Andrea suraukė antakius. Jo balsas iš nuovargio skambėjo taip tyliai, jog akimirksnį atrodė, tarytum kalba pats su savimi. Bet paskui pyktis jį sustiprino.
— Aš jo atžvilgiu pasielgiau dieviškai gailestingai! — karštai šūktelėjo jis. — Netrukus Karlas susitaikė ir pradėjo eiti savo pareigas. Pragyvendavo iš mokamo atlyginimo. Ir klusniai tarnavo Respublikai rytuose, vis siūdamas prašymus suteikti leidimą grįžti. Jis maldavo mano atleidimo. Bet aš niekada neleisiu jam grįžti namo! Deja, šitaip nesitęs amžinai. Jis turi draugų Didžiojoje taryboje ir Senate — tai tie patys berniūkščiai, drauge su juo linksmai leidę jaunystę. Kai aš numirsiu, jisai sugrįš į šiuos namus, kurių paveldėtoju visuomet buvo. Bet tuomet jau tu, Tonijau, čia šeimininkausi. Po kelerių metų vesi merginą, kurią tau išrinkau. Tavo vaikai paveldės Treskių vardą ir turtą.
Ryto saulė apšvietė auksinį švento Morkaus liūtą. Žaižaruojanti šviesa persmelkė ilgus, grakščius arkadų lankus, išnykstančius margoje judančioje minioje, ir didingą varpinės smailę, staigiai šaunančią į dangų.
Tonijus stovėjo priešais mozaiką, mirguliuojančią viršum katedros durų. Žvelgė į keturis milžiniškus bronzinius žirgus ant postamentų.
Jis nesipriešino nešamas minios ir judėdamas nesąmoningu ritmu nenuleido akių nuo gausybės aplink kylančių portikų bei kupolų.
Dar niekad nejautė tokios meilės Venecijai, tokios tyros ir pasiaukojančios ištikimybės jai. Bet kartu suvokė tam tikru atžvilgiu esąs dar per jaunas suvokti ją ištikusią tragediją. Ji atrodė pernelyg didinga, pernelyg neįveikiama.
Atsisukęs į atvirus vandenis, ramią, ribuliuojančią lagūną, jis pirmą kartą gyvenime pasijuto esąs savo gyvenimo šeimininkas.
Tačiau nusikamavęs, susirūpinęs tėvas paliko jį vos prieš valandą; nuolankumas jo veide kėlė siaubą. Atmintyje iškilo paskutinieji Andrea žodžiai: „Jis sugrįš, kai aš numirsiu. Vėl pavers namus mūšio lauku. Aš ne sykį gavau iš jo laiškus, kuriuose įtikinėjo vesiąs bet kurią merginą, kurią aš išrinksiu, jei tik leisiu jam vėl regėti mylimą Veneciją. Bet jis niekada neves! Ak, jei tik aš galėčiau savo akimis pamatyti tave, vedantį nuotaką prie altoriaus, išvysti tavo sūnus, stebėti tave pirmą kartą užsivelkantį patricijaus mantiją ir užimantį teisėtai priklausančią vietą Didžiojoje taryboje! Bet laiko nebėra, Viešpats aiškiai man rodo, jog turiu parengti tave būsimiems išbandymams. Dabar supranti, kodėl siunčiu tave į pasaulį, kodėl atimu iš tavęs vaikystę prisidengdamas pasakėle, esą turi lydėti savo motiną? Tu privalai būti pasirengęs, kai išmuš valanda. Turi pažinti pasaulį, jo pagundas, jo vulgarumą bei žiaurumą. Prisimink: kai tavo brolis vėl atsiras po šiuo stogu, manęs jau nebebus, bet Didžioji taryba ir įstatymas palaikys tavo pusę. Ir tavo brolis pralaimės mūšį, kaip pralaimėjo jį anksčiau: tavyje — mano nemirtingumas“. 14
Giedras dangus mėlynavo viršum namų stogų, tik keli balti debesėliai plaukė tolyn nuo jūros. Tarnai zujo po namus džiugiai pranešdami, kad jūra rami ir „Bucintoro“ tikrai galės dožą gyvą bei sveiką nugabenti į švento Nikolo del Lido bažnyčią. Visi langai viršum Didžiojo kanalo atsivėrė įsileisdami švelnų brizą, namų slenksčius apdengė spalvingi kilimai, papuošti vėjo plaikstomomis vėliavomis. Šis reginys buvo didingiausias iš visų Tonijaus iki tol matytų.
Kai juodu su Mariana ir Alesandru pasipuošę nusileido į mažutę prieplauką, jis susivokė garsiai šnibždąs: „Aš čia, viskas vyksta iš tikrųjų!“ Atrodė visiškai neįtikėtina, kad jis tampa tiek kartų iš tolo stebėtos panoramos, dalimi.
Tėvas mojo iš balkono, esančio viršum pagrindinių durų. Mėlynu aksomu išklotą gondolą puošė gėlių girliandos. Netgi didysis irklas buvo paauksuotas, ir skaisčiai mėlyną uniformą vilkintis Brunas, paėmęs jį, nukreipė valtį į srauto vidurį, kur juos apsupo kitų garbingų šeimų valtys. Plaukdama šimtų kitų kilvateryje, jų gondola nusiyrė pasroviui, kanalo žiočių ir aikštės pusėn.
— Štai jis! — sušnibždėjo Alesandras, rodydamas į žėrintį bei tviskantį „Bucintoro“, išmetusį inkarą, o aplink šmirinėjančios gondolos stengėsi užsiimti vietą. Milžiniškoje auksu ir purpuru švytinčioje galeroje stovėjo dožo sostas ir auksinių statulų eilė. Tonijus kilstelėjo motiną suėmęs už liekno liemens bei nusišypsojo pastebėjęs iš nuostabos žado netekusį Alesandrą.
Jis ir pats netilpo savam kailyje iš susijaudinimo. Neabejojo, jog visam gyvenimui įsimins akimirką, kai fanfaros šaižiai ir didingai pranešė, jog procesija žengia pro Dožų rūmų duris.
Jūrą nuklojo gėlės. Žiedlapiai dengė bangų keteras taip tankiai, jog vanduo tapo panašus į kietą paviršių. Išplaukė auksiniai vyriausiųjų teisėjų laiveliai, iš paskos — ambasadorių, o šiems įkandin — popiežiaus nuncijaus. Saliutavo lagūną užpildžiusių didelių karinių bei prekybinių laivų patrankos po besiplaikstančiomis vėliavomis.
Ir štai pagaliau visas laivynas pajudėjo link Lido švyturio.
Šūksniai, riksmas, šnekos, juokas Tonijui sumišo į vieną nuostabų, ausį glostantį gaudesį.
Bet niekas negalėjo prilygti minios klyksmui, išsiveržusiam tuo momentu, kai dožas įmetė į vandenį žiedą. Suskambo visi salos varpai, sutrimitavo trimitai, tūkstančiai triumfuojančių balsų susiliejo į bendrą chorą.
Atrodė, tarsi visas miestas išplaukė į jūrą ir vieningai suriko. Paskui triukšmas aprimo, valtys nulaviravo link salos, palikdamos paskui save vandenyje ilgus šilko bei atlaso šleifus. Beprotiškas svaiginantis chaosas. Saulė akino Tonijų; jis pakėtė ranką prisidengdamas akis, ir Alesandras jį prilaikė, kad nepargriūtų. Šalimais slinko Lizanių šeimos valtys. Jų gondoljerai vilkėjo rožinius drabužius, o tarnai mėtė į vandenį baltas gėles. Katrina abiem rankom dalijo oro bučinius, sidabrinio damasto suknelė plazdėjo purenama vėjo.
Visko buvo pernelyg daug. Apsvaigęs Tonijus juto nuovargį, jam norėjosi pasislėpti kokiame nors tamsiame kamputyje ir pasimėgauti įspūdžiais.
Kas gi dar galėjo įvykti? Kai Alesandras pasakė, jog dabar jie trauks į puotą Dožų rūmuose, Tonijus vos nenusijuokė.
Šimtai svečių susėdo aplink ilgus, baltomis staltiesėmis apdengtus stalus. Nesuskaitoma daugybė žvakių degė raižytinėse sidabro žvakidėse, virtinės tarnų gigantiškais padėklais nešiojo puikiausius patiekalus: vaisius, ledus, karštą mėsą. O pulkai prastuomenės pasieniuose žiūrėjo šį begalinį spektaklį.
Bet Tonijui ne valgis rūpėjo. Mariana be paliovos pašnibždom jam aiškino, kuo žymus vienas ar kitas svečias, o Alesandras nuleidęs balsą pasakojo paskutiniąsias naujienas pasaulio, kuris pasirodė besąs toks nuostabus ir pilnas malonių stebuklų. Vynas išsyk siūbtelėjo Tonijui į galvą. Kitapus migloto tako jis pastebėjo Katriną. Ši akinamai jam nusišypsojo. Iš šviesių plaukų sudėliota daili šukuosena, papurusi garbanėlėmis, o aukštą krūtinę puošė deimantai.
Tetulės skruostai liepsnojo ryškiu raudoniu, dėl ko ji tapo panaši į idealias gražuoles iš paveikslų, kurie ūmai jam pasirodė esantys realūs; ji buvo tokia putli, nuostabi.
Alesandras jautėsi it žuvis vandeny: jis supjaustė mėsą Marianos lėkštėję, pastūmėjo jai kliudančias žvakes ir nė akimirksniui nepaliovė jos globojęs. „Idealus kavalierius!“ — pagalvojo Tonijus.
Stebėdamas jį, vaikinas vėl susimąstė apie kastratų paslaptį. Ką jautė Alesandras? Ką reiškia būti tokiu kaip jis? Ir nepaisant to, kad jį žavėjo neskubrios Alesandro rankos, šiek tiek nuleistos blakstienos, kerėjo įstabi gracija, kuria pasižymėjo kiekvienas dainininko judesys, Tonijus nejučia krūptelėjo. „Nejaugi jis niekada nesielvartauja dėl savo likimo? Nejaugi jo niekada negriaužia kartėlis?“
Vėl užgrojo smuikai. Prie centrinio stalo nuskambėjo galingas juoko protrūkis. Pro šalį linktelėdamas praėjo senjoras Lemas.