Ir paprastai balsas sugrįžta.
Bet kartais taip nenutinka.
Ir štai Gvidą ištiko kaip tik tokia tragedija.
Praslinko pusmetis, kol tuo įsitikino visi. Pačiam Gvidui šie mėnesiai virto neapsakoma kančia. Vėl ir vėl mėgindamas uždainuoti, jis leido tik grubius, silpnus garsus. Jo mokytojai Džinas bei Alfredas negalėjo žiūrėti jam į akis. Netgi tie, kurie anksčiau jam pavydėjo, dabar stingo iš siaubo.
Bet, žinoma, niekas nepatyrė šios netekties taip, kaip patsai Gvidas, niekas, net jį išauklėjęs maestro Kavala.
Ir štai sykį, po vidurdienio, susirinkęs visus per šventes ir kviestinių vakarienių metu už dainavimą gautus pinigus bei visą auksą, kurio nepakako laiko išleisti, Gvidas dingo niekam nė žodžio nepasakęs, išėjo iš konservatorijos užsimetęs ant peties vičvienaitį ryšulėlį.
Neturėjo nei vedlio, nei žemėlapio. Tačiau jis klausinėjo ir dešimt dienų traukė stačiais, dulkėtais keliais, vedančiais vis tolyn bei tolyn į Kalabrijos gilumą.
Ir štai pagaliau pasiekė Karaseną. Auštant išėjo iš viešbučio, kur pernakvojo šiaudiniame guolyje, o užkopęs ant šlaito pamatė namą, kuriame kažkada gimė savo tėvo žemėje. Namas nė kiek nepasikeitė nuo to laiko, kai prieš dvylika metų jį paliko.
Prie krosnies stovėjo nedidukė stora moteris apskritu veidu, bedantėn burnon įdubusiais skruostais, išblukusiomis akimis. Taukuotomis rankomis. Pirmą akimirką jis sudvejojo. Bet paskui, žinoma, ją atpažino.
— Gvidai! — sušnibždėjo ji.
Bet vis dėlto bijojo jį paliesti. Žemai nusilenkusi nuvalė suolą, kad jis galėtų atsisėsti.
Įėjo jo broliai. Praslinko kelios valandos. Murzini vaikai spietėsi kampe. Pagaliau pasirodė tėvas, atsistojo šalia, toks didelis ir nerangus kaip anksčiau, ir abiem rankom ištiesė jam grubią vyno taurę. O motina pastatė ant stalo sočią vakarienę.
Visi spoksojo į madingą jo apsiaustą, odinius batus bei špagą sidabriniame dėkle, kybančią ant šono.
O jis sėdėjo ir žiūrėjo į ugnį, lyg šalia nieko nebūtų.
Bet kartais jo akys atgydavo, nužvelgdavo niūrų būrį galingų, plaukuotų vyrų nuo purvo pajuodusiomis rankomis, apsitaisiusių avikailiais bei žaliamine oda.
„Ką aš čia veikiu? Ko atėjau?“
Jis atsistojo, ketindamas išeiti.
— Gvidai! — vėl ištarė motina.
Skubiai nusišluosčiusi rankas prisiartino, tarsi norėdama paliesti jo veidą. Kreipėsi į jį tik antrą kartą.
Kažkas šiame balse apstulbino Gvidą. Tas pat tonas, kokiu su juo kalbėdavo jaunasis maestro tamsiame užsiėmimų kambaryje, tarytum aidas to balso, kuris priklausė žmogui, laikiusiam jo galvą kastracijos metu.
Gvidas žvelgė į ją. Jo rankos sujudo naršydamos kišenes. Jis ištraukė dovanas, gautas už daugybę smulkių koncertų. Segę, auksinį laikrodį, perlais inkrustuotas tabakines ir pagaliau auksinių monetų, kurias ėmė brukti kiekvienam į rankas, sausas it ant uolos sudžiūvęs purvas. Motina verkė.
Vakare jis sugrįžo į nakvynės namus Karasenoje.
Pasiekęs judrų Neapolio centrą, Gvidas pardavė pistoletą ir išsinuomojo kambarį viršum tavernos. Užsisakęs butelį vyno, persipjovė peiliu venas, atsisėdo ir ėmė gerti vyną, žvelgdamas į sruvenantį kraują. Paskui prarado sąmonę.
Tačiau žmonės jį aptiko anksčiau, nei spėjo numirti. Ir nugabeno atgal į konservatoriją. Ten jis nubudo aptvarstytais riešais savo lovoje ir pamatė mokytoją, maestro Kavalą, verkiantį šalimais. 12
Kas vyko? Ar išties viskas keitėsi? Tonijus taip ilgai gyveno tvirtai įsitikinęs, jog niekas niekada nepasikeis, tad dabar neįstengė susiorientuoti.
Tėvas motinos kambaryje išbuvo dvi dienas. Atvažiavo gydytojas. O Andželas kiekvieną rytą uždarydavo bibliotekos duris ir sakydavo: „Mokykis!“ Aikštėn juodu nebėjo, o naktį — buvo tuo tikras — girdėdavo motiną verkiant.
