Prasidėjo karnavalas. Minios žmonių veržėsi į aikštę.
Visi apžiūrinėjo išstatytus didingus paveikslus; juvelyrų ir stiklapūčiu prekystaliai žaižaravo, apšviesti atvirų kavinių žiburių, o jose gausybė žmonių vaišinosi šokoladu, vynu bei ledais. Krautuvėlėse puikavosi išdėlioti krištoliniai sietynai ir nuostabūs audiniai, o minios žmonių ganė akis gėrėdamiesi atlaso, šilko ir damasto įvairove.
Gigantiška aikštė atrodė beribė. Buvo šviesu tarsi vidurdienį, o apskritos išlenktos švento Morkaus bazilikos mozaikos, iškilusios viršum visų, kibirkščiavo it gyvos bei stebėjo viską aplinkui.
Alesandras ir toliau vykdė savo pareigas. Ne kas kitas, o jis atvedė Marianą su Tonijum į mažą krautuvėlę, kur jie tuojau pat buvo aptaisyti bautomis15 ir domino.
Tonijui nė sykio neteko dėvėti bautos, kreidos baltumo paukštiškos kaukės, dengiančios ne tik veidą, bet ir galvą. Kai kaukė palietė jo nosį bei akis, Tonijus užuodė keistą kvapą. Linktelėjęs pažvelgė į veidrodį, nustebo vietoje savęs pamatęs kažkokį nepažįstamąjį. Dėl to kaltas buvo domino — ilgas juodas drabužis iki pat žemės — paverčiantis žmones visiškai neatpažįstamais. Dabar negalėjai suprasti, kuris iš jų vyras, o kuri — moteris. Iš po domino nebesimatė Marianos suknelės, ji pavirto mažu gnomu, besijuokiančiu saldžiu, skambiai virpančiu juoku.
Alesandras šalia jos atrodė it vaiduoklis.
Vėl išnirę į akinančią šviesą, dabar jie tebuvo trijulė tarp šimtų tokių pat bevardžių, beveidžių žmonių, pasiklydusių minioje, prispaustų vienas prie kito, apsuptų orą užpildžiusios muzikos bei šūksnių, tarp daugybės kitų, apsitaisiusių įmantriais, fantastiškais kostiumais.
Gigantiškos komedijos del arte figūros pakilo virš minios. Jos panėšėjo į siaubingai išsipūtusias lėles, išdažyti jų veidai groteskiškai švytėjo po fakelais. Tonijus netikėtai pastebėjo, kad Mariana bemaž raitosi iš juoko. Alesandras, į kurio ranką motina rėmėsi, kažką sušnibždėjo jai į ausį. Tuomet ji laisvąja ranka įsikibo į Tonijų.
Staiga kažkas jiems sušuko:
— Tonijau! Mariana!
— S-š-š! Kaip tu mus atpažinai? — paklausė Mariana.
Bet Tonijus irgi atpažino savo tetą Katriną. Jos veidą tik iki pusės dengė kaukė, po kuria įžūliai bei žavingai raudonavo mažas burnos pusmėnulis. Jis pajuto užplūstantį geismą ir sutriko. Išsyk atmintyje iškilo Betina, mergaitė, patarnavusi kavinėje. „Įdomu, ar man pavyktų tą mažylę surasti?“
— Mielasis! — Katrina jį prisitraukė. — Juk čia tu, tiesa?
Nuo jos bučinio apsisuko galva.
Jis atsitraukė atgal. Netikėtas kietumas tarp kojų varė iš proto. Jis būtų verčiau miręs, nei leidęs jai tai pajusti, bet kai moters ranka, apsivijusi jo kaklą, palietė audinio nepridengtą vietą, pasijuto bemaž pasiekęs žeminančio sukrėtimo ribą, kurio neįstengtų nuslėpti. Katrina spaudėsi prie jo, o jis jautėsi bemaž sužlugdytas.
— Tikriausiai įvyko kažkoks neįtikėtinas dalykas, jei tavo tėvas leido išeiti į gatvę jums abiem? — paklausė Katrina ir, dėkui Dievui, nusisuko į Marianą.
Tonijui prieš akis netikėtai iškilo namas: tamsūs kambariai, migloti koridoriai. Jis išvydo tėvą, vienišą stovintį blausiai apšviesto kabineto viduryje, kai ryto saulė vaikė žvakių liepsnelių metamus šešėlius. Kaulėta it skeletas Andrea figūra tarytum sulinko nuo istorijos svorio.
Jis staigiu judesiu atlapojo langus. Lijo lietus, nors ir nepakankamai stiprus, kad išguitų iš aikštės žmones. Ji liko užtvindyta minios, kai Tonijus su Mariana pagaliau iš ten išsmuko. Siaura šonine gatvele Alesandras juos atvedė prie kanalo ir pakvietė gondolą. Ir štai dabar, nusivilkęs permirkusius, sulamdytus drabužius, Tonijus parimęs ant palangės žvelgė į ūkanotą bežvaigždį dangų, iš kurio be garso liejosi sidabrinis lietus.
— Kur manieji dainininkai? — sušnibždėjo jis.
