Dabar jam tapo visiškai akivaizdu, jog tėvai jį paprasčiausiai pardavė. Tik berniukui knietėjo, ar prieš sudarant sandėrį kas nors pasivargino patikrinti jo balsą. Šito jis negalėjo prisiminti. Galbūt pakliuvo į jų tinklus kaip atsitiktinis vertingas grobis.
Tačiau visa tai Gvidas sužinojo iš ausis pasiekusių gandų nuotrupų. Pirmasis balsas chore, solistas konservatorijos scenoje, jis jau rašė pratimus jaunesniesiems mokiniams. Dešimtmetis Mafeo buvo nugabentas į teatrą pasiklausyti Nikolino, gavo asmeninį klavesiną5 bei leidimą sėdėti iki vėlumos ir praktikuotis. Šiltos antklodės, geras kostiumas ir daugelis kitų dalykų tapo apdovanojimais, apie kuriuos jis nebūtų drįsęs nė užsiminti. Be to, berniukas nuolat vykdavo dainuoti susižavėjusiai publikai, apsuptas tikrojo palaco žvilgesio.
Iki to meto, kai slenkant antrajai gyvenimo dešimčiai Gvidą apipuolė įvairios abejonės, jis jau spėjo parengti sau puikų fundamentą mokslo bei disciplinos srityje. Jo balsas — aukštas, tyras, nepaprastai lengvas ir lankstus — dabar buvo laikomas visuotinai pripažintu stebuklu.
Bet, kaip kad paprastai nutinka kiekvienai žmogiškai būtybei, nepaisant iškastravimo nulemtos mutacijos, protėvių kraujas ir toliau darė įtaką vaikinuko formavimuisi. Tamsiaplaukių, kresnų žmonių palikuonis negalėjo tapti tokiu pat aukštu, lieknu it nendrė eunuchu kaip daugelis kitų kastratų. Jo figūra veikiau buvo sunki, proporcinga, sukelianti apgaulingą jėgos įspūdį.
Ir nors garbanoti kaštoniniai plaukai bei jausmingos lūpos priminė cherubiną, tamsūs pūkeliai viršum viršutinės lūpos suteikė veidui vyriškumo.
Iš tiesų Gvidas būtų atrodęs labai patrauklus, jei ne dvi aplinkybės: nosis, sulaužyta parkritus ankstyvoje vaikystėje, tapo suplota tarytum nuo gigantiško kumščio smūgio. O rudose akyse, didelėse ir sklidinose jautrumo, kartais žybtelėdavo gudrumas bei žiaurumas — valstietiškos kilmės paveldas.
Jo protėviai buvo nekalbūs ir apdairūs, o Gvidas tapo atkakliu mokiniu bei stoiku. Jo protėviai sunkiai dirbo žemę, jis negailestingai aukojosi vardan muzikos.
Tačiau nei Gvido manierose, nei išorėje neatsispindėjo joks grubumas. Negana to, laikydamas savo mokytojus pavyzdžiu, mokinys įsisavino viską, ką galėjo: grakščias manieras, jų dėstomą poeziją, lotynų bei klasikinę italų kalbas.
Taigi jis virto ganėtinai solidžios išvaizdos dainininku, o neįprasti bruožai tik suteikdavo gundančio patrauklumo.
Visą gyvenimą kas nors apie jį kalbėdavo: „Koks jis atgrasus!“, bet visuomet atsirasdavo kitas, kuris tuo pat metu šūktelėdavo: „Bet koks jis žavingas!“
Tačiau apie vieną savo savybę Gvidas nė nenutuokė: jo išorėje tarytum slypėjo grėsmė. Jo protėviai buvo grubesni už savo auginamus gyvulius, ir jis pats atrodė panašus į žmogų, galintį padaryti bet ką. Todėl vaikiną, nors pats to nė nenumanė, juosė savotiškas apsauginis laukas. Niekas niekada nemėgindavo jo užkliudyti.
O apskritai visi, pažįstantys Gvidą, jį mylėjo. Paprasti berniukai stengdavosi su juo susibičiuliauti nė kiek ne mažiau negu eunuchai. Smuikininkai jį mylėjo, nes jis susižavėdavo kiekvienu iš jų ir rašė jiems nepaprastai gražią muziką. Visi bičiuliai žinojo, jog Mafeo yra tylus, rimtas, mandagus meškiukas, kurio liaujiesi bijojęs, vos tik susipažįsti artimiau.
Gvidas ėjo penkioliktuosius metus, kai vieną rytą nubudęs išgirdo nurodymą nusileisti į maestro kabinetą. Vaikinas neišsigando. Jam niekada nieko blogo nenutikdavo.
— Sėskis, — paliepė mylimas mokytojas, maestro Kavala.
Aplinkui susirinko visi kiti. Niekada anksčiau jie nesielgė taip maloniai, ir kažkas aplink susispietusių žmonių veiduose jam nepatiko. Staiga Mafeo suprato kas. Visa tai jam priminė kambarį, kuriame buvo iškastruotas. Tačiau vaikinas nuvijo šalin šį prisiminimą.
Maestro, sėdintis prie raižiniais puošto staliuko, pamerkė plunksną į rašalinę, parašė stambiu šriftu kelis skaičius ir įteikė pergamentą Gvidui.
