Pasakysiu tetai, kad nenoriu tekėti už Roberto. Net aukštasis septonas negalėjo paskelbti moters susituokusia, jei ji atsisakydavo ištarti priesaiką. Ji nebuvo elgeta, nors teta šitaip sakė. Sansai buvo trylika metų, ji buvo kraujavusi ir ištekėjusi moteris, Vinterfelo įpėdinė. Kartais Sansa gailėdavo savo mažojo pusbrolio, bet negalėjo įsivaizduoti, jog kada nors panorėtų tapti jo žmona. Jau geriau vėl tekėčiau už Tiriono. Jei ledi Lisa būtų tai žinojusi, žinoma, būtų ją išsiuntusi… kuo toliau nuo Roberto raukymosi, drebėjimo ir ašarotų akių, kuo toliau nuo įdėmių Mariljono žvilgsnių, kuo toliau nuo Petiro bučinių. Aš jai pasakysiu. Pasakysiu!
Kai ledi Lisa ją pasikvietė, jau buvo beveik pavakarė. Sansa visą dieną kaupė drąsą, bet vos tik prie jos kambario durų pasirodė Mariljonas, vėl ėmė dvejoti.
— Ledi Lisa reikalauja, kad ateitum į Aukštąją menę. — Kalbėdamas dainius nurengė ją žvilgsniu, bet prie to Sansa jau buvo pripratusi.
Mariljonas buvo gražus, to nebuvo įmanoma paneigti; lieknas jaunuolis, glotnia veido oda, šviesiais plaukais, žavia šypsena. Bet Slėnyje visi jo nekentė, išskyrus jos tetą ir mažąjį lordą Robertą. Pasiklausiusi tarnų Sansa sužinojo, kad ne jai pirmai tenka kęsti dainiaus mėginimus suartėti, tik kitos nesulaukė, kad jas apgintų Lotoras Brunas. Bet ledi Lisa jokių nusiskundimų Mariljonu nenorėjo nė girdėti. Nuo to laiko, kai atvyko į Lizdą, dainius tapo jos numylėtiniu. Kiekvieną vakarą jis dainuodavo lordui Robertui lopšinę, o ledi Lisos gerbėjams įgeldavo dainų posmais, apdainuojančiais jų silpnybes. Sansos teta apipylė jį auksu ir dovanomis; dovanojo brangių drabužių, auksinę apyrankę, mėnulio akmenimis inkrustuotą diržą ir puikų žirgą. Ji net atidavė Mariljonui mėgstamiausią savo velionio vyro sakalą. Todėl ledi Lisos akivaizdoje Mariljonas elgėsi labai mandagiai, o kai jos šalia nebūdavo, atrodydavo tikras pasipūtėlis.
— Ačiū, — santūriai padėkojo jam Sansa. — Kelią žinau.
Bet jis nė neketino nueiti.
— Miledi liepė tave atvesti.
Atvesti? Jai tai nepatiko.
— Ar dabar tu jau sargybinis?
Mat Mažasis Pirštas atleido Lizdo sargybos kapitoną ir į jo vietą paskyrė serą Lotorą Bruną.
— O ar tau reikia apsaugos? — žaismingai paklausė Mariljonas. — Turėtum žinoti, jog kuriu naują dainą. Tokią meilią ir liūdną, kad ištirpins ledą net tavo širdyje. Ketinu pavadinti ją „Pakelės rožė“. Tai daina apie nekilmingą, bet tokią gražią merginą, kuri pakeri kiekvieną vyrą, kuris ją pamato.
Aš esu Stark iš Vinterfelo, troško pasakyti jam Sansa. Bet, užuot pravėrusi burną, linktelėjo ir leidosi lydima bokšto laiptais ir per tiltą. Visą laiką, kol ji gyveno Lizde, Aukštoji menė buvo uždaryta. Sansa svarstė, kodėl dabar teta atvėrė jos duris. Šiaip jau jai labiau patiko būti savo jaukioje saulėtoje menėje arba maloniame ir šiltame lordo Arino audiencijų kambaryje, pro kurio langą buvo matyti krioklys.
Abiejose medinių išdrožinėtų Aukštosios menės durų pusėse stovėjo po ietimi ginkluotą sargybinį.
— Kol Eleina bus su ledi Lisa, nieko neįleiskite, — liepė jiems Mariljonas.
— Bus padaryta.
Vyrai leido jiedviem praeiti ir vėl sukryžiavo ietis. Mariljonas uždarė duris ir užtvėrė jas trečia ietimi, — ilgesne ir storesne, nei turėjo sargybiniai.
Sansa pajuto kažką negera.
— Kodėl taip padarei?
— Miledi tavęs laukia.
