— Ne? Gaila… Tuomet — aukštyn!
— Ne! — garsiai sukliko Meretas. — Ne, nekarkite manęs, aš jums atsakiau, žadėjote paleisti, jei atsakysiu.
— Man rodos, sakiau, jog pasakysiu jiems, kad tave paleistų. — Dainius atsisuko į vyrą geltonu apsiaustu. — Lemai, paleisk jį.
— Eik po velnių, — šiurkščiai atsikirto stotingasis bastūnas.
Dainius žvilgtelėjo į Meretą, beviltiškai gūžtelėjo ir užgrojo „Tą dieną, kai jie pakorė Juodąjį Robiną“.
— Prašau… — Mereto drąsos likučiai jau tekėjo šlaunimis žemyn. — Aš nieko bloga jums nepadariau. Atnešiau aukso, kaip ir prašėte. Atsakiau į klausimą. Aš turiu vaikų.
— Kurių Jaunasis Vilkas niekada neturės, — tarė vienaakis bastūnas.
Meretui iš skausmo taip plyšo galva, kad jam buvo sunku mąstyti.
— Jis užtraukė mums gėdą, visa karalystė juokėsi, turėjome kažkaip atgauti suterštą garbę.
Tai ir dar daugiau buvo sakęs jo tėvas.
— Gal ir taip. Bet ką prakeiktų valstiečių gauja išmano apie lordo garbę? — Geltonasis Apsiaustas tris kartus apsivyniojo virvę aplink ranką. — O apie žmogžudystę šį tą išmanome.
— Tai nebuvo žmogžudystė! — suspigo Meretas. — Tai buvo kerštas, turėjome teisę keršyti. Vyko karas. Eigonas, mūsų vadintas Skambalėliu, vargšas kvaišelis, niekada niekam nepakenkė, o ledi Stark perrėžė jam gerklę. Stovykloje praradome pusšimtį karių. Serą Garsą Gudbruką, Kairos vyrą, ir serą Titą, Džeredo sūnų… kažkas kirviu suknežino jam galvą… Starko didvilkis papjovė keturis mūsų vilkšunius ir nuplėšė šunidžių prižiūrėtojui ranką, nors ir paleidome į jį daugybę arbaleto strėlių…
— Tad, kai abu buvo negyvi, prisiuvote jo galvą Robui Starkui ant kaklo, — pasakė Geltonasis Apsiaustas.
— Tai padarė mano tėvas. Aš tik gėriau. Negalite nužudyti žmogaus už tai, kad gėrė. — Ir staiga Meretas prisiminė kai ką, kas galėtų išgelbėti jam gyvybę. — Sakoma, kad lordas Berikas žmogų visuomet teisia, kad nežudo, kol jo kaltė neįrodyta. Jūs prieš mane nieko neturite. Kruvinosios vestuvės — mano tėvo, Raimano ir lordo Boltono darbas. Lotaras palapines pastatė taip, kad jos sugriūtų ir muzikantams skirtame balkone pasodino arbaletininkus, karo stovyklos puolimui vadovavo Valderis Pavainikis… Tai jų jums reikia, ne manęs, aš tik gėriau vyną… jūs neturite liudininkų.
— Čia tu klysti. — Dainius atsisuko į gobtuvą pasikėlusią moterį. — Miledi…
Bastūnai pasitraukė duodami jai kelią, o ji ėjo netardama nė žodžio. Kai nusismaukė gobtuvą, Meretui suspaudė krūtinę ir akimirką jis neteko žado. Ne. Ne, mačiau, kaip ji mirė. Ji jau buvo negyva visą dieną ir naktį, kai jie ją išrengė nuogai ir įmetė kūną į upę. Reimundas perpjovė jai gerklę nuo ausies iki ausies. Ji buvo mirusi.
Apsiaustas ir apykaklė slėpė jo brolio padarytą pjautinę žaizdą, bet jos veidas buvo baisesnis, nei jis prisiminė. Kūnas buvo išmirkęs vandenyje, išpurtęs, balsvas. Ji buvo praradusi pusę plaukų, o kiek liko, buvo nužilę ir šiurkštūs kaip senės. Galva buvo sužalota, o veidas sudraskytas ir ten, kur ji persirėžė odą nagais, sunkėsi juodas kraujas. Bet didžiausią siaubą kėlė jos akys. Tos akys žvelgė į jį kupinos neapykantos.
— Ji nekalba, — paaiškino aukštas vyras geltonu apsiaustu. — Tavo prakeikti mergvaikiai per daug giliai perrėžė jai gerklę. Bet ji viską prisimena. Jis atsisuko į mirusią moterį ir tarė: — Ką pasakysi, miledi? Ar ir jis prisidėjo?
Ledi Ketlina neatitraukė nuo jo akių. Ji linktelėjo.
