— Tie, kurie myli tiesą labiau, nei myli mane, dažnai sako, esą aš ne iš šio amžiaus.
— Senjore, jeigu tai tiesa, — tuojau pat įsiterpė senjoras Lemas, — tuomet šis amžius praėjo tuščiai.
— Pataikavimas ir niekai, — nukirto Andrea. — Ko gero, tai tiesa, ir tasai amžius praėjo tuščiai, bet čia nėra jokio ryšio. Kaip jau sakiau, prieš mano sekretoriui puolant manęs raminti, nors ir nebuvo jokios būtinybės, aš nepriklausau šiam laikmečiui, nepaklusau jam anksčiau ir nepaklusiu dabar. Bet nekamuosiu tavęs, vardydamas savo nesėkmes, kadangi manau, jog kalba būtų veikiau varginanti nei pamokanti. Aš nusprendžiau, kad tavo motina turi pamatyti šį pasaulį, o tu privalai jį išvysti drauge su ja. O Alesandras, seniai svajojantis palikti hercogiškąją kapelą, sutiko tapti mūsų šeimos nariu. Nuo šiol jis tave mokys muzikos, sūnau, kadangi tu apdovanotas didžiu talentu, ir šio meno tobulinimas leis tau daug ką gyvenime suprasti, jei panorėsi. Be to, Alesandras lydės tavo motiną kaskart, kai ji išeis iš namų, ir aš noriu, kad tu nutrauktum pamokas bei eitum drauge. Tavo motina įkalino save, bet tu neturi kentėti dėl nepataisomo jos drovumo. Tu turi suprasti, kaip jai patinka karnavalas, privalai pamatyti, kaip ji gėrisi opera, kaip priiminėja kvietimus, kuriuos netrukus pradės gauti. Tau reikia įsisąmoninti, jog ji leidžia Alesandrui visur jus vedžioti.
Tonijus nesusilaikęs pažvelgė į motiną. Ir išsyk pamatė, kad ji neapsakomai laiminga. Alesandras susižavėjęs žiūrėjo į Andrea.
— Tau prasideda naujas gyvenimas, — tęsė Andrea, — bet aš tikiu, kad mielai jį pasitiksi. Taigi pirmiausia jūs poryt patrauksite į šventę. Aš negalėsiu eiti. Jūs atstovausite mūsų šeimai.
Tonijus stengėsi nuslėpti susijaudinimą. Mėgino neparodyti jį apėmusio beribio džiaugsmo, bet nesugebėjo nuslėpti spinduliuojančios šypsenos. Prikandęs lūpą, berniukas palenkė galvą ir sumurmėjo dėkingumo žodžius tėvui.
Kai pakėlė galvą, tėvas šypsojosi. Trumpą akimirką Tonijui pasirodė, kad tėvas mėgaujasi savąja padėtimi, teikiančia pranašumo kitų, esančių kambaryje, atžvilgiu. O gal jis nugrimzdo į prisiminimus. Bet paskui pasitenkinimas veide išnyko, ir Tonijus, mažumėlę nusivylęs, atmetė šią prielaidą.
— Aš turiu likti vienas su sūnumi, — pasakė Andrea, paėmęs Alesandrą už rankos. — Ir išleisiu jį negreit. Taigi iš ryto leiskite jam išsimiegoti. Ir dar, vos neužmiršau. Parenk klausimus, kuriuos norėsi užduoti ankstesniems jo mokytojams. Leisk jiems suprasti, kad jie čia ir toliau reikalingi. Nuramink juos, pasakyk, jog nebus atleisti, tegul ši tema net neiškyla.
Alesandro šypsnys, jo galvos linktelėjimas dvelkė ramiu orumu. Jis neatrodė nė trupučio nustebęs.
— Nunešk žvakes į mano kabinetą, — liepė Andrea sekretoriui.
Tėvas sunkiai pakilo iš lovos.
— Prašau, jūsų prakilnybe, pasilikite čia, — paprašė senjoras Lemas.
— Eik, eik, — šypsodamasis atsakė Andrea. — O kai numirsiu, prašau niekam nesakyti, kaip ant tavęs pykdavau.
— Jūsų prakilnybe!
— Labos nakties, — ištarė Andrea.
Ir senjoras Lemas išėjo.
Andrea patraukė link atvirų durų, mostu paprašęs Tonijaus palaukti. Jis nuėjo į didelį stačiakampio formos kambarį, kuriame Tonijus niekada nesilankė. Tiesą sakant, niekada anksčiau neužeidavo nė į tą kambarį, kur stovėjo dabar, bet kitas jam pasirodė tiesiog nuostabus: pro vitražinius langus atsivėrė vaizdas į kanalą, o knygų lentynos pasieniuose kilo iki pat lubų. Ant sienų jis pamatė žemėlapius, vaizduojančius visas plačias Venecijos imperijos teritorijas. Ir net iš tos vietos, kur stovėjo, suprato, jog ten ne dabartinė, o senoji Venecija. Labai senų laikų. Argi dauguma tų valdų nebuvo prarastos? Tačiau čia, ant tos sienos, Venecija iki šiol tebebuvo tikrų tikriausia imperija.
