Tonijus sunkiai atsisėdo krėslan, jo veide išsiskleidė šypsena. Štai jis! Štai jis, pasakytų kiekvienas, kada nors jį girdėjęs, štai tasai žmogiškasis instrumentas, toks galingas ir taip tobulai suderintas, jog visa kita nublanksta greta jo.
Dainininkui nutilus, aplodismentai pasigirdo iš visų tolimiausių pastato kampelių. Šūksniai „bravo!“ aidėjo po visą salę. Ištikimi merginos gerbėjai mėgino pasipriešinti šiam spaudimui, bet buvo priversti nusileisti.
Visur aplink Tonijų skambėjo grubūs, siautulingi pagyrimai:
— Evviva il coltello!
— Evviva il coltello! — sušuko ir jis. „Tegyvuoja peilis!“, išpjovęs šio žmogaus vyriškąją esmę, idant amžiams išsaugotų jam dovanotą pergalingąjį sopraną.
Paskui Tonijus ilgai sėdėjo nustėręs. Nesusierzino net tuomet, kai nuovargiu pasiskundusi Mariana atsisakė kvietimo į Lizanių namus. Šio vakaro didybė užpildė sielą, nepalikdama vietos kitiems malonumams, ir ji ten glūdės amžinai, o visos Tonijaus mintys bei svajonės kryps į Kafarelį.
Viskas būtų buvę tobula, jei ne viena smulkmena, nutikusi tuo metu, kai jie brovėsi durų link. Išgirdęs kažką ryžtingai ir aiškiai pareiškiant prie pat jo ausies: „Iš akies luptas Karlas“, Tonijus atsisuko ir, nepaisant daugybės veidų, išsyk suprato, kad šiuos žodžius ištarė Katrina, tuo momentu jau šnekučiavusi su senatoriumi. Ir tetulė patvirtino spėlionę: „Taip, taip brangus sūnėne, aš tiesiog pasakiau, kad tu labai panašus į savo brolį“. 16
Visus kitus karnavalo vakarus Tonijus atmesdavo bet kokius pasiūlymus ir eidavo klausytis Kafarelio.
Kiekviename Venecijos teatre ištisą sezoną vykdavo ta pati opera, bet niekas negalėjo suvilioti Tonijaus pažiūrėti bent vieną iš tų vaidinimų. Be to, beveik visa publika vis sugrįždavo ir sugrįždavo į teatrą pamatyti visus užbūrusio stebuklo.
Nė vienos arijos Kafarelis nė sykio nesudainavo vienodai, o jo demonstruojamas nuobodulys tarp šių įstabių momentų veikiau panėšėjo į neviltį nei tiesiog į pozą, norint kažką suerzinti.
Neišsekanti didžiojo dainininko energija slėpė kažkokią grėsmę. Nuolatinio jo išradingumo pagrindą sudarė desperacija.
Vėl ir vėl, remdamasis vien savo valia, jis darė stebuklus.
Jis prisiartindavo prie rampos, ištiesdavo rankas, imdavo valdyti salę ir, ignoruodamas partitūrą, išmušdamas iš vėžių jam už nugaros susibūrusius atlikėjus, vienas, niekieno nepadedamas, sukurdavo muziką, kuri išties ir sudarė operos sielą.
Net keikdami jį visais įmanomais žodžiais, visi žinojo, kad be jo nieko panašaus nebūtų.
Iki kol nusileisdavo uždanga, kompozitorius neretai galutinai prarasdavo kantrybę. Šešėlyje pasislėpęs Tonijus girdėdavo jo šūksnius: „Jūs dainuojate ne tai, ką aš rašau, jūs apskritai nekreipiate dėmesio, kas mano parašyta!“
— Tad parašykite tai, ką aš sudainuosiu! — riaumojo neapolietis. O sykį net išsitraukė špagą ir tiesiog nuvijo kompozitorių durų link.
— Sulaikykite, sulaikykite jį, nes kitaip aš jį nudėsiu! — šaukė kompozitorius, skubiai traukdamasis link tako tarp krėslų. Bet visi matė, koks jis išsigandęs.
Kafarelis atsakydavo skambiu paniekinamu juoku.
Jis tapdavo įniršio įsikūnijimu, kai rapyros galiuku baksnodavo į kompozitoriaus sagas, ir vien tik bebarzdis veidas išduodavo jį esant kastratą.
Tačiau visi, ir net tasai jaunuolis, žinojo, kad būtent Kafarelis iškėlė operą į nepasiekiamas aukštybes.
Kafarelis persekiojo moteris visoje Venecijoje. Jis bet kada galėjo pasirodyti Lizanių rūmuose, kur šnektelėdavo su patricijais, o šie skubėdavo jam įpilti vyno arba pastatyti krėslą. Tonijus visuomet atsidurdavo netoliese ir nenuleisdavo nuo dainininko susižavėjusio žvilgsnio. Jis šypsodavosi pastebėdamas raudoniu liepsnojančius motinos skruostus, kai ši akimis nulydėdavo Kafarelį.
Be to, Tonijui buvo malonu matyti, kad motina laiminga taip nuostabiai leisdama laiką. Dabar ji nesėdėjo įsistebeilijusi į kampą, nežiūrėjo į visus įtariai, ji netgi šokdavo su Alesandru.
