Bet ilgiau vilkinti laiko nebeįstengė. Čirkstelėjęs degtuką ir susiraukęs nuo to garso, užgniaužęs kvapą stebėjo, kaip įsidega žvakės liepsnelė, o silpna šviesa pasklinda po visą didžiulę salę. Pakraščiuose nusidriekė neryškūs šešėliai, bet paveikslai matėsi gerai.
Ir tada pradėjo juos tyrinėti.
Taigi čia brolis Leonardas. O čia karinę uniformą vilkintis Džambatista. Taip. Čia Filipas su savo žmona Tereza. Visus juos pažinojo. Bet štai pamatė veidą, kurio ieškojo. Ir panašumas vėl sukėlė jam siaubą.
„Iš akies luptas Karlas“. Šie žodžiai įkyriai skambėjo ausyse. Jis pakėlė žvakę arčiau prie drobės ir pradėjo judinti pirmyn bei atgal, kol išnyko erzinantys atspindžiai. Jaunuolis turėjo jo juodus plaukus, jo aukštą, plačią, nė kiek nepasvirusią kaktą, tokią pat didoką burną, tokius pačius aukštus skruostikaulius. Bet daugiausiai panašumo teikė akys — didelės, atitolusios viena nuo kitos. Kiekvienas, pažvelgęs į juodas Tonijaus akis, pasijusdavo tarytum kažkur plaukiąs. Štai šį jausmą jis patyrė dabar, žvelgdamas į mažą tarsi savo paties atvaizdą, įsimaišiusį tarp dešimties panašių juodai apsitaisiusių vyrų, švelniai stebinčių jį iš drobės.
— Bet kas tu? — sukuždėjo berniukas.
Jis ėjo nuo veido prie veido. Buvo čia ir pusbrolių, kai kurių jis nepažinojo. Bet ši aplinkybė nieko neįrodė. Tačiau negalėjo nepastebėti, kad tasai keistas jo paties antrininkas pavaizduotas portrete šalia Andrea. Tiksliau sakant, jis stovėjo tarp Leonardo ir Andrea, o Andrea ranka gulėjo ant antrininko peties!
— Ne, neįmanoma, — sušnibždėjo Tonijus, nors kaip tik šio įrodymo ir ieškojo.
Jis toliau apžiūrinėjo portretus. Iš vieno žvelgė Kiara, pirmoji Andrea žmona, ir vėl jis, tasai mažasis „Tonijus“, sėdėjo prie jos kojų kartu su kitais broliais.
Bet buvo ir dar tikresnių įrodymų.
Tonijus tai suprato kaip įbestas bestovėdamas priešais portretus. Juk esama ir kitų paveikslų, kur pavaizduoti tik jo broliai ir tėvai, neapsupti tolimų giminaičių nė įvairių svetimų žmonių.
Berniukas skubiai ir kartu kaip įmanydamas tyliau prisiartino prie valgomojo durų bei atidarė jas.
Ten kybojo didelis prie stalo susirinkusios visos šeimos paveikslas, tas pats, kuris visuomet jį kamavo. Ir netgi iš tos vietos, kur stovėjo dabar, matėsi, kad ten nėra Karlo. Tonijus pajuto silpnumą, tarytum apimtas palengvėjimo, tarytum nusivylimo. Pats nežinojo dėl ko. Ir kartu kol kas neturėjo pagrindo nei vienam, nei kitam jausmui.
Vis dėlto kažkas nedavė ramybės toje drobėje. Leonardas ir Džambatista išsirikiavę iš vienos pusės šalia stovinčio Andrea ir velionės jo žmonos, kuri pavaizduota sėdinti. O Filipas stovėjo iš kitos pusės, atskirai nuo visų.
— Bet juk suprantama, — sušnabždėjo Tonijus. — Juk, šiaip ar taip, buvo tik trys broliai, tad ką dailininkui beliko daryti, jei ne pastatyti du vienoje pusėje, o...
Tačiau ten matėsi ganėtinai keista prošvaistė. Filipas stovėjo ne prie pat tėvo. Tamsus fonas toje vietoje sudarė tarytum bedugnę, kurion ne itin dailiai driekėsi raudona Andrea mantija, kairėje pusėje kažkodėl kur kas platesnė nei dešinėje.
— Bet juk tai neįmanoma. Šito negali būti, — sumurmėjo Tonijus. Tačiau besiartinant prie paveikslo disproporcijos įspūdis vis stiprėjo ir stiprėjo.
Andrea apsiaustas kairėje buvo netgi kitokios spalvos! Ir tamsa tarp jo bei sūnaus rankos neatrodė vientisa.
Eksperimento dėlei, bemaž nenorom, Tonijus pakėlė žvakę ir pasistiebęs apžiūrėjo drobės paviršių iš arčiau.
Ir štai juodumoje, tarytum iš už tamsos vualio, išryškėjo figūra to, kas įkūnijo tikslią jo paties kopiją. Klaidos negalėjo būti.
Tonijus vos neriktelėjo. Kojos ėmė taip drebėti, jog turėjo liautis stiebęsis ir netgi atsiremti į sieną kairės rankos pirštais. O paskui prisimerkė ir vėl pamatė tą figūrą, prasiveržusią pro naujus dažų sluoksnius, kaip kad dažnai nutinka aliejiniams paveikslams. Ilgus metus nieko nematyti. O paskui senas atvaizdas ima kilti paviršiun it vaiduoklis.