Ūmai berniukas pastebėjo, kad tėvas stovi kitapus slenksčio ir mąsliai jį stebi.
Tonijus žengtelėjo į priekį.
— Ne, palauk, — sustabdė Andrea. Jis ištarė šiuos žodžius be garso, lyg kalbėtų pats su savimi. — Neskubėk čionai įeiti. Dabar tu dar berniukas. Bet tą akimirką, kai įžengsi čionai, turi būti pasirengęs tapti šių namų šeimininku, kai tik aš juos apleisiu. Dabar dar pamąstyk mažumėlę apie tą gyvenimo iliuziją, kurią tau sukūriau. Pasimėgauk savo paties nekaltybe. Pastaroji visuomet įvertinama tik ją praradus. Prieik prie manęs, kai manysi esąs pasirengęs.
Tonijus nieko neatsakė. Jis nuleido akis sąmoningai ir ryžtingai paklusdamas šiam įsakymui, ir pasistengė prisiminti visą savo gyvenimą. Įsivaizdavo save senajame archyve žemutiniame aukšte, išgirdo žiurkių krebždesį, vandens teliūškavimą. Jam atrodė, kad juda pats namas, štai jau du šimtmečius stovintis viršum pelkės. O paskui, pakėlęs akis, greitai ir tyliai ištarė:
— Tėve, leiskite man įeiti.
Ir tėvas jam linktelėjo. 13
Tik po dešimties valandų Tonijus vėl atvėrė tėvo kabineto duris. Skaidri ryto saulės šviesa skverbėsi iš gatvės, kai ėjo į didžiąją svetainę, o iš ten — link centrinių palaco durų.
Tėvas liepė jam išeiti iš namų, pastovėti vienam aikštėje ir pasižiūrėti kasdieninį spektaklį — valstybės veikėjų kelionę Broglio. O Tonijus ir pats troško to labiausiai pasaulyje. Jam atrodė, tarytum yra apsuptas stebuklingos tylos, kurios niekas negali sutrikdyti.
Atsistojęs ant mažos prieplaukos prie pat durų, jis pakvietė gondoljerą ir nuplaukė aikštėn.
Iki Šeštinių šventės liko tik viena diena, tad žmonių aikštėje susirinko itin daug. Valstybės vyrai stovėjo išsirikiavę ilga virtine priešais Dožų Rūmus ir ceremoningai lenkėsi vienas kitam, o praeiviai pagarbiai bučiavo ilgas jų rankoves.
Tonijus pagalvojo, kad dabar jis visiškai vienas bei visiškai laisvas ir kad nuo šiol abu dalykai anaiptol nebuvo lygiareikšmiai.
Tėvo papasakota istorija buvo pilna sukrėtimų, permirkusi realybės krauju bei didžiuliu sielvartu. Treskių giminės likimas buvo jos dalis.
Visą gyvenimą Tonijus laikė Veneciją didinga Europos imperija. Užaugo tvirtai įsitikinęs, kad Šviesiausioji yra pati seniausia ir stipriausia Italijos valstybė. Žodžiai „imperija“, „Kandija“, „Morėją“ jo sąmonėje siejosi su senais šlovingais mūšiais.
Bet per šią vieną ilgą naktį Venecija jo akyse pavirto sukriošusią, gęstančia valstybe, klibikščiuojančia molinėmis netrukus sugriūsiančio koloso kojomis. 1645 metais buvo prarasta Kandija, ir tie karai, kuriuose dalyvavo Andrea su sūnumis, nepadėjo jos susigrąžinti. O 1718 metais Venecija visiems laikams buvo išprašyta iš Morėjos.
Iš imperijos nebeliko nieko, išskyrus patį didingąjį miestą ir kelias aplinkines valdas: Paduvą, Veroną, mažus miestelius bei nuostabias vilas palei Brentos upę.
Venecijos ambasadoriai nebeturėjo įtakos kitų šalių rūmuose, o užsienio diplomatai atvykdavo Venecijon dažniausiai ne politiniais sumetimais, bet dėlei malonumo.
Venecijon juos traukė ne kas kitas, o didelis aikštės keturkampis, triskart per metus apimamas karnavalo bakchanalijos, juodos gondolos, slystančios vandens gatvėmis, neįtikėtini šventojo Morkaus bazilikos turtai ir grožis, „Pietos“ našlaičių choras. Opera, tapyba, dainuojantys gondoljerai, Murano stiklas.
Štai čia slypėjo dabartinės Venecijos esmė, jos žavesys, jos galybė. Tiesą sakant, kaip tik visa tai Tonijus matė ir mylėjo visą laiką, kiek siekė jo atmintis; tačiau, išskyrus išorinį žavesį, daugiau nieko nebeliko.
Vis dėlto čia buvo jo miestas, jo valstybė. Tėvas perdavė jam šią Veneciją. Jo protėviai buvo tie tolimi herojiškosios istorijos kovotojai, kurie pirmieji įžengė į šias ūkanotas pelkes. Treskių giminės gerovė, kaip ir daugelio Venecijos giminių, priklausė nuo prekybos su Rytais.