Tonijus apsuko krėslą, apžergė jį ir pažvelgė į nuleistą scenos uždangą. Jis išgirdo motiną nusijuokiant. Senatorius pasiūlė visiems vykti namo ir paklausyti, kaip žavingai ji dainuoja duetu su Tonijumi. O paskui jis galėsiąs pavakarieniauti. „Juk tu padainuosi man, brangioji?“
— Kartais jaučiuosi ištekėjusi už skrandžio, — pastebėjo Katrina. — Lošk iš savo drabužių, statyk vieną daiktą po kito, — kreipėsi jį Vinčensą. — Pirmiausia liemenę. Ne, marškinius. Man patinka marškiniai.
Tuo tarpu apačioje, salės gale, užvirė kautynės. Pasigirdo šūksniai ir trepsėjimas, o paskui labai greitai buvo įvesta tvarka. Dailios merginos vėl palei eiles nešiojo vyną bei lengvus užkandžius.
Alesandras it šešėlis dunksojo prie ložės sienos Tonijui už nugaros.
Ir štai pasirodė muzikantai, šiurendami natas susėdo ant aksomu aptrauktų kėdžių. Beje, šiugždėjimas girdėjosi iš visur: publika vartė libretus, sparčiai pardavinėjamus teatro vestibiulyje.
O kai jaunas, niekam nežinomas operos kūrėjas žengė į priekį, pasigirdo keli pasveikinimo šūksniai iš viršaus ir aplodismentų gaudesys.
Šviesa, rodos, šiek tiek priblėso, bet nepakankamai. Tonijus, įrėmęs rankas į smakrą, prisispaudė prie krėslo atlošo. Kompozitoriaus perukas ir sunkus brokato švarkas atrodė nevykusiai, jis be galo jaudinosi.
Alesandras nepritariamai krenkštelėjo.
Kompozitorius nerangiai žnektelėjo prie klavesino, muzikantai pakėlė strykus, ir netikėtai salę užliejo greita, linksma muzika.
Ji buvo graži, lengva, gyvybinga, be jokios užuominos apie tragediją ar blogą ženklą, ir išsyk pakerėjo Tonijų. Jis pasilenkė į priekį, nes kiti jam už nugaros plepėjo bei juokėsi. Prie balkono linkio Lemų šeima puotavo, nuo priešais juos stovinčių sidabrinių lėkščių kilo garas. Veltui kažkoks piktas anglas šnypštė, tildydamas plepius.
Tačiau pakilus uždangai iš visų pusių pasigirdo „ak“ ir „oi“. Paauksuoti portikai bei arkos kilo fone galinių dekoracijų, vaizduojančių beribį mėlyną dangų bei įstabiai mirguliuojančias žvaigždes jame. Žvaigždes uždengdavo debesėliai, o muzika, suskambusi netikėtai įsiviešpatavusioje tyloje, tikriausiai pasiekė gegnes. Kompozitorius uoliai spaudė klavišus, taip pat įnirtingai kratydamas pripudruotas garbanas, o tuo metu scenoje pasirodė prašmatniai išsipustę vyrai bei moterys ir pradėjo monotonišką, bet būtiną rečitatyvą, skelbiantį visiems gerai žinomą absurdišką istoriją, sudarančią operos siužetą. Kažkas kažkuo persirengė, kažkas buvo pagrobtas, kažkas įžeistas. Kažkas turėjo išsikraustyti iš proto. Laukė lokio ir jūrų siaubūno mūšis, po kurio herojė turėjo sugrįžti namo pas vyrą, laikiusį ją mirusia, o kažkieno brolis dvynys turėjo gauti dievų palaiminimą už tai, kad sutriuškino priešus.
Tonijus ketino libretą išstudijuoti vėliau. Dabar pastarasis jam ne itin rūpėjo. Bet jį išties varė iš proto motinos juokas ir garsūs šūksniai Lemų šeimos, kuriai kaip tik buvo patiekta kepta žuvis.
— Atleisk, — jis prasispraudė pro Alesandrą.
— Kur gi jūs einate? — didelė Alesandro ranka lengvai bei šiltai apkabino Tonijų.
— Žemyn. Aš turiu išgirsti Kafarelį. Pasilik su mano mama, neišleisk jos iš akių.
— Bet, jūsų prakilnybe...
— Tonijau, — nusišypsojo Tonijus. — Alesandrai, aš tau pažadu, prisiekiu garbe, kad nenueisiu niekur kitur, tik į parterį. Tu mane iš čia matysi. Aš privalau išgirsti Kafarelį.
Ne visi krėslai buvo užimti. Buvo tikimasi, kad spektakliui prasidėjus atvyks dar daugiau gondoljerų, kurie laisvai galėjo įeiti į salę. Štai tada išties prasidės grūstis. O dabar Tonijus lengvai prasibrovė pro minią link scenos ir atsisėdo vos už keleto pėdų nuo siautėjančio, griaudžiančio orkestro.
Dabar jis girdėjo tik muziką ir patyrė tikrą ekstazę.