Kaip tik šitaip ir įvyko. Čia buvo nutapytas tas pats malonaus veido jaunuolis. Ir tame „apatiniame“ pasaulyje nematoma tėvo ranka laikė jį apkabinusi. 10
Kai kitą dieną vakarėjant parėjo namo, motina jau teiravosi jo.
— Jinai nubudo, kai tavęs nebuvo, — šnipštelėjo Lena prie pat durų. — Ir įtūžo. Svaidė į mane visokius daiktus. Norėjo, kad būtum šalia, o tu tuo metu šlaisteisi po aikštę.
Jis klausėsi vargiai besuprasdamas, ką ji kalba, ir bemaž neklausydamas.
Ką tik aikštėje matė Alesandrą, ir pastarasis, skubiai, karštai atsiprašinėdamas, nukūrė šalin, taigi Tonijus nieko nespėjo paklausti.
Tačiau nė pats nežinojo, ar, pasitaikius progai, būtų išdrįsęs užduoti dar vieną klausimą, ar ne.
Tik viena mintis užvaldė jį visą: jo brolis gyvas ir šiuo metu gyvena Stambule. Jisai padarė kažką, už ką buvo išvarytas iš namų, kažką tokio nedovanotino, kad net jo pavidalas ir vardas nugramzdinti užmarštin. „Aš nesu paskutinis mūsų giminėje. Jis gyvas ir neša šią naštą kartu su manimi. Bet kodėl jis nevedė? Ką tokio siaubingo iškrėtė, kad Treskių giminė turėjo visas viltis nukreipti į kūdikį lopšyje?“
— Eik, pasišnekėk su ja. Šiandien jai geriau — paragino Lena. — Pasistenk ją įkalbėti atsikelti, nusiprausti, apsirengti.
— Taip, taip, — burbtelėjo berniukas. — Gerai, tuojau, minutėlę...
— Ne, Tonijau, eik pas ją dabar pat.
— Leisk man pabūti vienam, Lena, — sumurmėjo vos girdimai. Bet tuojau pat suvokė žvelgiąs pro praviras duris į šešėlių apgaubtą kambarį.
— Gerai... Bet luktelėk, — staiga sušnibždėjo Lena.
— Nagi, kas dabar?
— Neklausk jos apie tą, kitą... Apie tą, kurį paminėjai vakar, girdi?
Tonijui pasidingojo, kad auklė skaito jo mintis. Vaikinukas įdėmiai įsižiūrėjo į griežtus paprasto, senatvės išblukinto veido bruožus, paskui pažvelgė į mažas, bereikšmes akis.
Persmelkė šiurpi nuojauta. Teisybė, ši nuojauta kamavo jį jau dvi dienas, bet tik dabar užgriuvo visu galingumu. Ji kažkaip siejosi su baime, su paslaptimis, su niūriais vaikiškais įtarimais, jog ne apie viską namuose galima kalbėti, ir su stiprėjančiu suvokimu, kokia jauna yra motina ir koks senas tėvas, o dar su tuo, kokia motina nelaiminga. Jis nežinojo, ką visa tai reiškia. Bet baiminosi, išties baiminosi, kad viskas yra tarpusavyje susiję. Tiesiog toks jau buvo gyvenimas šiuose namuose, kur kiekvienas jautėsi vienišas, kartais bijodavo pavadinimo neturinčių daiktų ir tik stebėjo pro langą gyvenimus kitų žmonių, skendėdamas amžino užimtumo bei beprotiškos aistros iliuzijoje.
„Bet kiekvienam iš mūsų toji niūri vieta — tai pats gyvenimas.“
Ne, taip aiškiai šito jis nesuformulavo. Tiesiog pajuto, o paskui užčiuopė savyje nekantrumą bei apmaudą motinos atžvilgiu. „Ji negali savęs įveikti. Ji mėto daiktus, taip? Ji blaškosi savo išgražintame miegamajame. Ką gi, teks pačiam sau padėti. Jis privalo rasti atsakymą. Paprastą atsakymą į klausimą: kodėl visą gyvenimą laikė save vieninteliu, kodėl gyveno tarp vaiduoklių, kai tuo tarpu tasai atsimetėlis gyvas ir sveikas gyvena Stambule?“
— Kas tau? — sušnibždėjo Lena. — Kodėl taip žiūri į mane?
— Tu eik. Aš noriu pabūti su motina.
— Na, gerai. Pasodink ją lovoje, pamėgink pakelti, — paprašė auklė. — Tonijau, jeigu tu šito nepadarysi, aš nežinau, kiek ilgai dar įstengsiu sulaikyti tavo tėvą. Šį rytą vėl buvo atėjęs prie durų. Jis jau pavargo klausytis mano išsisukinėjimų. Neduok Dieve, jei pamatys ją tokios būklės!
— O kodėl ne! — šūktelėjo netikėtai įtūžęs Tonijus.
— Tu nesuvoki, ką kalbi, negailestingas berniūkšti, — subarė auklė. Ir vos jam įžengus į kambarį rūpestingai uždarė duris.