Meretas Frėjus prasižiojo maldauti, bet jo žodžius užgniaužė užsiveržusi kilpa. Jo kojos pakilo nuo žemės, o virvė įsirėžė giliai į kaklo odą. Jis kilo trūkčiodamas, spardydamasis, tampydamasis, kilo vis aukštyn ir aukštyn…
Priedas
Karaliai ir jų dvariškiai
Geležinio Sosto karalius
DŽOFRIS BARATEONAS, Pirmasis šiuo vardu, trylikos metų berniukas, vyriausias karaliaus Roberto Barateono I ir karalienės Sersėjos iš Lanisterių giminės sūnus,
— jo motina karalienė SERSĖJA, karalienė regentė ir karalystės gynėja;
— Sersėjai prisiekę kariai:
— seras OSFRYDAS KETLBLEKAS, jaunesnysis sero Osmundo Ketlbleko iš karaliaus sargybos brolis,
— seras OSNIS KETLBLEKAS, jauniausias sero Osmundo ir sero Osfrydo brolis;
— jo sesuo princesė MIRSELA, devynerių metų mergaitė, princo Dorano Martelio globotinė Saulės Ietyje,
— jo brolis princas Tomenas, aštuonerių metų berniukas, Geležinio sosto įpėdinis,
— jo senelis TAIVINAS LANISTERIS, Kasterlių Uolos lordas, Vakarų sergėtojas, karaliaus ranka;
— jo dėdės ir pusbroliai bei pusseserės iš tėvo pusės:
— jo dėdė STANIS BARATEONAS, maištininkas, Drakono Uolos lordas, pasivadinęs karaliumi Staniu Pirmuoju,
— Stanio duktė ŠAIRINĖ, vienuolikos metų mergaitė,
— jo dėdė [RENLIS BARATEONAS], maištininkas, Vėtrų Gūžtos lordas, nužudytas savo kariuomenės apsuptyje,
— jo senelės brolis seras ELDONAS ESTERMONTAS,
— sero Eldono sūnus seras EIMONAS ESTERMONTAS,
— sero Eimono sūnus seras EILINAS ESTERMONTAS;
— jo dėdės ir pusbroliai iš motinos pusės:
— jo dėdė seras DŽEIMIS LANISTERIS, vadinamas KARALŽUDŽIU, Riverano belaisvis;
— jo dėdė TIRIONAS LANISTERIS, neūžauga, vadinamas KIPŠU, sužeistas mūšyje prie Juodųjų Vandenų,
— Tiriono gnklanešys PODRIKAS PEINAS,
— Tiriono sargybos kapitonas seras BRONAS IŠ JUODŲJŲ VANDENŲ, buvęs samdomas kalavijuotis,
— Tiriono sugulovė ŠAJA, sekusi paskui karo stovyklą, dabar tarnaujanti kambarine pas Lolisę Stokvort;
— jo senelio brolis seras KEVANAS LANISTERIS,
— sero Kevano sūnus seras LANSELIS LANISTERIS, buvęs karaliaus Roberto ginklanešys, sužeistas mūšyje prie Juodųjų Vandenų, besivaduojantis mirtimi,
— jo senelio brolis [TAIGETAS LANISTERIS], miręs nuo raupų,
— Taigeto sūnus TIREKAS LANISTERIS, ginklanešys, po Didžiojo maišto dingęs be žinios,
— Tireko mažametė žmona ledi ERMESANDA HEIFORD;
— jo prastakilmiai broliai ir seserys, karaliaus Roberto pavainikiai:
— MIJA STOUN, devyniolikmetė mergina, lordo Nestoro Roiso iš Mėnulio Vartų tarnyboje,
— GENDRIS, kalvio pameistrys, pabėgęs į upių kraštus ir nežinantis savo kilmės,
— EDRIKAS STORMAS, vienintelis karaliaus Roberto pripažintas pavainikis sūnus, Drakono Uoloje įsikūrusio savo dėdės Stanio globotinis;
— jo karaliaus sargyba:
— seras DŽEIMIS LANISTERIS, lordas vadas,
— seras MERINAS TRENTAS,
— seras BEILONAS SVONAS,
— seras OSMUNDAS KETLBLEKAS,
— seras LORAS TAIRELIS, Gėlių riteris,
— seras ARIS OUKHARTAS;
— jo mažoji taryba:
— lordas TAIVINAS LANISTERIS, karaliaus ranka,
— seras KEVANAS LANISTERIS, atsakingas už įstatymus,
— lordas PETIRAS BEILIŠAS, vadinamas MAŽUOJU PIRŠTU, iždininkas,
— VEIRIS, eunuchas, vadinamas VORU, šnipų vadovas,
— lordas MEISAS TAIRELIS, flotilės vadas,
— didysis meisteris PAISELIS;
— jo dvariškiai ir vasalai: