Pagaliau vieną rytą, be išankstinio apsisprendimo bei plano, jis apsirengė, apsiavė batus, prisisegė špagą, užsimetė ant rankos apsiaustą ir patraukė pas vienuolyno vyriausiąjį pranešti, jog iškeliauja.
Vienuoliai sode genėjo palmių šakas bei krovė į medinį vežimą. Jis žinojo, kad šiandien penktadienis prieš Didžiąją savaitę, Švenčiausios Mergelės Marijos Septynių skausmų diena. Iki operos premjeros liko dvylika dienų.
Kol pasiekė pašto stotį, Tonijus žvėriškai išalko. Sočiai pavalgęs ėmė nepaprastai susidomėjęs stebėti atvykstančius ir išvykstančius keleivius. Paskui išsinuomojo geriausią arklį, kokį tik išgalėjo, bei nušuoliavo Florencijos pusėn.
O atjojęs į mažą Fiesole miestelį pamatė pirmąją operos afišą.
Buvo ankstyvas rytas, prieš pat aušrą. Moterys ir darbininkai kaip tik traukė iš pačių pirmųjų Verbų sekmadienio mišių nešini pašventintomis palmių šakelėmis. Pro atviras bažnyčios duris ant akmeninių laiptelių krito šilta geltona šviesa.
Tonijus vedėsi žirgą už apynasrio per aikštę ir staiga pamatė ant lietaus bei vėjų išblukintos sienos didžiosiomis raidėmis parašytą savo vardą: SENJORAS TONIJUS TRESKIS.
Iš pradžių pamanė regįs haliucinaciją. Bet paskui apėmė nevaldomas susijaudinimas. Ir, nors toks elgesys pačiam atrodė be galo kvailas, privedė arklį prie sienos bei įsistebeilijo į sulamdytą afišą.
Ryškiai apvedžiota raudona ir auksine spalvomis afiša skelbė, jog per Velykas Della Pergola gatvėje įvyks operos „Kserksas“ premjera. Afišoje puikavosi netgi Gvido vardas, įrašytas smulkesnėmis — kuklesnėmis — raidelėmis. Dar ten buvo gan dailus Tonijaus portretas ovaliuose rėmeliuose ir įmantrios eilės, liaupsinančios jo balsą.
Tonijus vedžiojo arklį pirmyn bei atgal, ranka ramstydamas sieną. Vėl ir vėl skaitė plakatą.
O paskui paklausė pirmo pasitaikiusio praeivio, ar dar toli miestas.
— Užkopkite ant kalvos ir pamatysite, — nuskambėjo atsakymas.
Tamsiai mėlyname danguje dar mirguliavo smulkios žvaigždelės, kai jis pasiekė kalvos viršūnę, ir apačioje prieš akis nusidriekė didžiulis miestas — Florencija. Matė rūke skendinčias varpines, šimtus ribuliuojančių žiburių bei Arno upės juostą, kurioje kol kas nevyko joks judėjimas. Miestas jam atrodė toks pat gražus kaip miegantis Betliejus kalėdiniuose paveikslėliuose.
Žvelgdamas į tolimus bokštus, Tonijus pagalvojo niekad gyvenime dar nepatyręs tokios akimirkos.
Gal nebent premjeros vakarą stovėdamas Romos teatro užkulisiuose išgyveno panašų vis stiprėjantį jaudinantį laukimą. O galbūt tą patį jautė prieš daugelį metų, Venecijoje, kai dalyvavo Senza šventėje ant vandens.
Bet jis nepasinėrė į šiuos prisiminimus.
Saulei dar nespėjus patekėti, jis jau susitiks su Gvidu bei Kristina. Ir pirmą kartą jie iš tiesų bus drauge.
Išnašos
Scarlatti Alessandro (1660, Palermas - 1725, Neapolis) - italų kompozitorius, dirigentas ir pedagogas, rūmų orkestrų bei bažnytinių kapelų Romoje, Neapolyje ir kituose Italijos miestuose vadovas. Žymiausias italų operos mokyklos atstovas, apie 125 operų, kantatų, mišių, simfonijų bei kitų kūrinių autorius.
