Jam pasirodė, tarytum praslinko amžinybė, kol tasai žmogus pasitempė, pavandenijusios mėlynos akys piktai susiaurėjo. Visa savo išore jis demonstravo esąs klaikiai įžeistas. Bet iš tiesų nė kiek nenustebo, nors ir norėjo suvaidinti nuostabą. Ne, atsakymas jį visiškai patenkino.
Bet dar keisčiau elgėsi Alesandras, pareiškęs Tonijui, esą jiems reikią kuo greičiau eiti.
— Atleiskite mums, jūsų prakilnybe, — ištarė jis bemaž iki skausmo suspausdamas Tonijaus ranką.
— Taigi tu nieko nežinai apie savo brolį? — konstatavo vyras, paniekinamai nusišypsodamas ir nuleidęs balsą, dėl ko vėl susidarė grėsmės įspūdis.
— Jūs suklydote, — atsiliepė Tonijus, o gal jam atrodė, kad pasakė garsiai. Jį kamavo ne šiaip galvos skausmas, o nepakeliama migrena. Ūmai prabilo instinktyvi ištikimybė tėvams. Tasai žmogus tyčia norėjo jį įskaudinti. Jis tai žinojo. — Aš esu Andrea Treskio sūnus, senjore, aš neturiu brolio. Jeigu jūs būtumėte panorėjęs išsiaiškinti...
— Ak, bet juk tu mane pažįsti, Tonijau! Prisimink. O su tavo broliu aš visai neseniai bendravau Stambule. Jis trokšta sužinoti naujienas apie tave. Domisi, kaip tu laikais, ar didelis užaugai. Judviejų panašumas tiesiog stulbinantis.
— Jūsų prakilnybe, turite mums atleisti, — bemaž grubiai pertraukė jį Alesandras.
Atrodė, jei prireiks, jis pasirengęs atsistoti tarp to žmogaus ir Tonijaus.
— Aš esu tavo pusbrolis, Tonijau, — pareiškė vyras ir toliau demonstruodamas niūrų pasipiktinimą. — Marčelas Lizanis. Ir man bus labai liūdna pranešti Karlui, jog tu nieko apie jį nežinai ir nenori žinoti.
Jis nusisuko knygų krautuvėlės pusėn, grįžtelėjo per petį į Alesandrą. O paskui vos girdimai burbtelėjo:
— Kaip aš jūsų nekenčiu, prakeikti kastratai.
Tonijus krūptelėjo. Šie žodžiai nuskambėjo taip paniekinamai, lyg būtų pasakęs „paleistuvės“ arba „kekšės“.
Tuo tarpu Alesandras tiesiog nuleido akis. Jis akimirksniui sustingo, paskui lūpas suvirpino nežymi pakantumo šypsena. Jis palietė Tonijaus petį, mostu pakviesdamas kavinėn po arkada.
Po keleto minučių jie sėdėjo ant grubių suolelių pačiame aikštės pakraštyje, šildydamiesi prieš saulutę, dirsčiojančią po aukšta arka, ir Tonijus tik miglotai suvokė, kad visa tai ne sapnas, kad jis iš tiesų sėdi bei geria kavinėje, kur kilmingi senjorai ir prasčiokai liečiasi alkūnėmis.
Prisiartino dailutė mergina. Bet kuriuo kitu momentu jos prisiartinimas būtų saldžiai vaikiną sukrėtęs. Kaštoniniai plaukai, švytintys aukso atspalviu, jam pasirodė neapsakomai gražūs, o akyse įstabiai susimaišė viliojanti gelmė ir kibirkščiuojanti šviesa.
Bet dabar Tonijus jos bemaž nepastebėjo. Andželas kalbėjo apie tai, esą prie jų priėjęs žmogus — pamišėlis. O Alesandras jau pradėjo mandagią šneką apie puikų šios dienos orą.
— Ar girdėjote seną anekdotą? — maloniai ir konfidencialiai kreipėsi į Tonijų, tarsi nepažįstamasis nė nebūtų jo įžeidęs. — Jeigu oras bus prastas, „Bucintoro“ nugrims į dugną, dožas pagaliau galės atsidurti savo žmonos lovoje bei patvirtinti jųdviejų santuoką.
— Bet kas tasai tipas ir ką jis paistė?! — sumurmėjo Andželas ir kažką pridūrė apie patricijus, kurie nesugeba deramai apsirengti.
Tonijus žvelgė tiesiai priešais save. Gražuolė mergina atsidūrė jo akiratyje. Ji artinosi nešina vynu ant padėklo ir kramtė saldainį vienodu ritmu su siūbuojančiais klubais, šypsodamasi iš prigimties švelnia šypsena. Statydama taures mergaitė pasilenkė taip žemai, kad gilioje palaidinukės iškirptėje jis pamatė rausvus spenelius! Silpnas aistros jaudulys krestelėjo viduje. Bet kuriuo kitu momentu, bet kuriuo kitu metu... bet dabar viso to tarytum nebuvo, nebuvo jos šlaunų, grakščių apnuogintų rankų ir tų gražių, pavergiančių akių. Jinai buvo ne vyresnė už jį patį, Tonijaus supratimu, jos povyza išdavė pašėlusį vaikišką linksmumą.