Ir Tonijus, užėmęs savo vietą didingoje išsipusčiusių didžiąją Lizanių namų svetainę užpildžiusių vyrų bei moterų virtinėje, atlikinėjo tikslius menueto žingsnelius, pakerėtas jaudinančio raukiniais pridengtų krūtų, dailių rankų bei švelnių skruostų vaizdo. Oru plaukė šampano taurės ant sidabrinių padėklų.
Prancūziškas vynas, prancūziški kvepalai, prancūziška mada.
Suprantama, visi žavėte žavėjosi Alesandru. Kukliai apsirengęs, tikras įsikūnijęs paprastumas, bet kartu toks didingas ir kupinas orumo, kad Tonijus negalėjo juo nesigėrėti.
Vakarais, likę vieni, juodu ilgai kalbėdavosi.
— Baiminuosi, kad greitai imsi nuobodžiauti mūsų namuose, — sykį pasakė jam Tonijus.
— Jūsų prakilnybe! — nusijuokė Alesandras. — Juk užaugau anaiptol ne nuostabiuose rūmuose. — Dainininko žvilgsnis nuslydo aukštomis dabartinio jo kambario lubomis, sunkiomis žaliomis lovos užuolaidomis, raižyto medžio rašomuoju stalu bei nauju klavesinu. — Na, kai praleisiu čia kokį šimtą metų, gal man ir pasidarys nuobodu.
— Noriu, kad liktum čia visam laikui, Alesandrai, — sušnibždėjo Tonijus.
Paskui, tyloje, Tonijų aplankė keistas, žodžiais neišsakomas suvokimas, jog tasai žmogus, sulaukęs garbės dainuoti po švento Morkaus bazilikos skliautais, nebuvo savimi patenkintas ir skausmingai siekė tobulybės. Nieko stebėtino, kad jį gaubė toks tylus, kuklus rimtumas. Jis pats tapo visą gyvenimą jį supusios prabangos, gerų manierų bei grožio įsikūnijimu.
Tad kodėl jis neturėtų vaikščioti po Katrinos namus taip laisvai ir elegantiškai?
„Bet ką iš tiesų apie jį galvoja žmonės? — klausė savęs Tonijus. — Ir ką jie galvoja apie Kafarelį?“ Patį Tonijų kažkodėl persmelkdavo kančia, kai įsivaizduodavo Kafarelį lovoje su bet kuria iš aplinkui susispietusių moterų. Atrodė, tereikia dainininkui piršteliu pamoti, ir kiekviena nuseks iš paskos.
„O ką aš veikčiau su bet kuria iš šių moterų?“ — svarstė Tonijus parteryje, traukdamas į save šimtų Betinų aromatą, pastebėjęs, kad daugelis damų ir į jį patį koketiškai žvilgčioja viršum nėriniuotų vėduoklių.
„Viskas savo laiku, Tonijau, viskas savo laiku!“ — tuojau pat sulaikydavo save. Jis verčiau būtų miręs, nei išdavęs tėvą. Viską aplinkui nušvietė stebuklinga naujos atsakomybės ir naujo žinojimo šviesa. O naktimis savo kambaryje jis atsiklaupdavo priešais Madoną bei melsdavosi: „Prašau, prašau, neleisk šiai šventei baigtis! Tegul ji tęsiasi amžinai!“
Bet jau artinosi vasara. Ėmė kamuoti kaitra. Karnavalas netrukus turėjo pasibaigti, nutrūkti taip staigiai ir netikėtai, kaip kad subyra kortų namelis. Prasidės vilų sezonas, kai visos kilmingos šeimos persikels į vasarnamius prie Brentos upės. Niekas nenorėjo leisti vasaros prie dvokiančių kanalų, viršum kurių pakibdavo debesys uodų.
„Bet tuomet mes vėl liksime vieni. Ak ne, prašau, ne-e-e-e!“
Vieną rytą, kai karnavalo dienas jau galėjai suskaičiuoti vienos rankos pirštais, Alesandras, įėjęs į Tonijaus kambarį kartu su tarnais, atnešusiais šokoladą ir kavą, atsisėdo prie jo lovos.
— Tavo tėvas tavimi labai patenkintas, — prabilo jis. — Visi jam praneša, kad elgiesi kaip pavyzdingas patricijus.
Tonijus nusišypsojo. Jis norėjo pamatyti tėvą. Bet senjoras Lemas jau du kartus jam sakė, kad ši tema nė neaptarinėtina. Nors Tonijui atrodė, jog pastaruoju metu tėvo apartamentuose lankosi neįprastai daug žmonių. Užsukdavo ten ir patikėtiniai, ir seni draugai. Berniukui visa tai nepatiko.
Bet kodėl jis nusprendė, kad toji ilga atvirumo naktis turėjo sukurti naują realybę, kurioje atsiras vietos dažniems pašnekesiams? Juk tėvas ir toliau priklausė valstybei. Jeigu jis išsisuko kulkšnį ir dabar negalėjo, kada panorėjęs išeiti, vadinasi, pati valstybė turėjo atkakti pas jį. Ko gero, taip ir nutiko.