Ji sutrikusi apsižvalgė. Ledi Lisa sėdėjo ant pakylos viena, įsitaisiusi išdrožinėtame burtmedžio krėsle su aukštu atlošu. Jai iš dešinės stovėjo antras krėslas, aukštesnis už jos, apkrautas stirta mėlynų pagalvėlių, bet lordo Roberto jame nebuvo. Sansa vylėsi, kad berniukas atsigavo. Tačiau Mariljonas jai apie tai nieko neužsiminė.
Sansa nužingsniavo mėlynu šilkiniu kilimu tarp dviejų eilių plonų kaip ietys kolonų su kaneliūromis. Aukštosios menės grindys ir sienos buvo iš balsvo marmuro, kuriame buvo matyti mėlynos gyslelės. Blausios dienos šviesos pluoštai įkypai krito pro siaurus arkinius langus ir apšvietė rytinę sieną. Tarpuose tarp langų, įstatyti į aukštai pritvirtintus geležinius laikiklius, stirksojo deglai, bet nė vienas iš jų nebuvo uždegtas. Ant kilimo jos žingsnių nesigirdėjo. Lauke pūtė šaltas ir nykus vėjas.
Tarp tokios gausybės balto marmuro kažkodėl net saulės šviesa atrodė šalta, nors… toli gražu ne tokia šalta kaip jos teta. Ledi Lisa vilkėjo kreminio aksomo drabužį, o kaklą buvo pasipuošusi safyrų ir mėnulio akmenų vėriniu. Rusvi jos plaukai buvo supinti į storą kasą, užkritusią ant peties. Sėdėdama aukštame krėsle ji žiūrėjo į besiartinančią dukterėčią, o jos veidas, nors padažytas ir papudruotas, atrodė raudonas ir papurtęs. Jai už nugaros, ant sienos kabojo didžiulė vėliava — Arinų giminės mėnulis ir sakalas šviesiai rusvame ir mėlyname fone.
Prie pakylos Sansa sustojo ir padarė reveransą.
— Miledi… Kvietei mane.
Ji tebegirdėjo švilpiantį vėją ir švelnią melodiją, kurią kitame menės gale grojo Mariljonas.
— Mačiau, ką padarei, — tarė ledi Lisa.
Sansa delnais perbraukė per savo sijono klostes.
— Tikiuosi, kad lordui Robertui jau geriau? Tikrai neketinau perplėšti jo lėlės. Jis griovė mano pilį, ir aš tik norėjau…
— Ar ilgai dar man vaidinsi drovią apgavikę? — paklausė teta. — Kalbu ne apie Roberto lėlę. Mačiau, kaip jį bučiavai.
Aukštojoje menėje, rodos, pasidarė dar šalčiau. Tarsi sienos, grindys ir kolonos būtų pavirtusios į ledą.
— Jis mane pabučiavo.
Lisa išplėtė šnerves.
— Ir kam jam reikėjo tave bučiuoti? Jis turi mylinčią žmoną. Suaugusią moterį, ne mergaičiukę. Tokių kaip tu jam nereikia. Prisipažink, mergaite. Pati puolei jam ant kaklo. Štai kaip buvo.
Sansa žingtelėjo atatupsta.
— Tai netiesa.
— Kur eini? Bijai? Už tokią paleistuvystę turi būti nubausta, bet nebūsiu tau per daug griežta. Kaip laisvuosiuose miestuose įprasta, mes laikome berniuką, kurį galėtume išplakti už Robertą, nes jis pernelyg silpnos sveikatos ir rykštės kirčių neištvertų. Rasiu paprastą merginą, kurią už tave nuplaks, bet pirmiausia turi atvirai prisipažinti, ką padarei. Negaliu pakęsti melagių, Eleina.
— Stačiau sniego pilį, — ėmė pasakoti Sansa. — Lordas Petiras man padėjo, o tada pabučiavo. Štai ką tu matei.
— Ar nesupranti, kas yra garbė? — griežtai paklausė teta. — O gal laikai mane kvaile? Taip ir yra, ar ne? Laikai mane kvaiša. Taip, dabar aiškiai tai matau. Bet aš — ne kvailė. Manai gali gauti bet kurį vyrą, nes esi jauna ir graži. Nemanyk, jog neatkreipiau dėmesio, kaip šaudai akimis į Mariljoną. Žinau viską, kas vyksta Lizde, mažoji ledi. Ir anksčiau esu mačiusi tokių merginų. Tačiau klysti, jei manai, kad didelės akys ir gašli šypsena padės tau prisivilioti Petirą. Jis mano. — Teta pakilo nuo krėslo. — Jie visi mėgino jį iš manęs atimti. Mano lordas tėvas, mano vyras, mano motina… o labiausiai stengėsi Ketlina. Jai irgi patiko bučiuoti mano Petirą, o taip, labai patiko.
Sansa vėl žingtelėjo atatupsta.
— Mano motina?