Jam norėjosi patirti liūdesį, nekaltybės praradimą bei gyvenimo sunkumą, bet jeigu tai, ką jautė, buvo liūdesys, šis jausmas pasirodė besąs žavingai saldus. Nesvarstydamas jis garsiai pašaukė dainininkus. Ir pajuto, kaip jo balsas perskrodė tamsą. Garsai, tarytum apčiuopiami, išsiveržė į laisvę, o kažkur iš tamsos bei to, išorinio, pasaulio atsiliepė kitas balsas, lengvesnis, švelnesnis, ir Tonijus pamanė, jog tai moteriškas balsas, kviečiantis jį.
Sudainavo kažkokį niekniekį. Dainavo apie pavasarį ir meilę, apie gėles ir lietų, jo frazės buvo sklidinos spalvingų vaizdinių. Traukė garsiau ir garsiau, o paskui nutilo ir sulaikęs kvapą klausėsi savo aido.
Dainininkai sukiojosi visur jį supančioje tamsoje. Tenorai pasigavo jo pradėtą melodiją. Kažkieno balsas ataidėjo iš kanalo. Sužvangėjo tamburinai, suskambo gitaros... Parklupęs, ranka įsikibęs į palangę, Tonijus tyliai juokdamasis pamažėle pasidavė miegui.
Ūmai išplaukė miglotas pavidalas. Karlas ryškiai raudona mantija tėvo glėbyje. O paskui staiga atsidūrė visai kitoje vietoje ir paklaikęs iš siaubo išgirdo klykiančią motiną.
— Bet kodėl jinai klykė?
Tėvas atsakė greitai, konfidencialiu tonu, tačiau jo atsakymo prasmė nepasiekė Tonijaus. Tikrovėje jis niekada nebūtų išdrįsęs užduoti tokio klausimo.
„Gal ji buvo toji pati nuotaka, kurios atsisakė Karlas? Gal taip? Gal ji — toji, kurios Karlas nevedė? Bet kodėl? Kodėl? Ar jinai jį mylėjo? O paskui buvo ištekinta už tokio seno žmogaus...“
Jis staigiai nubudo. Nepaisant šilto drėgno oro, jį krėtė drebulys. „O ne, — pagalvojo, — aš niekada, niekada neužsiminsiu apie tai jai girdint“. Ir vėl užmigęs pamatė brolio veidą, pamažu išryškėjantį paveikslo paviršiuje. 15
Andželas ir Bepas atrodė sutrikę. Lena tūpčiojo apie Marianos suknelę, nors toji vis kartojo:
— Lena, aš užsimesiu domino, niekas jos nė nepamatys.
Tuo tarpu Alesandras šaltakraujiškai vykdė savo pareigas. Bet kodėl Andželas su Bepu negalėjo išeiti iš namų ir iš širdies pasilinksminti? Jie tesugaišo maždaug penkias sekundes, kol nusilenkė, linktelėjo ir išnyko.
Aikštę tvindyte užtvindė žmonės, ir trijulė vos ne vos yrėsi į priekį. Aplinkui, ant sukaltų pakylų, savo meną rodė žonglieriai, mimai, botagais pliaukšintys laukinių žvėrių tramdytojai. Akrobatai vartėsi kūlio žiūrovams virš galvų, o vėjas vis atpūsdavo šiltą lietų, kuris nieko negąsdino.
Tonijui atrodė, jog juos vis pagauna gyvas srautas, čia nunešdamas prie perpildytų kavinių, čia ištraukdamas iš po portikų. Jie maukė čia brendį, čia kavą, kartais atsisėsdavo prie staliuko tiesiog mažumėlę atsikvėpti ir šnekučiuodavosi iš po kaukių keistai skambančiais balsais.
O aplink nuolat pasitaikydavo žmonių pačiais įvairiausiais maskarado kostiumais. Ispanai, čigonės, indėnai iš laukinių Šiaurės Amerikos prerijų, elgetos aksominiais skarmalais, jaunuoliai, persirengę merginomis, išdažytais veidais, užsidėję aukštus perukus, ir moterys, persirengusios vyrais — mažos, grakščios, be galo žavingos su šilkiniais bridžiais bei apteptomis kojinėmis.
Norėjosi išmėginti taip daug, kad besiblaškydami ne visur suspėdavo. Mariana pageidavo išsiburti likimą, bet neįstengė atstovėti ilgos eilės prie stalo būrėjos, kuri šnibždėjo visokias paslaptis į ilgą vamzdelį, priglaustą prie ausies žmogui, trokštančiam sužinoti apie save visą tiesą, kad niekas, išskyrus jį patį, neišgirstų, kas jo laukia ateityje. Labiau pasisekė su laukiniais žvėrimis: liūtų riaumojimas kėlė šiurpą. Kažkokia moteris sugriebė Tonijų per juosmenį, triskart apsuko, tarsi šokdama laukinį šokį, ir paleido. Ir negalėjai tikrai pasakyti, ar ji buvo indų plovėja, ar užjūrio princesė. Vienu momentu jis atsišliejo į bažnyčios koloną bei pamėgino į viską pažvelgti iš šalies, išgujo iš sąmonės mintis, kas jam nutikdavo itin retai, ir stebėjo, kaip minia jo akyse virsta nuostabiu spalvų šėlsmu. Ant tolimos scenos vyko komedija, aktorių balsai skambėjo taip spigiai bei šaižiai, jog ūmai Tonijus panoro išnykti ir pailsėti palaco tyloje.