Plona pilkšva dūmų draiskana juos suklaidino. Iš tiesų dūmai kilo nuo pietinio upės kranto ir iki tos vietos dar reikėjo plaukti kelias mylias. Džeimis iš tolo pamatė smilkstančius didelio pastato griuvėsius ir ąžuolą, nukabinėtą negyvomis moterimis.
Varnos visai neseniai buvo pradėjusios kapoti jų kūnus. Plonos virvės buvo įsirėžusios giliai į minkštus moterų kaklo audinius, o vėjui papūtus jų lavonai sukosi ir siūbavo.
— Nelabai taurus darbelis, — priplaukus taip arti, kad viskas buvo aiškiai matyti, tarė Brienė. — Tikras riteris tokioms beprasmiškoms skerdynėms nepritartų.
— Kaskart išjoję į karą tikri riteriai mato dar blogesnių dalykų, moterie, — atšovė Džeimis. — Ir, beje, patys juos daro.
Brienė pasuko vairą link kranto.
— Nepaliksiu šių nekaltų moterų varnoms sulesti.
— Beširdė bobšė. Ir varnoms reikia lesalo. Laikykis upės ir palik ramybėje lavonus, moterie.
Jie išsilaipino paplaukę šiek tiek prieš srovę, ten, kur palinkęs virš upės augo didžiulis ąžuolas. Brienei nuleidus burę, grandinėmis sukaustytas Džeimis nerangiai išlipo į krantą. Raudonosios Šakos vanduo akimirksniu prisėmė jam batus ir permerkė nudriskusias kelnes. Juokdamasis jis parpuolė ant kelių, panardino galvą į vandenį ir ištraukė ją, šlapią ir varvančią. Džeimio rankos buvo aplipusios purvu ir, kai trynė jas upės srovėje norėdamas nusiplauti, jos atrodė plonesnės ir blyškesnės, nei jis prisiminė. Jo kojos taip pat buvo sustirusios, o pamėginus atsistoti, linko keliai. Po galais, per ilgai tupėjau Hosterio Tulio požemyje.
Brienė ir Kleosas išvilko valties pirmagalį ant kranto. Jiems virš galvų kybojo lavonai, pripampę mirties nelyginant pernokę ir dvokiantys vaisiai.
— Vienam iš mūsų teks nupjauti virves, — pasakė moteris.
— Aš įlipsiu į medį. — Žvangindamas grandinėmis Džeimis nubrido į krantą. — Tik nuimk tuos antrankius.
Pakėlusi akis Brienė įsistebeilijo į vieną iš nužudytų moterų. Mažais netvirtais žingsneliais, — poros sprindžių ilgio grandine sukaustytomis kojomis kitaip eiti negalėjo, — Džeimis pritapnojo arčiau. Pamatęs šiurpų ženklą, užkabintą ant kaklo aukščiausiai tabaluojančiam lavonui, šyptelėjo. Jos gulėjo su liūtais, — perskaitė jis.
— O taip, moterie, darbelis nebuvo pats tauriausias, bet… iš tavo, o ne iš mano pusės. Įdomu, kas buvo tos moterys?
— Smuklės mergšės, — paaiškino seras Kleosas Frėjus. — Pamenu, kad čia buvo užeiga. Pastarąjį kartą grįžtant į Riveraną, keli mano palydos vyrai praleido čia naktį.
Bet dabar iš smuklės tebuvo likę akmeniniai pamatai ir krūva viena ant kitos sukritusių, apdegusių ir suanglėjusių sijų. Iš pelenų tebekilo dūmai.
Viešnamius ir kekšes Džeimis paliko savo broliui Tirionui; jis geidė vien Sersėjos.
— Rodos, merginos bus teikusios malonumą mano lordo tėvo kariams. Galbūt juos valgydino ir girdė. Taip ir nusipelnė išdavikių apykaklių — virvių ant kaklo, — dėl vieno kito bučinio ir bokalo šviesaus alaus. — Jis atidžiai apsidairė po upę, pažvelgė į abi puses norėdamas įsitikinti, kad jie čia vieni. — Čia Brakeno valdos. Gali būti, kad lordas Jonas įsakė jas pakarti. Mano tėvas pelenais paleido jo pilį, tad, bijau, kad jis meile mums netrykšta.
— Gali būti ir Marko Paiperio arba to miškinio Beriko Dondariono darbas, — įsiterpė seras Kleosas, — nors girdėjau, kad Dondarionas žudo tik karius. O gal buvo užklydusi Ruzo Boltono šiauriečių gauja?
— Boltoną mano tėvas sumušė prie Žaliosios Šakos.
— Bet nesunaikino, — pasakė seras Kleosas. — Kai lordas Taivinas nužygiavo prie brastų, Boltonas vėl grįžo į pietus. Riverane sklandė gandai, kad jis iš sero Eimorio Lorčo atėmė Harenholą.
