— Ne. — Meretas susiraukė. — Kodėl turėčiau prisiminti?
— Dainavau tavo dukters vestuvėse. Ir, mano nuomone, visai neprastai. Tas Peitas, už kurio ji ištekėjo, buvo pusbrolis. Septyniuose Šaltiniuose mes visi pusbroliai. Bet kai atėjo laikas susimokėti, jis vis tiek pašykštėjo man atlygio. — Jis gūžtelėjo. — Kodėl tavo lordas tėvas niekada nepasikviečia manęs į Dvynius pagroti ir padainuoti? Ar aš jo šviesybei keliu per mažai triukšmo? Girdėjau, kad jis mėgsta trankią muziką.
— Turi auksą? — šiurkščiai paklausė kažkas jam už nugaros.
Meretui išdžiūvo burna. Prakeikti bastūnai, jie visada lindi krūmuose. Karaliaus miške irgi taip buvo. Manai, kad jau sučiupai kokius penkis, tik staiga iš kažkur iššoka jų dar daugiau.
Atsisukęs Meretas pamatė, kad bastūnai jį apsupę; bjaurus pažiūrėti pulkas raukšlėtų senių ir glotniaskruosčių vaikinų, jaunesnių už Petirą Spuogą, dauguma apsitaisiusių šiurkštaus audinio skarmalais, kietinta oda ir žuvusių vyrų šarvų gabalais. Su jais buvo ir viena moteris, įsisupusi į tris kartus jai per platų apsiaustą su gobtuvu. Meretas buvo per daug sutrikęs, kad juos suskaičiuotų, bet jų buvo keliolika, o gal net dvi dešimtys.
— Kai ko tavęs klausiau? — vėl prabilo stambus barzdotas vyras kreivais žalsvais dantimis ir sulaužyta nosimi; aukštesnis už Meretą ir ne toks pilvotas. Ant galvos jis buvo užsidėjęs lengvą šalmą, o ant plačių pečių užsimetęs suteptą, dėmėtą geltoną apsiaustą. — Kur mūsų auksas?
— Balnakrepšyje. Šimtas auksinių drakonų. — Meretas krenkštelėjo. — Gausite juos, kai pamatysiu, kad Petiras…
Dar jam nebaigus sakinio kresnas vienaakis bastūnas priėjo prie žirgo, įžūliai kyštelėjo ranką į balnakrepšį ir rado kapšą. Meretas šoko jo sulaikyti, bet tuoj pat apsigalvojo. Bastūnas atrišo dirželį, išėmė monetą ir ją sukando.
— Skonis lyg ir tikro. — Jis pakilnojo kapšą. — Ir pagal svorį turėtų būti tikri.
Jie ketina pasiimti auksą, o Petirą pasilikti, staiga apimtas panikos pagalvojo Meretas.
— Tai visa išpirka. Visa, kurios prašėte. — Jam prakaitavo delnai. Meretas nusišluostė juos į kelnes. — Kuris iš jūsų Berikas Dondarionas?
Prieš tapdamas bastūnu, Dondarionas buvo lordas, tad vis dar galėjo būti garbingas vyras.
— Na, kad ir aš, — tarė vienaakis.
— Tu sumautas melagis, Džekai, — pareiškė augalotas barzdotas vyras geltonu apsiaustu. — Dabar mano eilė būti lordu Beriku.
— Ar tai reiškia, kad man teks būti Toru? — nusijuokė dainius. — Milorde, man liūdna tau pranešti, bet lordo Beriko prireikė kitur. Laikai neramūs ir tenka kautis daugybėje mūšių. Bet nebijok, mes sutvarkysime su tavimi šį reikalą taip, kaip būtų sutvarkęs jis.
Meretas tikrai labai bijojo. Be to, jam tvinksėjo galva. Jei skausmas būtų dar sustiprėjęs, jis būtų pradėjęs kūkčioti.
— Turite savo auksą, — pasakė jis. — Atiduokite man sūnėną ir aš keliausiu sau.
Tiesą sakant, Petiras jam buvo antros eilės sūnėnas, bet į tokias smulkmenas nebuvo verta gilintis.
— Jis dievų giraitėje, — tarė vyras geltonu apsiaustu. — Mes tave pas jį nuvesime. Nočai, paimk jo žirgą.
Meretas nenoromis atidavė vadeles. Jis nematė kitos išeities.
— Duokite man odmaišį, — nustebindamas save paprašė jis. — Man reikia gurkšnio vyno, kad numalšinčiau…
— Su tokiais kaip tu mes negeriame, — šiurkščiai paaiškino Geltonasis Apsiaustas. — Eime. Sek paskui mane.
Jiems po kojomis traškėjo lapai ir nuo kiekvieno žingsnio Meretui smilkinį vėrė aštrus skausmas. Jie ėjo tylėdami, aplink juos ūžavo tik vėjas. Kai Meretui į akis pašvietė paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai, jis užkopė ant samanotos kalvelės, — tik tiek buvo likę iš didžiojo pilies bokšto. Už jos plytėjo dievų giraitė.
