Mariana sėdėjo prie klavesino. Pasirėmusi alkūne, šalia pasistačiusi vyno butelį, grojo sparčią, skambią melodiją. Ji atsitvėrė nuo dienos šviesos sunkiomis užuolaidomis, kambarį apšvietė tik trys žvakės.
Trijų žvakių šviesa metė ant grindų bei klavišų tris šešėlius, ir šie trys perregimi tamsos sluoksniai judėjo kartu su motina.
— Ar tu mane myli? — paklausė.
— Taip, — atsakė jis.
— Tuomet kodėl išeini? Kodėl palieki mane vieną?
— Aš išsivesiu tave drauge. Ir nuo šiol vesiuos drauge kiekvieną dieną.
— Kur, pasivaikščioti? — sumurmėjo ji. Ir vėl užgrojo. — Tu turėjai man pasakyti, kad išeini iš namų.
— Tu nebūtum manęs išgirdusi...
— Nekalbėk su manimi taip grubiai! — riktelėjo Mariana.
Tonijus atsisėdo ant minkštasuolio šalia motinos. Ji dvelkė šalčiu. O nemalonus kvapas itin nederėjo prie blyškaus, vaškinio jos grožio. Tačiau plaukai buvo sušukuoti. Jis pamanė, jog glaustosi prie jos lyg didelis juodas katinas.
— Ar žinai šitą ariją, — tarstelėjo ji, — tą, iš „Grizeldos“?14 Padainuosi ją man?
— Bet tu gali dainuoti drauge...
— Ne, ne dabar, — paprieštaravo ji.
Jis žinojo, kad ji teisi. Vynas trukdė jai valdyti balsą.
Tonijus mokėjo šią ariją mintinai, tad pradėjo dainuoti, bet pusbalsiu, tarsi tik jai vienai, ir jautė, kaip ji priglunda prie jo visu kūnu. Išgirdo tylią jos dejonę: lygiai taip ji dejavo per miegus.
— Mama, — tarstelėjo jis staiga, liovęsis groti. Atsigręžęs į ją, pasodino tiesiai ir pažvelgė į miglotą profilį. Akimirksniui dėmesį patraukė trys susipynę šešėliai ant grindų jai už nugaros. — Mama, aš turiu paprašyti tavęs, kad pasiklausytum vienos mažutės istorijos ir pasakytum, ką apie tai žinai.
— Tik tuomet, jeigu joje bus fėjų, vaiduoklių bei raganų, — atsakė ji. — Tada man patiks.
— Galbūt ir bus, mama, — atsiliepė jis.
Ji nusisukusi žvelgė į šalį, o sūnus apibūdino jai Marčelą Lizanį ir išklojo viską, ką tasai pasakė, o tuomet papasakojo apie savąsias paveikslo paieškas.
Nupasakojo portretą valgomajame ir išdėstė, ką ten aptikęs.
Sūnui bekalbant, Mariana labai pamažu kreipė į jį veidą. Iš pradžių berniukas nepastebėjo nieko keisto — tik tiek, kad motina iš tiesų jo klausėsi.
Tačiau palengva jos bruožai nenusakomai pasikeitė, persikreipė, išryškėjo nuo įtampos. Atrodė, tarytum būtų pašalinta slogi apatijos bei ilgalaikės girtuoklystės skraistė.
Ir tuomet jam pasidarė baisu.
Tonijus nutilo. Žvelgė į ją, tarsi netikėdamas savo akimis. Jautė, kad ji virsta kitu žmogumi.
Pasikeitimas buvo vos pastebimas, lėtas, bet neabejotinas. Ilgą laiką jis negalėjo nė žodžio pratarti.
Dabar matė ją visą: nėriniuotą peniuarą, basas kojas, liesą veidą įkypomis bizantiškomis akimis, mažą burną, bespalves lūpas. Lūpos tirtėjo, visą kūną krėtė drebulys.
— Mama? — sušnibždėjo jis.
Jos ranka nudegino jam riešą prisiliesdama.
— Vadinasi namuose yra jo atvaizdų? Kur? — abejingai paklausė ji — stebėtinai jauna, labai rimta bei nekalta.
Mariana staigiai atsistojo, Tonijus irgi pašoko. Motina apsivilko geltono šilko chalatą, palaukė, kol jis ištrauks iš žvakidės žvakę, ir nužingsniavo iš paskos.
Jos povyza bei elgesys atrodė kažin kokie nenormalūs. Dar pusiaukelėje iki valgomojo jis suprato, kad jinai eina basa ir to nė nepastebi.
— Kur? — pakartojo klausimą.
Tonijus, atidaręs duris, parodė didįjį šeimos portretą. Mariana žvelgė į paveikslą, o paskui sutrikusi pažvelgė į sūnų.
— Aš tau parodysiu, — skubiai nuramino tas. — Geriausiai matosi žiūrint iš arti. Eime, — ir jis nusivedė Marianą prie paveikslo.
Žvakės neprireikė. Pavakario saulės spinduliai skverbėsi pro grotuotus langus, o kėdžių atkaltės pasirodė besančios šiltos, kai perbraukė per jas ranka.
Jis pasivedėjo motiną arčiau.
— Štai. Žiūrėk. Po juodu sluoksniu.
