Bet štai staiga pajuto, kaip Marianos ranka išslydo iš jo. Atsigręžęs suvokė negalįs surasti motinos.
Apsidairė į šalis. O kur Alesandras?
Jam pasirodė, jog priešakyje tikrai regi aukštą Alesandro figūrą, bet figūra tolo. Atsisukęs atgal, Tonijus pamatė mažą bau tos bei domino slepiamą figūrėlę kito kaukėto žmogaus glėbyje. Rodos, jie bučiavosi ar kažką kuždėjo vienas kitam. Nepažįstamojo apsiaustas slėpė jųdviejų veidus.
— Mama! — Tonijus patraukė link mažosios figūrėlės, bet minia jį nunešė į šalį, nespėjus prisiartinti.
Paskui išgirdo už nugaros Alesandro balsą:
— Tonijau!
Alesandras jau keletą kartų kreipėsi kaip dera: „Jūsų prakilnybe!“ — bet nesulaukė atsako.
— Jinai išnyko! — desperatiškai ištarė Tonijus.
— Ji čia, — pasigirdo Alesandro atsakymas, ir vėl Tonijus pamatė šiurpoką mažą figūrėlę paukštišku veidu. Toji žiūrėjo tiesiai į jį.
Berniukas nusiplėšė kaukę, nusibraukė nuo veido prakaitą ir akimirksniui užsimerkė.
Jie sugrįžo namo likus dviem valandoms iki spektaklio teatre pradžios. Mariana, išsileidusi ilgus juodus plaukus, įsmeigusi akis kažkur į tolį, stovėjo tarsi pakerėta. O paskui, pastebėjusi susirūpinusį Tonijaus veidą, pasistiebė ir pabučiavo jį.
— Bet mama! — netikėtai atšoko jis. — Ten, prie katedros durų... Nejaugi kažkas... Kažkas tave...
Jis nutilo, nebepajėgdamas tęsti.
— Kažkas mane — ką? Kas tau? — šiek tiek susierzinusi paklausė motina ir krestelėjo plaukus. Jos veidas pagriežtėjo, lūpas ištempė nuostabos šypsena. — Aš neprisimenu nieko, kas nutiko prie katedros durų. Argi mes buvome prie katedros durų? Praėjo jau tiek valandų! O be to, — Mariana nusijuokė, — juk yra kam apginti mano garbę — aš turiu tave ir Alesandrą.
Tonijus žiūrėjo į ją bemaž pasibaisėjęs.
Jinai atsisėdo priešais veidrodį, Lena pradėjo segioti jai suknelę. Visi motinos judesiai buvo grakštūs, nors ir ne itin tvirti. Ji pakėlė stiklinį odekolono kamštuką prie lūpų.
— Ką man apsivilkti, ką man apsivilkti? O tu! Pasižiūrėk į save! Juk tu visą gyvenimą maldavai nusivesti tave į operą! Ar žinai, kas šį vakarą dainuos? — Jinai atsisuko į jį nuleidusi rankas ant suolelio pagalvių. Suknelė nuslydo nuo pečių, beveik apnuogindama krūtis, bet ji šito, rodos, nepastebėjo. Panėšėjo į vaiką.
— Bet, mama, man atrodo, kad aš mačiau...
— Liaukis pagaliau! — ūmai ji pakėlė balsą. Lena apstulbusi atšlijo, tačiau Tonijus nė nekrustelėjo. — Baik šitaip į mane žiūrėti! — dar garsiau riktelėjo motina, užsispaudusi rankomis ausis, tarsi negalėtų pakęsti savo pačios balso. Ji pradėjo dusti, veidas persikreipė.
— Ne, ne, nereikia... nereikia, — sušnibždėjo jis. Paglostė jai plaukus, patapšnojo per petį, ir ji pagaliau, giliai atsikvėpusi, suglebo visu kūnu. Paskui, dar sykį pažvelgusi į jį, dirbtinai nusišypsojo, vėl tapo švytinti bei bauginamai graži. Bet tai tetruko akimirksnį. Jos akis užtvindė ašaros.
— Tonijau, aš nepadariau nieko blogo, — ėmė skųstis ji, lyg būtų jo jaunėlė sesutė. — Tu neišdrįsi man visko sugadinti, tu negali! Per visus tuos metus aš pirmą kartą išėjau iš namų į karnavalą. Tu ne... Tu ne...
— Mama! — jis prispaudė jos veidą prie savo švarko. — Atleisk man.
Vos įėjęs į ložę, Tonijus suprato vargiai įstengsiąs ką nors išgirsti.
Dėl to nenustebo, mat jau žinojo: jeigu trijuose teatruose vienu metu rodomi skirtingi spektakliai, žmonės neišvengiamai ims vaikštinėti tarp teatrų, ir šioje sumaištyje dorai nepamatys nė vieno vaidinimo. Katrina Lizani, prisidengusi balta atlaso kauke, jau sėdėjo ložėje, nusisukusi nuo scenos, ir lošė kortomis su savo sūnėnu Vinčencu. Jaunieji Lizaniai mojo ir kažką šnypštė esantiems apačioje, o apyamžis senatorius, Katrinos vyras, snūduriavo paauksuotame krėsle, kartais nubusdamas tik tam, kad burbtelėtų, esą jau metas vakarieniauti.