Petiras Spuogas kybojo ant ąžuolo šakos su virve ant kaklo. Juodame veide buvo matyti išsprogusios jo akys, priekaištingai žvelgiančios žemyn į Meretą. „Per vėlai atjojai“, — rodės, sakė jos. Bet jis nepasivėlavo. Nepasivėlavo! Atjojo, kaip buvo sutarta.
— Jūs jį nužudėte, — dusliai ištarė Meretas.
— Jis aštrus kaip kalavijas, — pasakė vienaakis vyras.
Mereto galvoje dundėjo stumbrų kaimenė. Motin, pasigailėk, pagalvojo jis.
— Atgabenau auksą.
— Labai gerai, — draugiškai linktelėjo dainius. — Mes pasirūpinsime, kad jis būtų panaudotas geram tikslui.
Meretas nusisuko nuo Petiro. Giliai gerklėje kilo šleikštulys.
— Jūs… neturėjote teisės.
— Bet turėjome virvę, — tarė vyras geltonu apsiaustu. — Taigi ir teisę.
Du bastūnai čiupo Meretą už parankių ir surišo jam už nugaros rankas. Jis buvo toks priblokštas, kad nesipriešino.
— Ne, — vos pralemeno jis. — Aš tik atjojau išpirkti Petiro. Sakėte, kad jei iki saulėlydžio gausite auksą, jam nieko bloga nenutiks…
— Ką gi, — gūžtelėjo dainius, — pričiupai mus, milorde. Taip jau nutiko, jog tau melavome.
Vienaakis bastūnas žingtelėjo į priekį nešinas ilga kanapine virve. Jis užmetė Meretui ant kaklo kilpą, tvirtai užnėrė ir prie ausies užmezgė stambų mazgą. Kitą galą permetė per ąžuolo šaką. Ją pačiupo augalotasis vyras geltonu apsiaustu.
— Ką darote? — Meretas suprato, kad klausimas kvailas, tačiau net ir dabar vis dar negalėjo patikėti tuo, kas čia vyksta. — Jūs neišdrįsite pakarti Frėjaus.
Geltonasis Apsiaustas nusijuokė.
— Anas, spuoguotas vaikis irgi taip sakė.
Bastūnas nekalba rimtai. Juk nekalba.
— Mano tėvas jums sumokės. Aš vertas geros išpirkos, daugiau nei Petiras, du kartus daugiau.
Dainius atsiduso.
— Gal lordas Valderis pusaklis ir suriestas podagros, bet tikrai ne toks kvailas, kad antrą kartą užkibtų ant to paties masalo. Bijau, kad kitą kartą jis atsiųs šimtą ginkluotų karių, o ne šimtą drakonų.
— Tikrai atsiųs! — Meretas mėgino kalbėti griežtai, bet jį išdavė virpantis balsas. — Jis atsiųs tūkstantį karių ir jie visus jus nužudys.
— Pirmiausia jam teks mus pagauti. — Dainius pakėlė akis į vargšą Petirą. — Be to, jis negali pakarti mūsų du kartus, tiesa? — Jis užgavo medinės arfos stygas ir sugrojo liūdną melodiją. — Nagi, neapsiteršk. Tau tik reikia atsakyti į mano klausimą ir liepsiu jiems tave paleisti.
Meretas būtų pasakęs jiems bet ką, kad tik liktų gyvas.
— Ką nori žinoti? Pasakysiu tiesą, prisiekiu.
Bastūnas jam drąsinamai nusišypsojo.
— Na, taip jau nutiko, kad ieškome pabėgusio šuns.
— Šuns? — Meretas sutriko. — Kokio šuns?
— Jis atsiliepia šaukiamas Sandoru Kligeinu. Toras sako, kad jis jojo į Dvynius. Radome keltininką, kuris perplukdė jį per Trišakį, ir vargšą girtuoklį, kurį jis apiplėšė Karališkajame kelyje. Gal kartais matei jį per vestuves?
— Per Kruvinąsias vestuves? — Meretui, rodės, tuoj plyš galva, bet jis susikaupė ir kaip įmanydamas stengėsi prisiminti. Tuomet buvo kilusi tokia baisi sumaištis, bet kas nors tikrai būtų užsiminęs apie Džofrio šunį, šniukštinėjantį po Dvynius. — Pilyje jo nebuvo. Bent jau ne puotoje… jis galėjo prisidėti prie pavainikių puotos arba prie karių lauko stovykloje, bet… ne, kas nors vis tiek būtų pasakęs…
— Jis turėjo vaiką, — tarė dainius. — Liesą mergaitę, maždaug dešimties metų. Arba panašaus amžiaus berniuką.
— Nemanau, — atsakė Meretas. — Bent jau aš nieko apie tai nežinau.