Nepaisant to, ar Šviesiausioji valdė pasaulį, ar tik dominavo jame, ji buvo Tonijaus likimas.
Jos nepriklausomybė — tai jo rūpestis, jo ir tų patricijų, kurie tebestovėjo prie valstybės vairo. Ir Europai, trokštančiai gauti šį kerintį brangakmenį, niekada nepavyks prisisegti jo prie krūtinės.
— Tu iki pat paskutinio atodūsio laikysi priešus už Venecijos vartų, — energingu, pakylėtu balsu ištarė Andrea, toks pat įkvėpimas bei energija švietė jo akyse.
Tokia buvo šventa patricijaus pareiga šioje epochoje, kai iš prekybos su Rytais sukrauti turtai tirpo švaistomi azartiniams lošimams, pompastikai bei reginiams. Tokia buvo Treskių giminės atstovo pareiga.
Bet pagaliau atėjo momentas, kai Andrea turėjo atskleisti sūnui savo paties istoriją.
— Man žinoma, kad tu išgirdai apie savo brolį Karlą, — pradėjo tėvas virptelėjusiu balsu. — Pasirodo, tereikėjo tau peržengti slenkstį, ir pasaulis suskubo sugriauti iliuzijas, užversdamas ant tavęs tą seną skandalą. Alesandras man papasakojo apie tavo brolio draugužį, vieną iš daugelio sąjungininkų. Į jį panašūs žmonės vis dar oponuoja man Didžiojoje taryboje, senate, visur, kur tik gali turėti įtakos. O tavo motina papasakojo man apie atradimą, kurį padarei tyrinėdamas valgomajame kabantį portretą. Ne, ne, nepertraukinėk manęs, sūnau. Aš ant tavęs nepykstu. Man dera pačiam papasakoti tau viską, kol kiti neiškraipė tiesos bei nepasinaudojo ja, siekdami savų tikslų. Išklausyk ir suprask. Kas beliko man, kai grįžau namo po tiekos pralaimėjimų? Trys sūnūs mirė, o žmona užgeso iš sielvarto bei nukamuota sunkios ligos. Kodėl Viešpats panoro išsaugoti man tik jaunėlį sūnų, tokį nenuolankų ir audringo būdo, jog didžiausio pasimėgavimo jam teikė neklusnumas tėvui? Tu matei jo atvaizdą bei prisimeni, koks jis panašus į tave, tačiau čia panašumai ir baigiasi, nes tu neabejotinai pasižymi ypatingu charakterio tvirtumu. O aš turiu tau pasakyti, jog visas blogiausias šių laikų savybes įkūnija tavo brolis Karlas. Malonumų mylėtojas, pametęs galvą dėl primadonų bei poezijos, azartinių lošimų ir išgertuvių mėgėjas, amžinas vaikas, nepripažįstantis valstybės tarnystės šlovės, be to, nepasižymintis nė menkiausia narsa.
Andrea nutilo, tarsi nežinodamas, ką dar pasakyti. Paskui nuvargusiu balsu tęsė:
— Tu, kaip ir aš, žinai, kad patricijui santuoka be Didžiosios tarybos leidimo reiškia giminės nutraukimą. Pasirinkdamas nekilmingą, beturtę nuotaką, visiems laikams išbrauktum Treskių giminę iš „Aukso knygos“. Tavo vaikai taptų tiesiog eiliniais Šviesiausiosios piliečiais. Nepaisant to, jis, nuo kurio aistros priklausė mūsų giminės tąsa, leido laiką švaistūnų draugijoje bei atmesdavo visas partijas, kurias mėgindavau jam suorganizuoti. Ir galų gale išsirinko žmoną pats, bet taip, kaip galėjo pasirinkti meilužę. Merginą be vardo, be kraičio, didiko iš glūdumos dukterį, neturinčią nieko daugiau, išskyrus grožį. „Aš ją myliu, — pareiškė jis man. — Ir neiškeisiu į jokią kitą!“ O kai pamėginau paprieštarauti jo sprendimui bei nukreipti taip, kaip liepė pareiga, jis vynu užpiltomis akimis paliko savo namus ir patraukė į vienuolyną, kuriame gyveno mergina, o paskui gudrumu bei apgaule pagrobė ją iš ten!
Andrea pernelyg susijaudino ir negalėjo tęsti.
Tonijui norėjosi ištiesti ranką, nuraminti tėvą. Andrea kančia kėlė jam fizinį skausmą, o ir pats pasakojimas gerokai gąsdino.
Andrea atsiduso.
— Ar įstengi tu, būdamas tokio gležno amžiaus, suprasti, kaip įžūliai jis pažeidė įstatymą? Už tokį elgesį kur kas didesni žmonės būdavo paskelbiami nusikaltėliais, ieškomi po visą Veneciją, pasmerkiami kalėti iki gyvos galvos.
Andrea vėl nutilo. Net įniršusiam jam stigo narsos pasakoti šią istoriją.