— Bet kodėl jis paistė visus tuos niekus?! — neatlyžo Andželas.
— Ak, baikime apie tai, gerai? — švelniai atsiliepė Alesandras.
Jis atsivertė angliškus laikraščius ir paklausė Andželo, ar pastarąjį kada nors žavėjo opera?
— Nuodėminga pramoga, — burbtelėjo Andželas. — Tonijau, — pratarė užmiršęs deramą kreipinį, nors paprastai taip elgdavosi tik juodviem likus vieniems, — juk tu nepažinojai to žmogaus? Nepažinojai?
Tonijus nejudėdamas stebeilijosi į vyną. Norėjo gurkštelėti, bet nepajėgė krustelėti.
Ir tuomet jis pirmą kartą pažvelgė į Alesandrą. O kai prabilo, jo balsas skambėjo tyliai bei šaltai:
— Vadinasi, aš turiu brolį Stambule? 9
Buvo jau po vidurnakčio. Tonijus stovėjo slegiančioje drėgnoje didžiosios svetainės tuštumoje. Uždaręs duris, nieko negalėjo įžiūrėti tamsoje. Varpai tolumoje paskelbė pirmą valandą nakties. Rankoje jis laikė didelį sieros degtuką ir žvakę.
Kažko laukė. Ko? Kol nuskambės varpai? Nė pats nežinojo.
Visas vakaras, iki pat dabartinio momento, tapo berniukui gryniausia kančia.
Jis vargiai beprisiminė, kas nutiko. Du dalykai, neturintys jokio ryšio vienas su kitu, įsirėžė jo sąmonėje.
Pirmiausia toji mergina kavinėje. Kai jis jau stojosi išeiti, mergaitė švelniai prigludo ir pasistiebusi sušnibždėjo: „Prisiminkite mane, jūsų prakilnybe, mano vardas Betina“. Skambus, užkrečiamas juokas. Vaikiškas, drovus ir visiškai nuoširdus. Tonijui norėjosi jai įžnybti, o paskui pabučiuoti.
Antra, Alesandras neatsakė į jo klausimą. Ir nepasakė, kad visa tai netiesa! Tiktai žvelgė kažkur į šalį.
O tasai žmogus, kurį Andželas dešimt kartų pavadino pavojingu pamišėliu, iš tikrųjų buvo Tonijaus pusbrolis. Tonijus jį prisiminė. O tokiam žmogui tikrai nėra reikalo meluoti!
Bet kas kėlė didžiausią nerimą? Galbūt širdies gilumoje slypintis miglotas jausmas, kad jau žinojo apie tai? Karlas. Jau girdėjo šį vardą anksčiau. Karlas! Kažkas jau sakė tuos pačius žodžius: „Iš akies luptas Karlas“. Bet kieno balsas juos ištarė ir kur? Ir kaip jam pavyko sulaukti keturiolikos metų nė neįtariant, kad turi brolį?! Kodėl niekas nepasakė? Kodėl net jo mokytojai šito nežinojo?
Bet Alesandras žinojo.
Alesandras žinojo. Ir kiti žinojo. Tie žmonės knygų krautuvėlėje žinojo!
Ir galbūt netgi Lena žinojo. Štai kodėl auklė taip suirzo, kai paklausė jos apie brolį.
Jis nenorėjo gudrauti. Pasakė tiesiog atėjęs aplankyti motinos, bet toji gulėjo kaip negyva, tamsiai pamėlusiais paakiais, šiurpiai išblyškusiu veidu. Paskui Lena liepė jam išeiti pažadėjusi, jog pamėgins pažadinti šeimininkę šiek tiek vėliau. Ir ką jis tuomet pasakė? Kaip išklojo? Jį užplūdo toks pažeminimas, toks deginantis nelaimės pojūtis.
— Vienas iš mūsų... Ar tu kada nors girdėjai... Karlo vardą?
— Čia gyveno šimtai įvairiausių Treskių! Bet dar prieš man čionai pasirodant! O dabar keliauk iš čia! — Lyg ir nieko ypatingo, jei ji nebūtų pratęsusi: — Ir nesumanyk lįsti į akis savo motulei kalbėdamas apie tuos... kitus, — matyt ji turėjo galvoje mirusiuosius. Motina niekada nežiūrėdavo į portretus. — Ir apie nieką neuždavinėk kvailų klausimų!
Auklė padarė didelę klaidą. Tonijus suprato, kad ji žinojo. Neabejotinai žinojo.
Dabar visi jau sugulė. Namas priklausė jam vienam, kaip visuomet tokiu metu. Tamsoje jis jautėsi esąs nematomas, besvoris. Ir nenorėjo degti žvakės. Jis vos bepakėlė tylių savo žingsnių aidą.
Ilgai stovėjo nejudėdamas, vis dar mėgindamas įsivaizduoti, kaip jausis savo kailiu patyręs tėvo pyktį. Dar niekada tėvas ant jo nepyko. Niekada.