— Eikš čionai, Alesandrai, — pakvietė Katrina, — ir papasakok, ar tiesa visa tai, kas kalbama apie Kafarelį. — Ji pratrūko juoktis dar prieš Alesandrui pabučiuojant jai ranką, o paskui pamojo Marianai, kad toji atsisėstų šalimais. — O tu, brangute, nė neįsivaizduoji, ką man reiškia matyti tave čia, tokią linksmą! Pagaliau elgiesi kaip žmogus!
— Bet juk aš ir esu žmogus, — sukuždėjo Mariana.
Ir prigludo prie Katrinos kažkaip jaudinamai vaikiškai. Tonijui atrodė neįtikėtina, kad ji jaučia kažkam prieraišumą, kad jisai pats gali jai kažką reikšti. Jam atrodė, jog tuoj pravirks. Arba uždainuos.
— Nagi, tavo ėjimas! — paragino Vinčencas.
— Nesuprantu, — niurzgėjo senasis senatorius, kuris, beje, buvo gerokai jaunesnis už Andrea, — kodėl aš turiu laukti visos šitos muzikos pradžios, negavęs vakarienės.
Livrėjomis vilkintys patarnautojai nešiojo vyno taures. Žilagalvis senatorius išliejo vyną, ant nėriniuotos apykaklės pasklido raudona dėmė. Seniokas bejėgiškai įsistebeilijo į dėmę. Kadaise jis buvo gražus vyras, ir iki šiol atrodė ganėtinai įspūdingai. Žili plaukai tankiomis bangomis krito atgal nuo smilkinių. Juodos akys bei kumpa nosis. Kai jis pakeldavo galvą, atrodė, jog labai didžiuojasi savo nosimi. Bet šiuo momentu labiau panėšėjo į vaiką.
Tonijus žengtelėjo į priekį. Parteris, kaip ir visi aukštai viršum jo, buvo jau užpildytas.
Kaukėti visi — nuo gondoljerų įduboje iki rimtų pirklių su visiškai juodai apsitaisiusiomis žmonomis pačiame viršuje. Balsų gaudesys bei taurių skambėjimas ritosi pastebimai ritmingomis bangomis.
— Tonijau, nors tu pernelyg jaunas, — tarstelėjo Katrina per petį. — Bet leisk tau papasakoti apie Kafarelį...
Tačiau jisai nepažvelgė į ją, nes nenorėjo matyti to žavingo žvėriško burnos plyšio, nepridengto ir neapsakomai raudono po balta kauke, teikiančia jos akims katiniškumo. Burgundiško atlaso gaubiamos jos rankos atrodė tokios minkštos, kad jis net sugriežė dantimis, akimirksniui įsivaizduodamas, kaip negailestingai jas gniaužia.
Vis dėlto Tonijus įdėmiai klausėsi visų tų niekų, kuriuos jie kalbėjo apie šį vakarą pasirodysiantį didįjį kastratą. Pavyzdžiui, apie tai, kad Romoje jį užklupo meilužės vyras tiesiog lovoje. „Lovoje“, — pasakė Katrina Lizani. Tonijaus veidas plykstelėjo, kai pagalvojo, jog motina ir Alesandras klausosi viso šito. Paskui, anot gandų, bėgti priverstas Kafarelis praleido naktį slėpdamasis vandens cisternoje. Dar daugybę dienų apgautojo vyro pasamdyti bravai16 visur jį persekiojo, bet dama pasiuntė jam savo sargybinius, kurie nuolat lydėjo dainininką, kol jis galų gale viską metęs išvažiavo iš miesto.
Staiga Tonijus prisiminė Andrea žodžius. Tėvas kažką kalbėjo apie pasaulį, apie išmėginimus, kuriuos pasaulis pateikia. Pasaulis... Bet jam nepavyko sutelkti minčių į nieką kitą, išskyrus Kafarelį. Pirmą kartą gyvenime jis turėjo išgirsti didįjį kastratą, tad visa kita galėjo palaukti, viskas, kas kėlė nerimą ir, šiaip ar taip, nuo jo nepriklausė.
— Šnekama, esą jis pasirengęs kautis su kiekvienu, kol bus pribaigtas, o jeigu kokia nors primadona itin daili, nė sekundei nuo jos nesitraukia. Ar čia tiesa, Alesandrai?
— Senjora, jūs žinote kur kas daugiau nei aš, — nusijuokė Alesandras.
— Duosiu jam penkias minutes, — pareiškė Vinčencas. — Ir jeigu jis neužvaldys mano širdies bei klausos, išvyksiu į „San Moise“17 viešbučio teatrą.
— Nebūk juokingas, — atsiliepė Katrina, — šiandien čia visas miestas. Šiandieną reikia būti tiktai čia! Be to, lyja lietus.