Vivaldi Antonio (1678, Venecija - 1741, Viena) - italų kompozitorius, smuikininkas, dirigentas. Pirmuoju jo mokytoju buvo tėvas - šv. Morkaus bazilikos smuikininkas. Vivaldis dėstė ir vadovavo garsiosios Venecijos moterų konservatorijos „Pieta“ orkestrui. Vėliau koncertavo Italijoje bei Europoje. Muzikos istorijoje labiausiai žinomas kaip koncerto smuikui kūrėjas (parašė 220 koncertų smuikui su orkestru), be to, sukūrė dar ir 27 operas, pelniusias jam šlovę daugelyje Italijos miestų.
Itališkas žodis „conservatorio“ kilęs iš veiksmažodžio „conservare“ - saugoti. XVI amžiuje atsidariusios pirmosios konservatorijos buvo našlaičių prieglaudos, kur vaikus mokydavo įvairių amatų. Pamažu konservatorijose pradėta ruošti giedotojus gausybei Italijos bažnyčių, o muzika užėmė pagrindinę vietą mokymo programoje. XVIII amžiuje žodis „konservatorija“ jau reiškė muzikos mokymo įstaigą.
Reprezentaciniai Italijos didikų rūmai, pasižymintys didingu fasadu bei vidiniu kiemu, juosiamu arkinių galerijų.
Klavesinas (it. — clavicembalo, angl. — harpsichord) — klavišinis instrumentas, fortepijono (rojalio) pirmtakas. Garsas klavesinu buvo išgaunamas ne smūgiu, o grybštelėjimu: klavišas išjudindavo liežuvėlius, kurie užkabindavo stygą. Skirtingo ilgio klavesino stygos nulemdavo būdingą trikampę korpuso formą, kurią vėliau paveldėjo rojalis. Klavesinu grodavo ansambliuose ir orkestruose, be to, prie klavesino sėdėdavo dirigentas. Kaire ranka jis grodavo akordus, o dešine vadovaudavo orkestrui.
T. y. pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjas. Primo uomo (it.) tiesioginis vertimas - pirmasis vyras. Plg. Primadona - prima dona (pirmoji moteris) - pagrindinės moteriškos partijos atlikėja.
Felze (it.) - nedidelė kajutė gondoloje.
Serenissima - šviesiausioji (it.) - neoficialus Venecijos Respublikos pavadinimas.
Peota - venecijietišką valtis (it.).
Sagra - atlaidai.
Maždaug 178 cm.
Marceria - prekybos gatvė Venecijoje.
Viršutinis platus žieminis XV-XVI a. vyriškas italų drabužis, panašus į trumpą apsiaustą trumpomis puspelerinėmis vietoje rankovių.
A. Vivaldžio opera.
Bauta - kaukė, dengianti visą veidą, bet leidžianti gerti bei valgyti jos nenusiimant; nešiota kartu su figūrą dengiančiu ilgu juodu apsiaustu bei gobtuvu.
Bravas (it. bravo) - samdomas žudikas, galvažudys. Čia vartojamas ir asmens sargybinio reikšme.
„San-Moise“ - prabangus viešbutis, įsikūręs Venecijos stiliaus XVII amžiaus rūmuose, šalia šv. Morkaus aikštės. Penktadieniais visas viešbučio personalas apsirengia komedijos del arte kostiumais, ir viešbutis virsta improvizuotu teatru.
Porpora Nicola (1686-1768), italų kompozitorius, pedagogas, pagrindinis XVIII amžiaus Neapolio mokyklos atstovas.
Bravuriška arija (it.).
Lazzaroni (it.) - dgs. iš lazzarone - plevėsa, dykaduonis.
Citata iš V. Šekspyro pjesės „Audra“. (Vertė T. Venclova.)
Kirtis (lot.). Čia: mokymasis atskirti, pabrėžti garsą arba akordą dinaminio sustiprinimo būdu arba padidinant trukmę, keičiant harmoniją, tembrą, melodinio judėjimo kryptį.
Inghilterra - Anglija (it.).
Pasticcio (it.) - pastišas, opera, sudaryta iš kitų operų fragmentų.
San Pietro in Vincoli bazilika Romoje (pastatyta 432-440 m.), kur relikvijoriuje po pagrindiniu altoriumi saugomos grandinės, kuriomis buvo sukaustytas Jeruzalėje kalintas šv. Petras.
Moccoli – dgs. Iš moccolo - maža žvakė, žvakigalis (it.).
Mirtis senjorinai! (it.).
Mirtis senjorui! (it.).
Cechinas (it. zecchino) - senovinė Venecijos auksinė moneta.