorde Mažasis Piršte?
— Didžiąją jos dalį nulipdė Eleina, milorde.
Sansa pridūrė:
— Tai Vinterfelas.
— Vinterfelas?
Kaip aštuonmetis berniukas, Robertas buvo smulkutis, liesas, dėmėta oda ir nuolat ašarojančiomis akimis. Paspaudęs po pažastimi, jis laikė apsitrynusią skudurinę lėlę, kurią visur tampydavosi.
— Vinterfelas — Starkų giminės dvaras, — paaiškino Sansa savo būsimam vyrui. — Didinga, šiaurėje dunksanti pilis.
— Ne tokia jau ir didinga. — Berniukas atsiklaupė priešais sarginę. — Žiūrėk, štai ateina milžinas jos sugriauti. — Jis įbedė lėlę kojomis į sniegą ir trūkčiodamas ėmė ją slinkti. — Tap, tap, aš milžinas, aš milžinas, — laibu balsu prašneko jis. — Ho, ho, ho, atidarykite vartus, o jei ne, išlaušiu juos ir sutrupinsiu.
Paėmęs lėlę už kojų, jis tvojo per vieną sarginės bokštą, paskui per kitą.
To Sansai buvo per daug.
— Robertai, liaukis.
Bet, užuot liovęsis, berniukas vėl užsimojo lėle ir sienos apačia įgriuvo. Sansa norėjo pastverti jį už rankos, bet sučiupo lėlę. Drykstelėjo plyštanti plona medžiaga. Staiga jos rankoje liko lėlės galva, Robertui liko kojos ir liemuo, o skudurų ir pjuvenų kamšalas pabiro ant sniego.
Lordui Robertui ėmė drebėti lūpos.
— Tu jį nužudeeei, — suvaitojo berniukas.
Ir ėmė tirtėti. Iš pradžių tik truputėlį drebėjo, bet po kelių akimirkų susmuko ant nulipdytos pilies baisiai mostaguodamas rankomis ir spardydamasis. Balti bokštai ir apsnigti tiltai sugriuvo ir pažiro į šalis. Sansa stovėjo pakraupusi, o Petiras Beilišas suspaudė jos pusbroliui riešus ir ėmė šaukti meisterį.
Po kelių sekundžių atskubėję sargybiniai ir tarnaitės padėjo berniuką sutramdyti, o netrukus atėjo ir meisteris Koulmanas. Roberto Arino drebuliai Lizdo žmonėms buvo ne naujiena, ir ledi Lisa buvo juos išmokiusi, kad išgirdę pirmą šūktelėjimą skubėtų į pagalbą jos sūnui. Laikydamas mažojo lordo galvą ir tyliai jį guosdamas, meisteris sugirdė jam pusę puodelio migdančio vyno. Palengva priepuolis sušvelnėjo, o paskui ir visiškai baigėsi, tik vaikui truputį drebėjo rankos.
— Padėkite nuvesti jį į mano kambarius, — paprašė sargybinių Koulmanas. — Nuleisiu kraujo, tai jį nuramins.
— Aš dėl to kalta. — Sansa parodė jiems lėlės galvą. — Sudraskiau jo lėlę. Nenorėjau, bet…
— Jo šviesybė griovė pilį, — paaiškino Petiras.
— Milžinas, — verkdamas šnabždėjo berniukas. — Pilį grioviau ne aš, o milžinas. Ji nužudė jį! Nekenčiu jos! Ji pavainikė, nekenčiu jos! Nenoriu, kad man nuleistų kraują!
— Reikia, milorde, — tarė meisteris Koulmanas. — Tai blogas kraujas, jis kelia tau pyktį, o nuo įsiūčio imi drebėti. Eime…
Jie nuvedė berniuką. Mano lordas vyras, pagalvojo Sansa, mąsliai žiūrėdama į Vinterfelo griuvėsius. Snigti liovėsi ir dabar buvo dar šalčiau nei pirma. Kažin, ar per jų jungtuves lordas Robertas irgi visas drebės? Džofris bent jau buvo sveiko kūno. Staiga ją apėmė baisus įniršis. Sansa pakėlė nulūžusią šaką ir ėmė trankyti į ją suplėšytos lėlės galvą ir pamovusi ją įsmeigė šaką į sugriautos pilies sarginės stogą. Tarnai žiūrėjo priblokšti, bet Mažasis Pirštas pamatęs, ką ji padarė, tik nusijuokė.
— Jei legendos nemeluoja, tai ne pirmas milžinas, kurio galva buvo pasmeigta ant mieto ir iškelta virš Vinterfelo sienų.
— Tai senos istorijos, — tarė Sansa ir, palikusi jį stovėti, nuėjo.
Grįžusi į miegamąjį ji nusivilko apsiaustą, nusiavė peršlapusius batus ir atsisėdo prie židinio. Ji neabejojo, kad už lordo Roberto priepuolį bus nubausta. Galbūt ledi Lisa mane išvarys. Jos teta greitai bausdavo tuos, kurie jai neįtikdavo, o niekas jos neerzino taip, kaip žmonės, kuriuos ji įtarė negražiai elgiantis su jos sūnumi.
Sansai bausmė būtų patikusi. Mėnulio Vartai buvo daug didesni už Lizdą ir juose gyveno daugiau žmonių. Lordas Nestoras Roisas atrodė griežtas ir stačiokiškas, bet jo pilimi rūpinosi duktė Miranda ir visi kalbėjo, kokia ji linksma. Ten, pietuose, net apsimetimas, kad Sansa pavainikė, ne kažin ką būtų reiškęs. Lordui Nestorui tarnavo viena iš nekilmingų karaliaus Roberto dukterų ir sklido kalbos, kad jiedvi su Miranda yra ištikimos draugės, artimos kaip seserys.