Alesandras irgi lankėsi namuose. Tonijus matė jį akies krašteliu. Ir dar jis neabejotinai girdėjo savo tetulės Katrinos Lizani balsą. Kažkas ateidavo, kažkas išeidavo, tačiau jo, Tonijaus, tėvas nekvietė. Nereikalavo nė pasiaiškinimų. O kai prisiartindavo prie kambario, vedančio į motinos apartamentus, ten jo neįleisdavo taip pat, kaip kad anksčiau neleisdavo tėvo. Tokiu atveju Andželas vesdavosi jį atgal į biblioteką.
Paskui pasklido gandas, esą Andrea suklupo prieplaukoje, lipdamas į gondolą. Nė karto gyvenime jis nepraleido Senato arba Didžiosios tarybos posėdžio, bet tą rytą jis pargriuvo. Ir nors tiktai pasitempė sausgysles, jau nebegalėjo dalyvauti procesijoje, kuri turėjo eiti paskui dožą būsimos šventės metu.
„Bet kodėl jie kalba apie tai, — mąstė Tonijus, juk jis neįveikiamas kaip pati Venecija“. Tonijus negalėjo galvoti apie nieką daugiau, išskyrus Marianą.
Bet blogiausia, kad visas ilgas laukimo valandas jis aiškiai jautė malonų jaudulį. Šis jausmas atsirado dar metų pradžioje: kažkas įvyks! Bet kai prisiminė, kaip motina klykė ir mušė jį valgomajame, pasijusdavo esąs išdavikas.
Berniukas norėjo, kad ji būtų sučiupta, kad tėvas pamatytų jos ligos priežastį. Atimtų vyną, priverstų ją pakilti iš lovos, išvestų iš tamsos, kurioje ji skendėjo lyg mieganti princesė iš įstabios prancūzų pasakos.
Bet jisai nusivedė ją į valgomąjį ne todėl, kad taip nutiktų! Neketino jos išduoti. Ir kodėl niekas ant jo nepyksta? Apie ką jis galvojo, vesdamasis Marianą tenai? Kai prisiminė, jog ji dabar ten viena, apsupta gydytojų bei giminaičių, kurie jai visai nėra kraujo giminės, Tonijus negalėjo to ištverti. Jį išmušdavo karštis. Akis aptemdydavo ašaros. Ir tai buvo blogiausia.
O kažkur gilumoje glūdėjo jam pačiam nepasiekiama paslaptis: kodėl motina taip persimainė, kodėl šaukė, kodėl jam smogė? Kas buvo tasai paslaptingasis brolis Stambule?
Antrąją naktį po incidento jis gavo atsakymą į visus klausimus.
Jokie ženklai neleido to numanyti, kai vienui vienas vakarieniavo savo kambaryje. Nuostabų tamsiai mėlyną dangų užliejo mėnulio šviesa bei pavasario brizas ir, rodos, dainavo visi gondoljerai, plaukiojantys kanalu. Nuskambėjusi daina tuojau pat sulaukdavo atgarsio. Gilūs bosai, aukšti tenorai, o kažkur tolumoje — gatvės muzikantų smuikai bei fleitos.
Bet kai Tonijus atsigulė ant lovos, apsirengęs, tačiau pernelyg pavargęs, kad skambintų tarnui, jam pasirodė, tarytum girdi kažkur namo labirinte uždainuojančią motiną. O kai atmetė šią mintį, tuojau pat atpažino ir aukštą, nuostabiai galingą Alesandro sopraną.
Jis užsimerkė, sulaikė kvapą ir tada pavyko išgirsti klavesino garsus.
O vos tik suprato, kad viso to nesusapnavo, pasigirdo beldimas į duris ir pagyvenęs tėvo tarnas Džiuzepė pakvieti eiti kartu: tėvas pageidavo jį pamatyti.
Pirmiausia tarp kitų jis pamatė tėvą. Šis didingai sėdėjo lovoje, atsišliejęs į pagalves. Vilkėjo sunkų, tamsiai žalią, patricijaus mantiją imituojantį chalatą.
Bet Andrea atrodė kažin koks ligotas ir išsiblaškęs.
Tolėliau kambaryje buvo dar keletas žmonių. Tonijui įėjus, motina pakilo nuo klavesino. Rausvo šilko suknelė išryškino bauginamai liekną liemenį. Nors Marianos veidas išliko blyškus it numirėlės, ji jau atitoko, akys tapo giedros, jose švytėjo kažin kokia įstabi paslaptis. Ji palietė sūnaus skruostą šiltomis lūpomis. Atrodė, tarytum nori kažką pasakyti, bet supranta: dar ne laikas.
Kai jis pasilenkė pabučiuoti tėvo rankos, motina stovėjo labai arti.
— Sėskis čia, mano sūnau, — prabilo Andrea. O kai paskui ėmė kalbėti, balse suskambo energija, kuri visuomet buvo būdinga šiam žmogui, nepaisant jo amžiaus.