Džeimiui ši žinia visai nepatiko.
— Briene, — tarė jis, darydamas jai malonę — vadindamas vardu — ir tikėdamasis, kad galbūt ji suklus, — jei lordas Boltonas užėmė Harenholą, tai ir Trišakis, ir Karališkasis kelias tikriausiai saugomi.
Džeimiui pasirodė, kad didelėse mėlynose jos akyse šmėstelėjo abejonė.
— Esi mano ginamas. Tad pirmiausia jiems teks nužudyti mane.
— Nemanau, kad jiems tai būtų didelis vargas.
— Aš ne prastesnė kovotoja už tave, — tarsi gindamasi pareiškė Brienė. — Buvau viena iš karaliaus Renlio septynių išrinktųjų. Jis pats aprengė mane šilkiniu dryžuotu vaivorykštės sargybos apsiaustu.
— Vaivorykštės sargybos? Vadinasi, tai buvai tu ir dar šešios moterys? Kartą dainius sakė, girdi, visos šilkais apsisiautusios merginos gražios, bet… jis niekada nebuvo sutikęs tavęs, ar ne?
Moteris nuraudo kaip žarija.
— Turime iškasti kapų duobes.
Taip tarusi, ji priėjo prie medžio, ketindama į jį lipti.
Žemosios ąžuolo šakos buvo gana storos ir Brienę, užsliuogusią medžio kamienu ir ant jų atsistojusią, puikiai laikė. Laikydama rankoje durklą, ji vaikščiojo tarp šakų ir vieną po kitos pjovė virves. Žemėn žnektelėjusius lavonus vėl apspito pulkai musių ir sulig kiekvienu nukritusiu kūnu smarvė vis stiprėjo.
— Ar ne per didelis vargas šitiek terliotis su kekšėmis? — pasiskundė seras Kleosas. — Ir kuo kasime duobes? Kastuvų neturime, o kalaviju nerausiu, aš…
Brienė staiga šūktelėjo. Paskui veikiau nušoko, nei išlipo iš ąžuolo.
— Į valtį. Mikliau. Ten burė.
Jie skubinosi kiek galėdami, nors bėgti Džeimis nelabai tepajėgė, be to, pusbroliui teko įtempti jį per valties kraštą. Brienė irklu atsistūmė nuo kranto ir skubriai iškėlė burę.
— Sere Kleosai, reikia, kad ir tu irkluotum.
Ir jis darė, kas buvo liepta. Luotas vandenis ėmė skrosti truputį greičiau; jiems padėjo ir upės srovė, ir vėjas, ir irklai. Džeimis sėdėjo sukaustytas grandinėmis ir stebeilijosi į aukštupio pusę. Buvo matyti tik pats kitos burės viršus. Dėl Raudonosios Šakos kilpų atrodė, kad ta burė — kažkur anapus laukų ir, užstota medžių juostos, juda į šiaurę, o jie tuo metu plaukia į pietus, bet jis suprato, jog šis įspūdis apgaulingas. Pakėlęs abi rankas, jis delnais prisidengė akis nuo saulės.
— Dulsvai raudona ir šviesiai mėlyna, — pasakė jis.
Plati Brienės burna judėjo, žandikauliai kilnojosi be garso ir dėl to ji atrodė tarsi atrajojanti karvė.
— Greičiau, sere!
Netrukus jiems iš akių dingo ir sudegusi smuklė, ir burės viršūnė, bet tai nieko nereiškė. Kai persekiotojai įveiks upės vingį, jie vėl juos pamatys.
— Manau, belieka tikėtis, kad kilnieji Tuliai sustos palaidoti nužudytų kekšių.
Galimybė grįžti atgal į kalėjimo rūsį Džeimio visai neviliojo. Tirionas dabar tikriausiai sugalvotų ką nors gudriau, bet man niekas neateina į galvą, tik pasitikti juos su kalaviju rankoje.
Beveik visą valandą jie su persekiotojais žaidė slėpynių įveikdami upės vingius ir laviruodami tarp medžiais apaugusių salelių. Ir vos tik jiems ėmė žiebtis viltis, jog bus pavykę atsikratyti persekiotojų, tolumoje vėl pasirodė burė. Iš visų jėgų irklavęs seras Kleosas stabtelėjo.
— Kad juos kur Kiti… — Ir nusibraukė nuo kaktos prakaitą.
— Irkluok! — paragino Brienė.
— Mus vejasi upių galera, — valandėlę atidžiai žiūrėjęs į tolį paaiškino Džeimis. Sulig kiekvienu irklų grybšniu ji, rodės, truputėlį padidėja. — Kiekvienoje pusėje po devynis irklus, vadinasi, irkluoja aštuoniolika vyrų. Jei ant denio yra ir karių, tuomet jų pajėgos dar gausesnės. Ir burė jų didesnė už mūsiškę. Nuo galeros nepaspruksime.