Slampinėjo po viršutinius aukštus. Užsuko į senus Leonardo kambarius, kur stovėjo neapdengta, griaučius primenanti lova, paskui į apartamentus, kuriuose gyveno Filipas su naująja savo nuotaka, o dabar ten neliko nieko, tik išblukusios dėmės ant sienų, kur anksčiau kabojo paveikslai. Užėjo į mažą kabinetą, ten lentynose vis dar stovėjo Džambatistos knygos, o paskui, praėjęs pro tarnų kambarius, užlipo ant stogo.
Lengvas rūkas nepaslėpė miesto, o suteikė jam ypatingo žavesio. Tamsūs čerpių stogai žvilgėjo nuo drėgmės, o aikštės žiburiai tolumoje atsispindėjo danguje lygia rožine šviesa.
Senos mintys užplūdo Tonijų. Kas taps jo žmona? Pusseserių iš vienuolyno mokyklų vardai ir veidai jam nieko nereiškė. Tačiau būsimąją draugę jis įsivaizdavo linksmą bei mielą, mintyse regėjo, kaip ji atmeta nuo veido šydą ir droviai, bet aistringai, juokiasi. Ji niekada nebus liūdna bei nesielvartaus. Kartu juodu rengs grandiozines puotas, šoks per visą naktį, užaugins stiprius sūnus, o vasarą kartu su kitomis kilmingomis šeimomis vyks į savo vilą prie Brentos. Netgi senos jos tetulės ir netekėjusios pusseserės galės gyventi šiuose namuose, kaip ir jos dėdė, jos broliai — vietos visiems atsiras. Jis įsakys pakeisti visus apmušalus, visas užuolaidas. Suskrebens peiliai, grandantys pelėsius nuo freskų. Neliks nė vienos tuščios, šaltos patalpos, jo sūnūs turės draugų, ir dešimtys mažųjų bičiulių nuolatos vaikščios į svečius kartu su savo auklėtojais bei auklėmis. Jis tiesiog įsivaizdavo tuos vaikus puikiais šilko kostiumėliais, įvairiausių pastelinių tonų apdarais, sustojusius poromis ir pasirengusius šokti menuetą, įsivaizdavo namuose skambančią muziką! Jis niekada nepaliks jų vienų, savo vaikų. Nesvarbu, kiek daug turės valstybinių reikalų, jis niekada, niekada nepaliks jų vienų tokiame didžiuliame tuščiame name, jis niekada...
Vis dar sukantis galvoje tokioms mintims, Tonijus nusileido akmeniniais laiptais ir įėjo į šaltus motinos kambarius.
Čia jis uždegė degtuką brūkštelėjęs į savo batą, ir pakėlė prie plonos žvakės.
Motina miegojo taip kietai, jog niekas negalėjo jai sutrukdyti. Prisiartinęs jis pajuto gaižų kvėpavimą, tačiau jos veidas buvo stebėtinai lygus, todėl atrodė visiškai nekaltas. Pirmą kartą jis taip ilgai, neatitraukdamas akių, stebėjo ją. Žiūrėjo į mažą smakrą, blyškų kaklo nuožulnumą.
Užpūtęs žvakę, šmurkštelėjo į lovą ir atsigulė šalia. Jos kūnas buvo toks šiltas po antklode. Ji pasislinko arčiau ir savo ranka apsivijo jo ranką, tarsi norėdama prie jos prisispausti.
Gulėdamas šalia jis kūrė jai sapnus.
Įsivaizdavo daugybę madingai apsitaisiusių damų, o šalia jų — kavalierius. Bet šis vaizdas jam nepatiko. Apimtas migloto siaubo, vaizdavosi visą jos gyvenimą: šis tarytum pamažu slinko prieš akis. Pamatė beviltišką jos vienatvę, lėtą gesimą.
Po ilgo laiko ji patyliukais suvaitojo per miegus. Paskui dar sykį, garsiau.
— Mama, — sušnibždėjo jis. — Aš čia. Šalia tavęs.
Ji pamėgino atsisėsti. Plaukai užkrito ant veido it nevalyvas vualis.
— Mano mielasis, mano turte, — pratarė ji. — Paduok man stiklinę.
Jis atkimšo butelį. Ir žiūrėjo, kaip ji išgėrė bei atsilošė. Patraukęs plaukus jai nuo kaktos, sūnus dar ilgai gulėjo pasirėmęs alkūne ir tiesiog žiūrėjo į ją.
Kitą rytą Tonijus bemaž nepatikėjo, kai Andželas pranešė, jog nuo šiol jie kasdien po valandą vaikštinės aikštėje.
— Bet, žinoma, tik ne karnavalo metu! — piktai pridūrė mokytojas. O paskui pasakė ne itin tvirtai ir šiek tiek karingai, tarytum tam nepritartų:
— Jūsų tėvas tvirtina, esą jūs jau pakankamai suaugęs. 7
Po trumpų akimirkų, praleistų jaunojo maestro draugijoje, Gvidui ėmė atrodyti, jog arba jis paženklintas kokiu nors ženklu, suteikiančiu visaregystės talentą, arba jam nuo akių pašalinta šias temdžiusi plėvelė: visur aplinkui knibždėte knibždėjo pagundos. Dabar kasnakt jis gulėdavo lovoje ir negalėdavo užmigti: iš tamsos sklido meilės aktų garsai. O moterys operos teatre atvirai jam šypsojosi.