Kaip tik tuo momentu scenoje pasirodė augalota, stotinga didžiojo Kafarelio figūra.
Daugelis visiškai pagrįstai šį Porporos18 mokinį laikė garsiausiu pasaulyje dainininku, ir kai jis ėjo link rampos užsidėjęs didžiulį baltą peruką, užsimetęs tamsiai raudoną apsiaustą, veikiau panėšėjo į dievą, o ne į karalių, kurio vaidmenį atliko šioje pjesėje. Gražus bei grakštus dainininkas ramiai atsistojo priešais salę, ryte ryjančią jį akimis. Paskui atlošė galvą, užtraukė pirmą galingą, stiprėjančią natą, ir visas teatras kaipmat nutilo.
Tonijui užgniaužė kvapą. Aplinkui sėdintys gondoljerai nesuturėjo tylaus aiktelėjimo ir nuostabos bei pasitenkinimo šūksnių. Viena nata traukiamas garsas stiprėjo ir pleveno taip, tarsi pats kastratas negalėtų jo sustabdyti. O pagaliau nutraukęs nėrė į pagrindinę arijos dalį, rodos, nė nepadaręs atsikvėpimo pauzės, taigi orkestras puolė jo vytis.
Šis balsas buvo absoliučiai neįtikėtinas, ne šaižus, bet įnirtingas, galingas. Baigiantis arijai, tobulas kastrato veidas persikreipęs tapo bemaž klaikus.
Pridažytą bei nupudruotą veidą, gaubiamą baltų garbanų lavinos, kiekvienas būtų pavadinęs kilniu, tačiau dainininko akyse liepsnojo ugnis. Kafarelis vaikštinėjo pirmyn ir atgal ant avanscenos, abejingai lenkdamasis tiems, kurie mojavo, plojo bei linksėjo jam iš ložių, trumpai žvilgčiodamas čia į parterį, čia į viršų, tarsi išsiblaškęs apie kažką galvotų.
Kai uždainavo primadona, opera staiga neteko viso savo žavesio. O gal taip nutiko todėl, kad Tonijus matė bruzdesį užkulisiuose, damas su šukomis bei šepečiais, grimuotoją, šepetėliu vėl ir vėl pudruojančią Kafarelį.
Tačiau plonytis, silpnas primadonos balselis narsiai sekė paskui kompozitoriaus klavesinu grojamą melodiją. Kafarelis atsistojo priešais dainininkę, atsukęs jai nugarą, tarsi toji nė neegzistuotų, ir atvirai nusižiovavo. Akimoju sukilęs žmonių balsų gaudesys beveik nustelbė muziką.
Tuo tarpu aplink Tonijų visi tikri spektaklio vertintojai pradėjo laidyti grubokus, bet taiklius vertinimus. Aukštos Kafarelio natos šiandien buvusios ne itin geros, o primadona apskritai tiesiog siaubinga. Mergina pasiūlė Tonijui raudono vyno taurę. Kišenėse naršydamas monetų, šis dirstelėjo į jos veidą po kauke ir pagalvojo: „Betina! Žinoma, čia ji!“ Bet paskui prisiminė tėvo žodžius bei parodytą pasitikėjimą ir sodriai nuraudęs nuleido akis.
Kafarelis vėl prisiartino prie rampos. Atmetė atgal raudoną apsiaustą. Žybtelėjo akimis pirmojo aukšto pusėn. O paskui dar sykį užtraukė tą nuostabų pirmąjį virpantį crescendo. Tonijus matė jam ant kaktos blizgantį prakaitą ir po žėrinčiu graikiškų šarvų metalu išsiplečiančią galingą krūtinės ląstą.
Klavesinas suklupo; styginiai sutriko: Kafarelis dainavo ne pagal muziką. Bet dainavo kažką, kas išsyk pasirodė pažįstama. Netikėtai Tonijus suprato — kaip ir visi aplink — kad jis atlieka primadonos ką tik užbaigtą ariją, negailestingai iš jos išsityčiodamas. Styginiai mėgino liautis groję, apstulbęs kompozitorius atitraukė rankas nuo klavišų. O Kafarelis pusbalsiu dainavo melodiją taip provokuojamai lengvai atkartodamas jos treles, jog sutriuškino visas dainininkės pastangas.
Parodijuodamas ilgas jos aukštąsias natas, traukė jas neįtikėtinai galingai, dėl ko šios skambėjo visiškai kvailai. Mergina apsipylė ašaromis, bet nepasitraukė nuo scenos. Kiti aktoriai paraudo iš pasipiktinimo.
Iš viršaus pasigirdo šnypštimas, paskui šūksniai ir švilpesys. Primadonos gerbėjai įniko trypti kojomis bei įnirtingai kratyti kumščius, o kastrato gerbėjai raitėsi iš juoko.
Galų gale pelnęs kiekvieno salėje esančio vyro, moters bei vaiko dėmesį, Kafarelis užbaigė monotonišką nosinę burleską, parodijuodamas švelnų primadonos užbaigimą, o tuomet pradėjo triuškinamai galingą savąją aria di bravura19.