Ir kilstelėjo ją nusistebėdamas jos lengvumu bei tuo, kaip virpa jos kūnas. Pakibusi ore Mariana priglaudė kairį delną prie paveikslo, jos pirštai priartėjo prie ten paslėpto silueto. Ir staiga jinai jį pamatė. Tonijus pajuto jos patirtą sukrėtimą ir kaip ji ėmė pamažu gerti į save kiekvieną smulkmeną, tarsi figūra, daugelyje metų tūnojusi nebūtyje, būtų išties išplaukusi dienos švieson.
Iš gilumos išsiveržė dejonė. Iš pradžių tyli, bet vis stiprėjo, stiprėjo, o paskui netikėtai nutrūko. Motina užsispaudė burną ir taip staigiai kryptelėjo, jog Tonijus jos neišlaikė. Atsidūrusi ant grindų atšlijo ir išplėtusi akis vėl suvaitojo.
— Mama? — ūmai jis išsigando. Ir palaipsniui suprato, jog jos veidas virsta ta tobula įnirčio kauke, kurią dažnai matydavo tolimoje vaikystėje.
Beveik nesąmoningai jis pakėlė ranką, ir vis dėlto pirmasis jos smūgis teko jo skruostui, o nuo stipraus skausmo jį patį užliejo įtūžis.
— Liaukis! — suriko jis.
Mariana vėl jam trenkė, šįkart kaire ranka, o pro sukąstus dantis veržėsi trumpos dejonės.
— Liaukis, mama, liaukis! — šaukė jis sukryžiavęs rankas priešais veidą ir vis labiau bei labiau tūždamas. — Dabar aš šito neiškęsiu, liaukis!
Bet jos smūgiai biro ir biro, jinai jau šaukė visu balsu, o jis niekada gyvenime nejautė jai tokios neapykantos kaip dabar.
Sūnus sugavo Marianą už riešo ir atstūmė, bet kaire ranka toji spėjo įsikibti jam į plaukus bei nusitempė iš paskos.
— Nesielk šitaip! — rėkė Tonijus. — Nedrįsk!
Jis ją apkabino, mėgindamas prispausti prie krūtinės ir nuraminti. Jinai raudojo, jai iš panagių sunkėsi kraujas. Ir tuomet jis apimtas gėdos suvokė, kad valgomojo durys atsivėrė.
Tonijus anksčiau už motiną pamatė tėvą, o šalia jo sekretorių, senjorą Lemą. Šis atsitraukė atgal ir akimirksniu tarytum išgaravo.
O ji vis talžė bei talžė sūnų per skruostus, vis šaukė ant jo, ir tuo metu prisiartino Andrea.
Turbūt pirmiausia ji pastebėjo ryškią mantiją, o tada akimirksniu nusilpo, sukniubo. Andrea ją sugriebė, sugavo į glėbį ir lėtai prispaudė žmoną prie savęs.
Tonijus liepsnojančiu veidu bejėgiškai juodu stebėjo. Niekada anksčiau jis nematė tėvo liečiant motiną. O jinai, isteriškai verkdama, raitėsi, stūmėsi nuo jo, tarsi nenorėdama suteršti mantijos, lyg mėgindama pasislėpti, užsidengti rankomis.
— Mano vaikai, — sušnibždėjo Andrea.
Jis nukreipė švelnių rudų akių žvilgsnį į jos chalatą, paskui į basas kojas. Tada lėtai, liūdnai pasižiūrėjo į sūnų.
— Aš noriu numirti! — isteriškai klykė Mariana. — Aš noriu numirti!
Balsas veržėsi iš gerklės gilumos. Andrea švelniai palietė žmonos plaukus. Paskui jo pirštai atsigniaužė, delnas nusileido jai ant galvos, ir jisai ją prisitraukė.
Tonijus atgalia ranka nusibraukė ašaras. Pakėlė galvą ir tyliai pasakė:
— Aš dėl to kaltas, tėve.
— Jūsų prakilnybe, leiskite man numirti, — sušnibždėjo ji.
— Išeik, sūnau, — tyliai paliepė Andrea. Bet tuojau pat pamojo Tonijui ir tvirtai suspaudė jo ranką. Prisilietimas buvo šaltas, sausas, bet kartu neįtikėtinai aistringas. — Eik, palik mane vieną su tavo motina.
Tonijus nejudėjo. Jis žiūrėjo į Marianą. Siaurą jos nugarą purtė rauda, o išdrikę plaukai krito ant tėvo rankos. Jis patylom meldė tėvą gailestingumo.
— Eik, eik, sūneli, — pakartojo Andrea be galo kantriu balsu. Ir tarytum ramindamas Tonijų vėl paėmė jo ranką, švelniai spustelėjo minkštais, sausais pirštais ir paleido, o paskui mostelėjo pravirų durų pusėn. 11
Šiuo gyvenimo periodu Gvido balsas, jei jis būtų buvęs „normalus“ jaunuolis, būtų turėjęs pasikeisti ir iš berniukiško soprano virsti tenoru arba bosu. Šis laikas išdariams labai pavojingas. Niekas nežino kodėl, bet kūnas tarytum mėgina atkurti stebuklą, kurio jau nebeįstengia valdyti. Toji bergždžia pastanga tampa labai pavojinga balsui, dėl ko daugelis dainavimo mokytojų neleidžia savo mokiniams kastratams dainuoti keletą mėnesių, kol persilaužia balsas. Manoma, jog ši priemonė teikia vilties, kad balsas netrukus sugrįš.