— Ir šitaip pasielgė mano sūnus. Jis buvo tikras pragaro išpera, štai ką aš tau pasakysiu. Tik mūsų vardas bei padėtis sulaikė baudžiančią valstybės ranką, kai maldavau suteikti man laiko, kad galėčiau įkrėsti jam proto. Ir štai, vidury baltos dienos, tavo brolis išdygo priešais mane tiesiog Broglio. Girtas, apsiblaususiu žvilgsniu, vapantis visokias nešvankybes, jis ir toliau deklaravo savo amžiną meilę tai puolusiai mergužėlei. „Sumokėkite, kad ją įtrauktų į „Aukso knygą“! — reikalavo jis. — Jūs turite priemonių. Jūs galite taip padaryti!“ Ir čia pat, patarėjų bei senatorių akivaizdoje, pareiškė: „Duokite sutikimą arba aš vesiu be jo!“ Ar tu supranti, Tonijau? — Andrea nesitvėrė pykčiu. — Juk jis tebebuvo vienintelis mano įpėdinis. Ir štai jis mėgino išplėšti mano leidimą šiai skandalingai sąjungai! Aš turėjau sumokėti, kad ji būtų įtraukta į „Aukso knygą“, paversti ją kilminga dama bei duoti sutikimą tuoktis arba pamatyti, kaip manąją sėklą išnešioja vėjas, pamatyti senos kaip pati Venecija giminės baigtį!
— Tėve, — pradėjo Tonijus, nebepajėgdamas tylėti.
Bet Andrea dar nesileido pertraukiamas.
— Visa Venecija nukreipė į mane žvilgsnius, — tęsė virpančiu balsu. — Visi laukė, ar leisiuosi vedžiojamas už nosies savo sūnaus. Mano giminaičiai, mano bendražygiai... visi užgniaužę kvapą laukė... o mergina? Ką ji? Apimtas apmaudo, aš nusprendžiau pažvelgti į tą moterį, kuri privertė mano sūnų paniekinti pareigą...
Pirmą kartą per visą laiką tėvo žvilgsnis nukrypo į Tonijų. Akimirksniui pasirodė, tarytum Andrea pametė pasakojimo giją ir svarsto, kaip jam gyventi toliau. Bet paskui pratęsė.
— Ir ką gi aš aptikau? — atsiduso jis. — Salomėją, klastingais kerais apraizgiusią neatsparią mano sūnaus sielą? Ne! Ne, ji buvo nekaltas kūdikis! Mergaitė, ne vyresnė už tave dabar, liesutė it berniukas, švelni, tamsi ir nekalta kaip miško žvėrelis, nieko nežinanti apie šį pasaulį, išskyrus tai, ką jis nusprendė jai parodyti. Aš nesitikėjau, kad pajusiu užuojautą tai trapiai merginai, praradusiai garbę. Bet ar gali numanyti mano įtūžį, nukreiptą į vyrą, kuris taip negailestingai su ja pasielgė?
Nenupasakojamas siaubas apėmė Tonijų. Ir jis vėl pertraukė tėvą.
— Prašau, patikėkite, — sukuždėjo, — aš jums esu ir būsiu paklusnus bei ištikimas sūnus.
Andrea linktelėjo. Jo akys vėl nukrypo į Tonijų.
— Visus tuos metus aš tave stebėjau įdėmiau, nei pats numanei, sūnau, ir tu, nė pats to nenujausdamas, tapai geriausiu atsaku į mano maldas.
Bet buvo aišku, kad niekas dabar negali nuraminti Andrea. Jis užsispyrė pabaigti savo pasakojimą manydamas, kad atėjo metas atskleisti sūnui viską.
— Tavo brolis nebuvo suimtas. Nebuvo nubaustas. Aš sulaikiau jį ir įsodinau į laivą, vykstantį į Stambulą. Suorganizavau jam paskyrimą ten, leidęs suprasti, jog, kol esu gyvas, jis niekada nepamatys gimtojo miesto. Aš konfiskavau jo turtą, nutraukiau bet kokią paramą iki tol, kol jis nulenks galvą ir ims vykdyti pasiūlytas pareigas. Ir aš — aš pats, sulaukęs solidaus amžiaus — vedžiau žmoną, ir ji pagimdė man vaiką, nuo kurio dabar priklauso šios giminės gyvybė.
Tėvas nutilo, tačiau kad ir koks buvo nusikamavęs, atrado savyje jėgų tęsti.
— Jis turėjo sulaukti kur kas griežtesnės bausmės! — pareiškė, vėl žvelgdamas tiesiai į Tonijų. — Galbūt jo motinos meilė jam mane sulaikė. Nuo pat gimimo jis tapo jos džiaugsmu, visi tai žinojo. — Andrea akys apsiblausė, tarsi mintims pirmą kartą susipynus jo galvoje. — Ir broliai jį taip mylėjo. Karlo lengvabūdiškumas jų neerzino. Ne, jiems patiko jaunėlio pokštai, eilės, kurias rašė, tušti tauškalai. O, jie beprotiškai jį mylėjo! „Karlas! Karlas!“ Dėkui Dievui, nė vienas nesulaukė tos dienos ir nepamatė, kaip neprilygstamas žavesys leido jam suvilioti nekaltą merginą, kaip karštakošiškumas virto demonstratyviu neklusnumu. Viešpatie, ką man beliko daryti? Aš pasirinkau vienintelį man gėdos nedarantį sprendimą.