„1727 metų gruodis“. Ką tai galėtų reikšti? Gvidas visu kūnu pajuto nestiprų drebulį.
— Čia tavojo debiuto Romoje data — tavo pirmojoje operoje, kurioje būsi primo uomo6.
Taigi Gvido svajonė išsipildė.
Jis netaps bažnytinio choro giesmininku — nei kaimo parapijoje, nei netgi didelėje miesto katedroje. Ne, ne, netgi ne Siksto koplyčioje. Jis pakilo dar aukščiau ir pateko išsyk į svajonę, teikusią įkvėpimo jiems visus šiuos metus, nesvarbu, vargšai ar turtuoliai jie buvo. Toji svajonė — opera.
— Roma, — sušnibždėjo jis vienas, žengdamas koridoriun. Bet ten, matyt, lūkuriuodami jo, stoviniavo du studentai. Gvidas praėjo pro šalį kiemo pusėn, tarytum nepastebėdamas jų. — Roma, — sukuždėjo dar kartą, vartydamas šį žodį ant liežuvio, tardamas taip pat pagarbiai ir baimingai, kaip jau du tūkstančius metų apie tą miestą kalbėjo žmonės.
Taigi jis vyks į Romą, o dar į Florenciją, Veneciją, Boloniją, o paskui į Vieną, Drezdeną, Prahą, į visas priešakines pozicijas, kurias užkariavo kastratai. Į Londoną, Maskvą, o po to atgal į Palermą! Jis vos nenusikvatojo balsu.
Bet ūmai kažkas palietė jo ranką, ir Gvidas krūptelėjo persmelktas nemalonaus pojūčio. Prieš akis tebemirgėjo ložės bei plojančios salės.
Kai vizija išsisklaidė, pamatė aukštaūgį eunuchą, vardu Džinas — šviesiaplaukį, liesą šiaurės italą pilkšvai mėlynomis akimis, kuris visuomet ir visais atžvilgiais jį lenkė. O šalia Džino stovėjo Alfredas, turčius — jo kišenėse nesibaigdavo pinigėliai.
Juodu pasakė Gvidui, kad jis galįs eiti miestan ir kad maestro padovanojo jam šią dieną, idant atšvęstų.
Tik tuomet Gvidas suprato, kodėl šie mokiniai čia. Jie buvo kylančios konservatorijos žvaigždės.
Ir dabar Mafeo tapo vienu iš jų. 2
Bet tereikėjo jai ištiesti rankas, ir vaikas skriete nuskriejo ant kelių, sustingo prisispaudęs prie jos krūtinės, viena ranka apkabinęs motinos kaklą, o kita stipriai, skausmingai įsikirtęs jai į petį.
Ji pati buvo bemaž mergaičiukė, bet Tonijus šito nežinojo. Vaikas jautė jos lūpas ant skruosto, ant plaukų, alpėjo jos glamonėjamas. Ir įveikęs skausmą, kuris akimirksniui užvaldė protą, pagalvojo: „Jeigu aš ją išlaikysiu, ji išliks tokia kaip dabar, ir toji kita būtybė nebepasirodys bei nenuskriaus manęs.“
Bet ūmai ji išsilaisvinusi krestelėjo neklusnias juodų plaukų bangas. Rudos jos akys tebebuvo paraudusios nuo neseniai lietų ašarų, bet jau žėrėjo iš susijaudinimo.
— Tonijau! — šūktelėjo ji impulsyviai kaip vaikas. — Dar ne vėlu! Aš pati tave aprengsiu! — Motina pliaukštelėjo delnais. — Aš nusivesiu tave į švento Morkaus baziliką.
Subruzdusios auklės mėgino ją sulaikyti, tačiau motinai jokie draudimai neegzistavo. Kambarį užplūdo linksmumas, suskato bėgioti tarnai, suvirpėjo žvakių liepsnelės. Motinos pirštai vikriai segiojo atlasinių bridžių ir išsiuvinėtos liemenės sagas. Dainuodama seną dainelę, ji perbraukė šukomis per minkštas, šilkines juodas sūnaus garbanas bei du kartus skubiai jį pabučiavo.
Juodu ėmė leistis koridoriumi žemyn, ir berniukas pasišokinėdamas nukūrė į priekį, pakerėtas garsaus madingų batelių pakulnių kaukšėjimo. O už nugaros visą laiką girdėjo melodingą motinos dainą.
Pasipuošusi juodo aksomo suknele, ji atrodė stulbinamai. Auksinę jos odą užliejo raudonis, ir seno žibinto šviesoje, nutvieskusioje ją gondolos felce7, kur jinai šmurkštelėjo, veidas šiek tiek įkypomis akimis nepaprastai panėšėjo į madonų atvaizdus iš senų bizantiškų paveikslų. Motina pasisodino vaiką ant kelių. Užuolaidėlė užsitraukė.
— Ar tu mane myli? — paklausė ji.
Tonijus tylėjo, erzindamas ją. Tuomet jinai prisispaudė prie jo skruostu, o paskui pakuteno ilgomis savo blakstienomis, ir jis nenorom prajuko.