Galų gale vieną vakarą, kai kiti kastratai ruošėsi gulti, jis patraukė į tolimiausią koridoriaus galą viršutiniame aukšte. Naktis jį paslėpė nuo pašalinių akių, kai apsirengęs atsisėdo ant palangės, nukabinęs vieną koją. Rodos, praslinko ištisa valanda, tuomet sumirgėjo tamsoje neįžiūrimi kažkieno šešėliai, sutrinksėjo durys, pagaliau mėnesienoje pasirodė Džino figūra ir pakvietė jį sulenktu pirštu.
Jaukiame ir švariame patalynės sandėliuke Džinas jį apdovanojo pačia ilgiausia, pačia nuostabiausia glamone. Visą naktį jie gulėjo sulankstytų paklodžių patale, ir palaima ritosi svaiginančiomis bangomis, čia aprimdama, čia vėl ir vėl sukildama, idant tęstųsi amžinai. Džino oda buvo švelni ir kvapni, jo burna — stipri, o pirštai — bebaimiai. Jis švelniai žaidė su Gvido ausimis, glamonėjo spenelius, bučiavo plaukus tarp kojų ir be galo kantriai iškeldavo iki aukščiausių aistros momentų.
Artimiausiomis naktimis Džinas pasidalijo naujuoju partneriu su Alfredu, paskui ir su Alonsu. Kartais jie gulėdavo tamsoje dviese, o kartais trise. Jiems nė kiek neatrodė keista, kai vienas glamonėdavo iš viršaus, o kitas iš apačios, ir šiurkštūs Alfredo smūgiai bemaž kėlė Gvidui skausmą, tuo tarpu godi, nepasotinama Alonso burna sukeldavo ekstazę.
Bet atėjo diena, kai grubesnės, bedvasės sueitys su paprastais studentais atitraukė Gvidą nuo šių rafinuotų, santūrių aktų. Jis nė trupučio nebijojo tikrų vyrų ir neįtarė, kad grėsminga jo paties išorė pastaruosius atbaido.
Bet paskui ir šie grubūs, plaukuoti jaunuoliai jam liovėsi patikę. Juose slypėjo kažin koks primityvumas, kuris netrukus Gvidui įsipyko.
Jis geidė eunuchų, meilių ir geidulingų kūno žinovų.
Ir dar jis norėjo moterų.
Atsitiktinai ar ne, bet būtent su moterimis jis patyrė maksimalų priartėjimą prie visiško pasitenkinimo. Tik priartėjimą, kadangi jis nejautė meilės. Kitaip aistra jį būtų visiškai užliejusi. Vargšės, nesipraususios gatvės mergužėlės buvo jo meilužės. Jos džiaugdavosi aukso monetomis, žavėjosi jo berniokiška išore, o drabužius bei manieras laikė nuostabiais. Jisai skubiai jas išrengdavo šiam tikslui skirtuose pigių tavernų kambarėliuose, ir joms nė trupučio nerūpėjo, kad jis kastratas, galbūt todėl, kad vylėsi iš jo sulauksiančios bent lašelio švelnumo; o jeigu ir taip, Mafeo nesuko dėl to galvos, juk daugiau jų nepamatys, mat visuomet atsiras daugybė kitų, kurios jas pakeis.
Tačiau didėjant jo šlovei, Gvidui pamažu pradėjo atsiverti visos durys. Po kviestinių vakarienių, kurių metų jis dainuodavo, žavingosios damos kviesdavo jį viršun, į savo apartamentus.
Pamažu jis priprato prie šilko patalų, paauksuotų angeliukų viršum ovalių veidrodžių bei plevenančių baldakimų.
Eidamas septynioliktuosius gyvenimo metus, jis įsigijo slaptą ir nepastovią meilužę — dailią grafienę, dusyk ištekėjusią bei labai turtingą. Jos ekipažas dažnai paimdavo Gvidą tiesiog nuo scenon vedančių durų. Arba, atlapojęs savo mansardos kambarėlio langą, po keleto valandų pamokų, jis matydavo apačioje, po sunkiomis medžių šakomis, lėtai pravažiuojančią karietą.
Naujoji meilužė jam buvo šiek tiek per sena, geriausi jos laikai liko praeityje, tačiau ji buvo aistringa bei sklidina viliojančio geismo. Nuleidusi akis ji nurausdavo iki pat spenelių jo glėbyje, ir jis nejučia nusklęsdavo į tolumas.
Puikūs, palaimingi laikai. Gvidas buvo bemaž pasirengęs Romai ir savo pirmajam vaidmeniui tenykštėje operoje. Sulaukus aštuoniolikos, jo ūgis siekė penkias pėdas ir dešimt colių11, o plaučiai taip išsivystė, jog ledinis, tyras jo balsas galėjo užpildyti didžiulę salę be jokio akompanimento.
Ir kaip tik tais metais jisai amžiams prarado savo balsą. 8